Laiškas iš Seimo III rūmų lifto

Mieli bičiuliai ir kolegos,

lygiai prieš metus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) paskelbė konkurso rezultatus. Jie su daugeliu kitų įsisenėjusių problemų paskatino nemažą grupę kultūrininkų socialiniuose tinkluose sukurti diskusijų grupę. Iš pasikeitimo nuomonėmis atsirado peticija dėl kultūrinės žiniasklaidos, kuriai prigijo „73 laiško“ pavadinimas. Peticiją pasirašė įvairių sričių ir įvairaus amžiaus menininkai ir intelektualai – nuo Nacionalinės premijos laureatų iki jauniausios kartos atstovų. Ji sulaukė nemažai ir pritariančių, ir kritiškų reakcijų, taigi pasiteisino su kaupu.

Visai neseniai fondas vėl paskelbė konkurso rezultatus, kurie didžia dalimi lemia, kaip kultūrinė žiniasklaida gyvens šiais metais. Konkursai, jų rezultatuose atsispindintys fondo ekspertų ir tarybos prioritetai, kultūrinės žiniasklaidos padėtis apskritai nėra slaptas ar kokiai nors grupei priklausantis, o viešas visos kultūros bendruomenės reikalas. Todėl labai tikiuosi, kad ir šiais metais rezultatai bus viešai aptariami ir analizuojami įvairiausiais aspektais – pavyzdžiui, ar konkurso rezultatai neatspindi noro pamokyti tuos leidinius, kurių redakcija ir bendradarbiai reiškia savo pilietinę poziciją ir pateikia kritinių pastabų dėl fondo veiklos arba dėl fondo požiūrio į demokratinę nuomonių įvairovę – kitaip tariant, dėl skirtingoms pažiūroms ir idėjinėms srovėms atstovaujančių žiniasklaidos priemonių rėmimo..

Bet šiame laiške noriu jums papasakoti apie šiek tiek ankstesnius reikalus. Praėjusių metų pavasarį, iš dalies paskatinta mūsų peticijos, Seime buvo sudaryta darbo grupė SRTRF darbui gerinti. Ją sudarė gana marga Seimo narių ir jų padėjėjų, kultūros įstaigų atstovų ir lobistų grupė. „73 laiško“ signatarų atstovu buvau išrinktas aš. Iki vasaros, susitikusi apie penkis šešis kartus, darbo grupė diskusijas esminiais klausimais baigė. Balsų dauguma buvo priimti įstatymo pataisų siūlymai, rudenį juos patvirtino Seimas (kaip nujaučiate, aš tiems siūlymams nepritariau). Apie pataisų svarstymą ir priėmimą Seime sužinojau tik gruodį grįžęs iš Amerikos, nes darbo grupės paštu jokių žinių negavau. Deja, jokios žinutės nepastebėjau nei kultūrinėje, nei bendrojoje žiniasklaidoje, kurią stengiausi atidžiai sekti. Kaip suprantu, pagal naują tvarką fondas pradės dirbti nuo 2016 metų.

Kokie svarbiausi pasikeitimai? Pataisos įtvirtina šešias per fondą finansuojamas programas: periodinių kultūros ir meno leidinių; nacionalinės periodinės spaudos; regioninės periodinės spaudos; nacionalinio radijo ir televizijos; regioninio radijo ir televizijos; internetinės žiniasklaidos. Mano supratimu, šitoks suskirstymas palankus regioninei ir audiovizualinei žiniasklaidai, o nepalankus kultūros ir meno leidiniams (beje, pirmajame variante apskritai nebuvo atskiros programos jiems remti; ji atsirado paskutinę minutę darbo grupės narių Kornelijaus Platelio ir Valentino Stundžio pastangomis). Didžiausia naujovė – atsiranda regioninio radijo ir televizijos programa. Tikėtina, kad kartu su nacionalinio radijo ir televizijos programa ji gaus nemenką dalį paramos – vien jau dėl to, kad laidas parengti kainuoja palyginti brangiai, o kadangi programos fiksuotos įstatyme, joms bet kokiu atveju reikia skirti paramą. Ką gi, duokdie jiems sėkmės..

