Savirefleksija Nr. 4
Vakar sapnavau Dusetas, miestelį, kuriame užaugau, kuriame didžiąją gyvenimo dalį praleido mano tėvai. Sapne dalyvavau miestelio šventėj – ryškiausias epizodas, kurį atsimenu, bendras šokis. Gal tik to šokio įspūdis – euforinė, be galo pakili nuotaika (turiu pripažint, kad sapno emocijos sunkiai nusakomos įprastais žodžiais, nes ten jos gerokai tirštesnės, intensyvesnės, nei šio pasaulio kalba būtų galima nusakyti) ir kartu su kitais šokančiais beveik sinchroniškai atliekami kažkokio bendro šokio judesiai. Sapne atliekamas veiksmas ir išgyvenamas jausmas bei supratimas, kad tai patiriu, visiškai vieni su kitais susiję. Jų neskiria joks tarpas – visiška veikimo, išgyvenimo ir suvokimo vienuma. Paskui, aišku, sapne suprantu, kad čia tik sapnas, kad to nėra ar nebėra, ir pradedu verkti. Sapno įspūdis buvo toks ryškus, kad visą rytą vaikščiojau su juo, kol galiausiai supratau, jog ten man svarbiausia yra patirtas totalus bendrumas, apimantis bendrą šventimą, kartu atliekamą veiksmą ir sykiu išgyvenamą džiaugsmą. Man tai – tikros šventės patirtis. Ar kada nors realiai esu tokį jausmą patyrusi, ne tik sapne? Greičiausiai tik vaikystėj, būtent per miestelio šventes.
Šis laikas, po Naujųjų metų, sausio mėnuo, ir būdavo miestelio rengimasis didžiajai metų šventei – Sartų žirgų lenktynėms. Tada buvo daug kalbama apie orą, nes reikėdavo didelių šalčių, kad užšaltų ežero vanduo: visi svarstydavo ir susitikę būtinai aptardavo, ar šiais metais ledas ant ežero bus pakankamai storas, jei gerai pamenu, jis turėdavo būti bent pusės metro, kad atlaikytų žirgų lenktynes. Didžiausia ir tikriausia šventė būdavo, kai lenktynės vykdavo ant ežero, o ne hipodrome. Dusetose lenktynės buvo ir laikas, kai turbūt beveik visus aplankydavo giminės, draugai, suvažiuojantys į šią šventę. Mūsų namuose ta proga taip pat būdavo ruošiamos vaišės, dažnai maistui ruošti buvo pasitelkiamos papildomos pajėgos – mano tėtės sesuo.
Normantė Ribokaitė. Rytas Sartuose. 2014
Kiekvienos šeimos arsenale turbūt yra ne viena istorija, susijusi su žirgų lenktynėmis. Mūsų namuose kartkartėmis buvo prisimenama, kaip naktį eidamas į tualetą tėtės žvejas, priklausęs senųjų rusų, starovierų, žvejų bendruomenei, puikiai žinojęs, kada ir kuriose vietose mesti tinklus, vienintelis mokėjęs ir vieną žiemą mūsų namo rūsy pasiuvęs tinklaitį, kuriuo vienu kartu buvo pagauta gal penkios tonos žuvies, ir šiaip labai kantrus žmogus – galėdavęs su manim valandų valandas žaisti kortomis karą, prisisiojo į didžiulį koridoriuke šalia tualeto durų stovintį lenktynėms paruoštą balandėlių, mėgstamiausio mano tėtės patiekalo, puodą. Kitas daug liūdnesnių pasekmių turėjęs įvykis – mano tetos vyro krytis stačiais laiptais žemyn į rūsį. Jis, to paties noro, kaip ir senasis žvejas, pakeltas iš lovos, pataikė ne į tualeto, bet į rūsio duris ir buvo lengvai kontūzytas visam likusiam gyvenimui: tarpuakyje ant nosies jam liko įstrižas nedidelis kirstinės žaizdos rėžis, gal net vyriškai puošęs dėdės veidą, maža to, po šio įvykio išgėręs jis imdavo keistai mirksėti.
Reikia paminėti turbūt ir taip savaime aiškų faktą, kad per lenktynes buvo išgeriamas neįtikėtinas kiekis alkoholio, kiek pamenu, daugiausia degtinės, ir kad būtent ji būdavo vienas svarbiausių visų liūdnesnių ar linksmesnių nutikimų faktorius. Lenktynės buvo laikas, kai miestelis tapdavo matomas – mūsų šventę rodydavo per televizorių, keletui nusišypsodavo laimė pamatyti save atsitiktinai pakliuvusius į kadrą! Mes gerai pažinodavom ir savus vadeliotojus, apie vieną jų, rodos, pavarde Burokas, buvo pasakojama, kad sykį susilažinęs jis visų akivaizdoj prarijo gyvą slieką. Spėju, paskui jį užgėrė degtine. Lenktynėse būdavo visi privalomi šventės elementai – mugė, kuriai mes, vaikai, specialiai taupydavom pinigus, visokiausios vaišės – šašlykai ir kt., ir masinės linksmybės – grodavo ir dainuodavo liaudies muzikantai, vykdavo šokiai.
