Spalvotosios kaladėlių visatos
Ko gero, vaikystėje visi esame bandę dėlioti koliažus – skirtingas formas, spalvas, faktūras jungdami į visumą, atspindinčią transformuotą realybę. Koliažo žanras šiuolaikiniame mene nėra populiarus, manau, dėl to, kad jį suvaldyti gana sunku. Visų pirma, kurdamas koliažą, menininkas privalo jausti, kaip plokštumoje išdėlioti pasirinktus elementus, kad jie atgytų, pasakodami naują, iš skirtingų dėmenų sukomponuotą istoriją. Svarbūs išlieka spalviniai sprendimai, kompozicija, formų ir faktūrų dinamika. Koliažo technika sukurti objektai dažniausiai daugiasluoksniai (ne tik vizualia raiška, bet ir idėjos pateikimu), kartais turintys fantastinių elementų, tačiau išlaikantys subtilų balansą tarp to, kas tikroviška, ir to, kas autoriaus subtiliai pakoreguota, išreiškiant savo santykį su aplinka. Koliažas glaudžiai siejasi su tapybos ir grafikos technikomis, nes dažniausiai jis neperkopia paveikslo ribų, o suteikia jam tūrio, erdvės įspūdį.
Dominykas Gutauskas. Baseinas. 2014
Jaunas grafikas Dominykas Gutauskas Kauno galerijoje POST pristato personalinę medžio koliažų parodą „Elektrinis piemuo“ (paroda veiks iki sausio 25 d.). Joje kontrastuoja gamtos ir urbanizacijos elementai, pasakojama apie provincijos buitį, kasdienybės paradoksus. Dėliojami koliažai iš mechaniškai apdoroto medžio, ironizuojant minėtus realybės vaizdinius. Galerijoje eksponuojami kūriniai paveikūs dinamiškumu, estetizmu, neperspaustu dekoratyvumu. Kai kuriuose objektuose vaizduotė bando apčiuopti pasislėpusį veidą ar transformuotą figūrą, bet ne žmogaus, o personažo, mažosios visatos gyventojo; kituose formų visuma primena architektūros elementus ar peizažus. Pati kūrinių estetika, mano nuomone, artima lietuvių sovietmečio grafikos tendencijoms, medžio raižiniams (man D. Gutausko kūriniai asocijuojasi su grafiko Arūno Tarabildos raižinių estetika). Plokštumoje dėliojamas kampuotų, stilizuotų formų vaizdas, balansuojantis ties abstrakcija, tačiau sykiu, atidžiau įsižiūrėjus, virstantis neregėtais vaizdiniais; daugiafaktūriškumas, raštų dinamika, spalvų ritmika kuria aliuziją į iliustraciją. Atitraukus žvilgsnį, jie iš tiesų primena kubistinius paveikslus, nes visa kūrinio kompozicija be galo kruopščiai rezonuoja visumą. Nė viena detale nėra per daug ar per mažai, nėra tarpusavyje konkuruojančių elementų. Kiekvienas medžio gabalėlis yra jam skirtoje vietoje ir, rodos, ištraukus vieną, subyrėtų visas kūrinys.
Baltoje galerijos POST erdvėje koliažai porina iliustruotą, vaizdingą ir laisvai interpretuojamą naratyvą. Tai labai pozityviai nuteikia, sužadina vaikišką smalsumą (juk maga prikišti nosį kuo arčiau darbo ir tyrinėti, iš ko susideda mažosios D. Gutausko kaladėlės). Keliu nykščius į viršų (ar kaip dabar madinga – spaudžiu „like“) už šią parodą, kuri neskatina į pasirinktą D. Gutausko temą žvelgti susirūpinusiu žvilgsniu, priešingai – perteikia ją spalvingai ir optimistiškai. Kaip dainuoja Bobby McFerrinas – Don’t worry, be happy.