Kita naujovė – nors fondo steigėjai (net 18 steigėjų, visą sąrašą žr. http://www.srtfondas.lt/index.php?Dalininkai) lieka tie patys, tačiau 7 narius į fondo tarybą, kuri realiai valdys fondą, skiria šios institucijos: Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija ir Regioninių televizijų asociacija bendru sutarimu – vieną narį; Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Lietuvos žurnalistų draugija bendru sutarimu – vieną narį; Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Kultūros ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija – po vieną narį.

Liūdna pastebėti, kad lyg ir savitvarkos principu steigiamoje taryboje yra visų suinteresuotų pusių atstovų, išskyrus kultūrinės žiniasklaidos. Deja, dalis atsakomybės čia tenka ir patiems kultūros leidiniams, kurie nesugebėjo laiku susiburti ir įsteigti savo organizacijos.

Steigėjai dauguma balsų gali tarybą atmesti. Jei taip atsitiktų, betvarkė netrumpam laikui garantuota. Be to, patį opiausią klausimą – paramos kvotas atskiroms programoms – darbo grupė perleido tarybos atsakomybėn. Taryba dabar kiekvienais metais turės nustatyti procentus atskiroms programoms. Pabandykite įsivaizduoti, kas dėsis tuose tarybos posėdžiuose.

Taigi fondo valdymo struktūra yra sudėtinga ir nefunkcionali, vargu ar funkcionalesnė nei anksčiau. Vienas geras dalykas tas, kad paramos vertinimo, svarstymo ir skyrimo tvarka bus aiškesnė ir labiau detalizuota.

Mano nuomone, po šios reformos fondas ne priartėja, o dar labiau nutolsta nuo pradinio savo tikslo – remti kultūrinę žiniasklaidą; vis didesnį vaidmenį jame vaidina trumpalaikiai socialiniai-politiniai interesai. Politikų noras pademonstruoti paradinį rūpinimąsi regionais, taip pat audiovizualine žiniasklaida, kuri jiems reikšminga išlaikant politines pozicijas, tiksliai sutapo su lobistų interesais. Per šiuos metus buvo ne vienas keistas posūkis ir pareiškimas, net nesinori čia visų prisiminti. Bet turiu paminėti darbo grupėje vyravusią atmosferą, kuri mane labai nustebino (tai, kas ten vyko – juk irgi ne valstybės paslaptis, ar ne?). Per posėdžius, ypač darbo pradžioje, buvo išsakyta įvairių kritiškų pastabų, be kita ko, dėl paties fondo veiklos, dėl regioninės (tiksliau sakant, rajoninės, platesnio regiono neaprėpiančios) žiniasklaidos ir t. t. Šios pastabos kartais sulaukdavo, bet dažniausiai nesulaukdavo jokių reakcijų. Vienintelis nuolatinis net ne kritikos, o priešiškumo objektas posėdžiuose buvo kultūros leidiniai. Priekaištai standartiniai – esą tai nepopuliarūs, tik siaurų grupių skaitomi apsileidėliai, neūkiški švaistūnai, kuriuos valstybė ir taip dosniai remia, o jie dar drįsta būti nepatenkinti. Kai kada temperatūra pakildavo ir iki kaltinimų sukčiavimu ir neteisėta veikla – taip emocingai pareiškė darbo grupės vadovė „darbietė“ Audronė Pitrėnienė, kai buvo paminėta, jog kai kurioms programoms leidiniai gauna paramą iš Kultūros tarybos. Turiu pasakyti, kad labiausiai šį diskursą kurstė ilgametė Kabelinės televizijos asociacijos pirmininkė ir buvusi fondo tarybos pirmininkė ir pavaduotoja Vaiva Radikaitė-Žukienė. Kiekviename susitikime ji pasidalindavo gerąja patirtimi, kaip koks nors leidinys – visad „vienas“, be pavadinimo – bandė apeiti tobuluosius fondo įstatus (kuriuos kaip tik tuo metu taisydavome). Šio diskurso viršūnė buvo darbo grupei išsiuntinėtos „Vilnius review“ numerių šiukšliadėžėje nuotraukos (šio puikaus leidinio redaktorius Eugenijus Ališanka, negalėdamas išlaikyti patalpų ir perduodamas jas kitiems, išmetė kelias senienas) su teiginiu, kad jeigu jie būtų atiduoti rusiškoms Lietuvos mokykloms, moksleiviai nebūtų važiavę į karines stovyklas Rusijoje.