Vaikščiodama ryte su šunimi pamaniau, kad labiausiai ilgiuosi tokio sugyvenimo būdo, koks turbūt yra tik kaime ar mažuose miesteliuose. Ten beveik niekada nepalieka jausmas, kad esi su visais kitais: tave mato, atvirai ar paslapčia stebi kaimynai, jie fiksuoja, kur eini, ką darai, su kuo susitinki, kalbi, kas pas tave atvažiuoja. Tai ir būna nuolat nesibaigiančios kalbos su kaimynais tema – susitikus tikslinamasi, kur ėjai, aiškinamasi to ėjimo tikslas, klausiama, apie ką kalbėta su kitais sutiktaisiais, susitikrinamas informacijos patikimumas ir t. t. Yra labai nedaug dalykų, kurie nebūtų visuotinai aptariami šioje mažoje bendruomenėje. Todėl apie aplinkinius žmones miestelyje žinai beveik viską – kur ir kada jie gimė, kas jų tėvai, seneliai, broliai, seserys, netgi pusbroliai, kaip jie augo, ką jie valgo, ką mėgsta ir ko nemėgsta, ką veikė ir planuoja veikti. Miestelyje klesti natūralus smalsumas, nukreiptas į šalia gyvenančiuosius. Sykį kaimynas iš gretimo daugiabučio mano tėtės teiravosi, kodėl jis viduržiemy vaikštąs po kiemą vienom vilnonėm kojinėm, pasirodo, iš ketvirto aukšto jam buvo sunku įžiūrėt tėtės baltas, tokias labai panašias į ligoninės, šlepetes.
Dabar to smalsumo truputį patiriu, kai su manim labinasi netoli mūsų namų esančio kaimo gyventojai – vienas jų prieš daugelį metų vasarą mus besivaikščiojančius su šunimi subarė, kodėl nesisveikinam. Nuo to karto mes labinamės kiekvienąkart susitikę, pasitaiko net keliskart per dieną, ir mums visai nekliudo smulki detalė – kad darom tai skirtingomis kalbomis. Lygiai taip pat pasveikinta nudžiunga visai netoli šio kaimyno gyvenanti keista bendrija. Sunku man spręsti, kokie ryšiai sieja pusamžę moterį pečius siekiančiais vario spalva dažytais plaukais, kuriuos visada nešioja palaidus, lengvai paspaudusi vis ta pačia, matyt, jos labai mėgstama beisbolo kepurėle, kuri derinama ir prie kasdienių, ir prie išeiginių, su blizgučiu, rūbų; spėju, gerokai jaunesnę moterį, panašesnę į vyrą, nes ir trumpa šukuosena, ir kasdieniai vis tie patys vyriško kirpimo rūbai jos moteriškumą kažkur pradangina, ir su jomis vaikštinėjantį ir bendrus darbus dirbantį lengvai identifikuojamos lyties, tačiau šiaip beveik niekuo daugiau neišsiskiriantį vyrą.
Sykį pavakare su šunimi pakliuvome į vietinių konfliktą: kelią užtvėręs šalia trijulės namų vaikštinėjo dar nematytas, toks bloznas, aiškiai apsvaigęs ir ant kažko baisiai įpykęs vyrukas. Tąsyk išgirdau šiai bendrijai nepriklausančią ir gerokai įbaugintą moterį iš tolo rėkiant vyriausiajai su beisbolo kepurėle: „Tebe charašo, ty bohata, ty pensiju berioš.“ Greičiausiai ši ir vadovavo koviniams veiksmams iš savo namelio, nes išbėgusi ant kelio ir pasisveikinusi su mumis jaunuoliui sargui davė ženklą mus praleisti. Nuo to karto neperskiriama trijulė kiekvieną sykį su ja pasisveikinus tiesiog nušvinta atpažinimo džiaugsmu. Tiesa, kelissyk esu patyrusi, kad, ištrūkę iš artimiausios aplinkos, pavyzdžiui, sutikti prie „Norfos“ pardavinėjantys obuolius ar grybus, jie suka akis šalin ir, regis, nelabai nori ar mano, kad neturėtų būti pastebėti. Mėgindama išlikti ištikima tom pačiom kaimiško mandagumo taisyklėm, sveikinuosi su jais ir ten, tačiau susitikimas nebūna toks, koks įvyksta čia – jų kaime, kur šie žmonės seka mane prabėgančią ar praeinančią su šunimi smalsiu žvilgsniu, palydi trumpais komentarais.
