Poezija

Rimas Užgiris (g. 1969) yra poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo „Barrow Street“, AGNI, „Atlanta Review“, „Quiddity“, „The Massachusetts Review“, „The Iowa Review“, „Hudson Review“ ir kiti leidiniai. Jo eilės yra verstos į lietuvių kalbą ir spausdintos „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache ir „Literatūroje ir mene“. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Jis turi filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir yra baigęs kūrybinio rašymo magistro studijas. Gavęs Fulbrighto stipendiją ir Nacionalinio meninio literatūros vertimo fondo finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.

 

 

Šis tas apie Vilnių

 

Lietus caksi į raudonas keramines plyteles,

srūva skardiniais vamzdžiais sostinėje,

kurios stogai ir bokštai taikosi

į pritvinkusį dangų. Daina netinka

prie rausvų ir garstyčių spalvos sienų: debesų fone

viskas atrodo spalvinga. Pušų žalumoje

ant miestą supančių kalvų lengviau

patekti į Eliziejaus laukus. Varpai

ir kryžiai dauginasi it triušiai,

prabeda pagoniškas dausas,

išsiliejusias – nuolat dūžtančia banga –

virš akmens ir pastelinio tinko. Molis

ir varis pridengia, ką gali.

 

Lietus virvena surūdijusiais troleibusais,

liejasi ant sunykusių automobilių – apnuogintų

it matrioškų viduriai; likus

tik nebeveikianti šerdis. Suskeldėjusio

betono daugiaaukščiai styro plokščioje lietaus

skalaujamoje lygumoje it paminklų Stalinui nuolaužos.

Pilvoti vyrai kasosi ant nušiurusių sofų,

jų galvose – tik krepšinis. Degtinė, lašiniai,

juoda duona. Zvimbia televizorius. Aviliai

šalyje duoda medaus, ir rūsyje tykiai

rūgsta agurkai. Seniai ir patys mažiausieji kiaurą

vasarą pluša sodų sklypeliuose.

Kiti bėga į Dubliną, Ameriką, Londoną.

 

Lietus nuslopsta iki aido iš Baltarusijos

pelkių, medžiotojas nušauna šerną.

Jo mėsą supjausto, mirko svogūnuose,

acte ir jogurte. Niekas ir čia nežino,

ką daryti su mirusiais. Medžioja,

valgo, geria, myli. Saulė nušvinta

virš stogų ir kalvų, užlieja kryžius,

palinkusius šviesos atspindžiuose it vagys.

Mes derame prie šių nuotrupų,

tai namai – patinka jie mums ar ne.

 

 

Net mirtis

 M. Furmanavičiūtės dirbtuvėje

 

Langas pravertas į žiemos debesų jūrą. Kažkoks

paklaikęs paukštelis gieda, lyg jau būtų pavasaris.

Pastelės ir indeliai su dažais grūdasi ant išpieštos komodos.

Teptukas slopiai dunksi ir krebžda drobe, it aidėtų tolimi šūviai,

drobė banguoja, lyg ją virpintų vėjas.

Kita ranka išsirango iš dėmėtos rankovės ir laibi

blyškiai išmarginti pirštai šiaušia lininį lauką.

Jos akys naršo po tyrą tuštumą, ieško

spalvos miglotam iškylančiam sąmonėje klausimui;

jis turi išnirti švarus į pasaulį, stojantį

savo vėžėse – paukštelis, debesys, arbatos garai,

poeto širdies vožtuvai, – stebintį jos sapną.

O jis svarsto, ar pragaras – negalėt jos paliesti,

ar dangus – ją matyti. Net mirtis nežino atsakymo.

 

 

Prieš vėją

 Vytautui Užgiriui (1931–2006)

 

Vėjas, dėde Vytai,

pučia nuo kranto.

Įsibauginusi jūra šiąnakt

stengiasi ištrūkti pas mus iš smėlio narvo,

lyg skęstantys jūreiviai bandytų

išsiplėšti

iš vandenų kapų.

 

Tu vesdavaisi mus

į atoslūgio paliktą klampynę –

garmančių bangų akivaizdoje, –

stovėdavome atoslūgio apnuogintoje

plynėje, kapstydavome pūvantį dumblą.

Traukdavome iš tos tamsos

plonakiaučius moliuskus –

krapštydavome iš pirmykščių jų namų

dryžuotus, lipnius lyg išvoliotus dervoje.

Stebėdavau, kaip ilgos, baugščios

jų kojelės įsliuogdavo atgal į šaltą kiautą.

 

O dabar sena žiemai apversta valtis

prisimena, kaip šokinėjo ant bangų,

pamena pilną gėrybių daržą

šalia namo, kuriame nesigirdi vaikų.

 

Ar kada prisiminimuose sugrįždavai

į tą lietuvišką sodybą, kur,

būdamas dar berniukas, valei

medžioklinį šautuvą ir motina krito negyva?