Tokioje aplinkoje tiesiog nebuvo vietos aiškinimams, kad kultūrinei žiniasklaidai skirti pinigai neatitenka kokiems nors atskiriems žmonėms, bet remia visą aktyvių kultūrininkų bendriją, kad per pastaruosius ketverius penkerius metus dauguma pagrindinių kultūros leidinių pasikeitė į gera, išsigrynindami savo profilį, žymiai daugiau dėmesio skirdami meno kritikai, smarkiai padidindami savo sklaidą per internetą ir t. t., ir pan. Kad vien jau programa „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, kurioje dalyvavo dauguma leidinių, liudija aktyvesnę leidinių vadybą, kurios taip reikalaujama.

Mėgindamas kalbėti suprantamesniais ekonominiais terminais, siūliau galvoti apie leidinius kaip apie investicinius projektus. Kokią grąžą jie gali duoti, jei dešimtmečiais buvo „maitinami“ investicine bado dieta? Į tai gavau tradicinį laisvarinkišką atsakymą, kad reikėtų daugiau sukti galvą, kaip „save parduoti“, taip pat konkretų pasiūlymą taupyti, keliems leidiniams samdantis vieną buhalterę.

Čia noriu perspėti skaitytoją, kad taip galvojo ir kalbėjo ne visi darbo grupės nariai. Ir apskritai – tarp politikų ir visuomenėje esu sutikęs nemažai žmonių, kurie supranta kultūrinės žiniasklaidos vaidmenį modernioje visuomenėje. Šiuos žmones turėtume pažinti ir branginti, nes jų pastangomis atsirado nemažai efektyvių kultūros politikos priemonių – pavyzdžiui, valstybės stipendijos menininkams, knygų leidybos paramos programa ar Lietuvos kultūros institutas.

Vis dėlto anksčiau minėtas požiūris į menininkus kaip į „įžūlius veltėdžius“ vyrauja, kartais tiesiog pribloškiamai agresyvia forma (pakaks prisiminti „Vamzdžio“ bylą). Manau, mums visiems reikėtų gerai pagalvoti, kaip ateityje elgtis: kada su kultūros priešininku kovoti, kada jį mėginti įtikinti, galiausiai kaip kalbėti apie kultūrinės žiniasklaidos ar kitos kultūros srities problemas ir pasiekimus. Šiaip ar taip, neabejotina, kad turėtume daug atidžiau sekti visą fondo remiamos žiniasklaidos lauką ir apie jį viešai diskutuoti.

Dar galime turėti viltį, kad minėtos institucijos paskirs į tarybą protingus žmones, kurie supras, kad kultūros leidiniai yra ta kūrybinė industrija, be kurios nebus visos kitos kultūrinės žiniasklaidos. Kad pagūglintas straipsnelis ar laidelė apie Gintaro muziejų, tėviškės ąžuolą ar „kaip Biržų inteligentai Smetonos laikais Jonines šventė“ yra gal ir geriau nei nieko, bet vis dėlto netolygu profesionaliam literatūros, eseistikos, meno ir kultūros kritikos, filosofijos tekstui.

Tačiau žinote, kaip su „gerais žmonėm“ dažniausiai būna… Todėl kolei kas išvada tokia: nugalėjo estradinis „tėviškėlės“ mentalitetas.

Pastaruoju metu daug šnekama apie piliečių lojalumą Lietuvos valstybei, ir aš nė kiek neabejoju, kad tai mūsų pareiga. Tačiau pernelyg dažnai lojalumo tiesiog aklai reikalaujama, neatsižvelgiant, kad jis yra dvikryptis dalykas, kad ne mažiau nei piliečių jausmai ir nuostatos čia sveria protinga, svarbiausiais prioritetais besivadovaujanti valstybės institucijų veikla. Šis atvejis – neblogas priešingos veiklos pavyzdys. Šiuo metu aktyviausiai vidurinės ir jaunosios kartos kultūrininkų bendruomenei dar apsunkinamos sąlygos mūsų šalyje kurti modernų intelektualinį gyvenimą. Bet ką ir kokiomis sąlygomis jie kuria, juk visai nesvarbu, tiesa? Svarbu, kad prireikus jie choru patvirtintų, kaip karštai myli nuostabią sėkmės istoriją – dabartinę Respubliką.