Išsiplėšusi iš mažo miestelio santykių tinklo į didmiestį, kur žmonės, netgi kaimynai, tik retais atvejais jaučiasi įsipareigoję mestelti sausą ir atsainų pasilabinimą, nemažai metų jaučiausi išsivadavusi iš visa stebinčių akių. Ir tik dabar, artėjant keturiasdešimtmečiui, palaidojusi abu tėvus – praradusi svarbiausią jungtį, saistančią mane su gimtuoju miesteliu, – suprantu, kaip vis dėlto ilgiuosi šios su kitais surišančios, ant žemės nuleidžiančios nieko bendra neturinčios bendrijos. Ir tik todėl, kad turiu miestelio išugdytą smalsumą, jau penketą metų beveik kasdien, o vasarą net keliskart per dieną praeidama ar prabėgdama su šunimi pro kaimyninį kaimą esu pastebėjusi, kad tas mūsų pasveikinamas kaimynas labai geria, ne vieną rytą esu sutikusi jį ryte sliūkinant ieškoti pachmielo, kartą jis mano vyro paprašė už parankės paėmus palydėti nebeįveikiamus kelis šimtus metrų iki namų, ir žinau, kad jis turi žmoną, kurią dažną rytą sutinku gražiai apsitaisiusią ir su dokumentų lagaminėliu rankoj traukiančią į darbą. Man ji panaši į mokytoją, kartais netgi manau, kad ji dirba šalia mūsų esančioje lenkų mokykloje. Esu girdėjusi ją gyvai juokiantis, net tada, kai šalia buvo girtutėlis vyras. Sunkiai suderinama atrodo ši sąjunga, tos moters mokytojiškas tvarkingumas ir nuoširdus, net džiugus juokas greta vyro, gal dėl didelių žilų ūsų panašaus į jau su visam į krantą išmestą nuobodžiaujantį seną jūreivį.
O štai tą keistą trijulę stebėjau šį pavasarį, kai jie drauge plėšė gabalėlį žemės šalia dviejų mėlynos spalvos atspalvių pusiau padalinto namelio: buvo smalsu, ką jie ten šviežiai išraustam dirvone planuoja auginti ir kas iš viso to išeis. O išėjo, regis, moliūgai ar cukinijos, o gal net ir agurkai, žodžiu, pažeme šliaužiančios daržovės dideliais lapais – tik tiek mano akis nuo kelio galėjo užgriebti. Sugrįžusi iš dar didesnio miesto, po kelių mėnesių nesimatymo, pirmą sykį sutikau juos gruodžio pradžioj, pirmam šaltukui spustelėjus, išsiruošusius į kitoj kelio pusėj augantį retutėlį alksnyną, sutikti jie atrodė pakiliai nusiteikę darbui. Paskui mačiau, kaip jie leido medžius, jei tik liaunų alksniukų pjovimą galima pavadinti tokiu žodžiu, malkoms. Vėliau akis džiugino atviroje pašiūrėje šalia namo tvarkingai sukrautų malkų oranžiniai galai – iš ryškiai šviečiančios jų spalvos buvo galima lengvai atpažinti ką tik sukapotąsias šiųmetes nuo jau pastovėjusių pernykščių. Dideliam džiaugsmui, aptikau, kad šie žmonės turi pakankamai atsargų žiemai ir kad į mišką, jei tik galima taip pavadinti kiaurai prasišviečiančią medžių laukymę, ši bendrija buvo išginta ne malkų stygiaus, o planinio žiemos darbo. Turėjau laiko apsiprasti ir su tokiu keistu Vilniaus krašto kaimo papročiu, kurio neteko pažinti savam krašte, – ne sykį prabėgdamos pro jų namus mudvi su Brukne esam aptikusios į kaimo keliuko smėlį susigėrusį paryčiais išpilto naktinio kibiro turinį.
Šis jau daugiau nei penketą metų audžiamas kasdienių susidūrimų, pasilabinimų, pamažėle po kruopą renkamų šių žmonių gyvenimo detalių tinklas suima mano pabiras dienas į viena. Noriu tikėti, kad ir būdamas gana toli nuo totalios sapne patirtos šventinės bendrystės patirties, šis paprastas abipusis smalsumas, kasdienis dėmesys kuria bendraerdvių mūsų veiksmų sinchroniją.