 

O vėliau vėžys

sugraužė tavo žmoną.

 

Nesikalbėdavai su niekuo,

ką galvojai, jautei,

ko troškai.

 

Bet nuolat siuntei knygas

savo krikštasūniui, sūnėnui –

žodžius, nužyminčius kelią

tolyn, už popso, radijo, TV,

svarmenų, sporto aikštynų.

 

Tavo išmintinga šypsena po baltojo ąžuolo lapija

blyksteli saulėtą vėjuotą dieną it švyturio šviesa.

 

Kaip tai nutinka?

Medis ima ir nuvirsta.

 

Prisimink

 

sūrius purslus virš planšyrų,

kas vasarą rinkdavome su šeima

moliuskus, valgydavome, juokdavomės

sėdėdami už pušų ir ąžuolų giraitės.

 

Turi būti kas nors, kažkas

daugiau už šį bergždžią vėją,

vis pučiantį pro kiekvieną

plyšį, angą, pravertą burną.

 

Vertė Marius Burokas

 

 

 

Keturi Kauno vaizdai

 

1

 

Pilki dangūs skleidžias viršum nušiurusios bažnyčios,

sveikinančios aušrą gegnėmis vilties. Dvi upės

susilieja į vieną stiprią srovę, prie kurios subėga

žmonės, ieškodami žalios erdvės, kur – užu byrančios

pilies sienų – galima svajoti.

 

2

 

Krenta šaltas lietus – ankstyva žiema spalį.

Pėstieji klaidžioja Laisvės alėja, niūriais

žingsniais mindami pilkšvą pliurzę,

atsukę skėčius priešais vėją,

apgaubti šlapdriba po tirštais debesimis.

 

3

 

Liepos žydi tarsi paauglės

gaivalingoj birželio šviesoj.

Studentai renkasi išgert šalto

alaus ar šnektelt lauko kavinėse,

kol kasdienis pasaulis slenka pro šalį.

 

4

 

Vingiuojančios gatvės pamažu leidžias prie upės,

apšerkšniję nendrės stirkso stingstančiam lede.

Raudonų plytų Vytauto bažnyčia žėruoja

lyg rusenančios žarijos. Medžiai anapus upės

stovi apsinuoginę ir pilki.

 

 

Vis bręstu tremčiai

 

Užaugau pilkam priemiesty

mėnulis mano akyse

dirva tarpupirščiuos

ir vėjas tekėjo beržų lapais

lyg vanduo akmenim

rūsčios pušys ošė tarsi jūra

anapus daugelio

metų patirties

mano valtis išplaukė

byrančių fasadų pasaulin

kuriuo žengiau bangų ritmu

niekad nejausdamas pagrindo

gėdai

medis be šaknų

naršąs padanges

ieškodamas blyškios šviesos

atrandąs saulės veidą

kietą kaip deimantas

kaip niekas

būta dienų

kai lenkiau galvą spygliais karūnuotą

po šiais debesim

ir tvirtai suėmiau

vienintelę savo mantą

tolimą atminimą dainos

dainuotos kita kalba

visai kitokia nei ta

kuria rašau kad tapčiau kuo esu.

 

Vertė Dominykas Norkūnas

 

 

 

 

Pasimatymai / skyrybos

 

Vest Vilidžo labirintas įtraukė

jį šaltai kaip tamsi motina mirtis.

Langai buvo akys, žvelgiančios tik

viena kryptim, raukšlėtas ąžuolo

lapas – susiraizgęs liežuvis.

 

Aš nepasirengus,

dar ne, tarė ji.

Suprantu, atsakė jis.

 

Jis klajojo kaip šešėlis

vėjy, naktinis flâneur

besisukančiom žiemos gatvėm, kur

girti vyrai spjaudo gerklų akmenis.

Paklydęs jis slinko, kol išgirdo

skambų aukštakulnių kaukšėjimą,

Kaip musės pro šalį zvimbė taksi.

 

Labai sunkus tas

popierių laukimas, tarė ji.

Žinau, atsakė jis.

 

Rudų plytų namo langas

atsivėrė į baltas lubas, šilumą,

aliejinį paveikslą ir knygų lentynas.

Jis sustingo atsiminęs

židinį, šeimą

ir namus. Vėjas jam kirto

pentinais. Jis nuskubėjo paskui

reklamų šviesas.

 

Ar galėtume likti

draugais? paklausė ji.

Žinoma, atsakė jis.

 

Holivudo blizgučiai žymėjo laiptus žemyn.

Metro stoty – pasiutę žiurkės, dvi jaunos

įnikę į ipodus moterys, vyras, susmukęs

ant suolo, kliedintis apie albinosus senukas.

Kiti aklai žvelgė į tunelį,

tikėdamiesi.

 Vertė Aistė Pilkauskaitė