„Je suis Charlie!“ – aš esu laisvė, juokas ir karnavalas!

Kai pigūs serialai ir komercinės televizijos pasigrobė juoką, daugelis iš mūsų užmiršome, kad jis yra esminė mūsų pilietinės laisvės dalis. Pasaulietiškas pilietiškumas, viešuma ginasi nuo fundamentalizmo juoku ir kritika. Anekdotas – pirmas ginklas prieš autoritarinį, totalitarinį režimą, prieš valdžios aparato – Leviatano – plėtrą. Šaipymasis ir ironija atveria autoritarams nepakenčiamą įvairovę, visados jų nemėgstamą. Todėl „Je suis Charlie!“ yra labai sunkus ir įpareigojantis šūkis, kurio varinių trimitų gerbėjai negali pakelti ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje. „Je suis Charlie!“ yra laisvos visuomenės, o ne aparato ir ne nomenklatūros, ne baikščių institucijų ir ne autoritarinių korporacijų skelbimas.

Giedrės Kazlauskaitės piešinys

Kreivi ir fundamentalizmo pelėsiais apaugę politiniai Rytų Europos veidrodžiai sutriko susidūrę su „Charlie Hebdo“ tragedija ir veikiau palaikė kovą su čia niekuo dėtu islamu ar pabrėžė ES vienybę, nei suprato „Je suis Charlie!“ įvykį ir jo turinį. Kažkoks cinizmas ir nesupratimas įsiskverbė tarp teroro smerkimo ir supratimo, kas yra „Charlie“. Putiniška teroristų „dubasinimo“ retorika yra paprasta – akis už akį, ir suvokiama – arba jie, arba mes; arba ES, arba „Islamo valstybė“, taip skambėjo politiniai pranešimai. Analogiška fundamentalistinė keršto retorika plito Europoje šimtmečiais ir rėmėsi tikėjimo, šeimos, nepajudinamo autoriteto vertybėmis. O „Charlie“ karikatūros yra priešingos tam: jos smerkia tokį fundamentinį susirinkimą. Laimei, religinė tolerancija neleido visa kuo apkaltinti islamo.

Suprasti, puoselėti laisvos nuomonės vertybę ar dar labiau – sulyginti ją su pagarba tautoms ir religijoms ar net laikyti dvasios laisvę aukštesniu, pirminiu principu yra iššūkis, kuriuo matuojama civilizacija. Pagarbos vieno kitam reikalavimas gali remtis ir galios, o ne pilietiškumo principu – tada teisus yra tas, kuris turi valdžią ir galios instrumentus: ginklus, policiją, religinę bendruomenę, kas gali manipuliuoti teismais ir pinigais. Jų negalima kritikuoti. Tačiau toks „juoko“ pastatymo į vietą sprendimas nėra atviras civilizacinei raidai, užgožia ją, kartu ir kultūrą, paverčia ją stipriųjų šlovinimo praktika, leidžiant tik gerai suderintas karikatūras. Tokiais atvejais menininkui belieka tikėtis, kaip teigia broliai Strugackiai, kad gyventi pilkųjų korumpuotoje visuomenėje yra geriau, nes gali ateiti dar baisesni – juodieji, kad vietoj nomenklatūrinės savivalės pasirodys totalitarinė prievarta. Priešingai, laisvos, pilietinės civilizacijos raida sutampa ne tik su keršto draudimu (Kristaus teisinis fenomenas), ne tik su įstatymo vertinimu aukščiau nei religinė dogma ar tradicijos ritualas (apie tai Sofoklio tragedija „Antigonė“), ne tik su prieinamos viešumos ir demokratinio pilietiškumo atradimu (dar nuo Periklio Atėnų laikų), bet ir su kritikos bei juoko civilizacine svarba. Prieš Atėnams pasineriant į tironijų liūną, buvo teisiamas ir mirtimi nubaustas Sokratas už tariamą religijos kritiką. Viduramžiški ir renesansiniai miestų karnavalai buvo ne tik laisvo juoko, pilietinės satyros, bet ir laisvo piliečio teisių rodymas visoms valdančioms hierarchijoms. Išsityčioti iš dogmų ir godžių kunigų, bukapročių karaliaus vietininkų ištisus šimtmečius buvo norma, randanti sau formą, vietą ir laiką. Kaip teigia Michailas Bachtinas, viduramžių ir Renesanso karnavalinė kultūra suformavo civilizuoto juoko prielaidas, kurios ne tik sutapo su pilietine laisvų miestelėnų saviraiška, bet ir paskatino commedia dell’arte raidą, su tuo susijusius stilius, turėjusius įtakos ne tik gatvei, bet ir rūmams. Italija ir Prancūzija tapo besivystančios karnavalinės kultūros šalimis, kur buvo suvokiama apvertimo galimybė: dulkių ir asilų išaukštinimo iki dangaus, o dievų ir angelų sumenkinimo iki tuštinimosi ir lytinės kopuliacijos, turint omenyje, kad anapus karnavalo, teatro ar žurnalo visos šios tvarkos atkurdavo savo statusą, o pasaulis ne griuvo, bet tapo atviresnis, žaismingesnis. Karnavalinis juokas yra kritikos, satyros, politinės laisvės, naujumo, įvairovės, poezijos ir prozos, filosofijos ir piliečiams palankių įstatymų šaltinis. Iš čia gimė garsusis prancūziškas antiklerikalizmas, volteriška satyra, pamfletai ir feljetonai. Žinoma, Prancūzija turi ir kitokių tradicijų: jakobinų teroro ir pronacistinio régime de Vichy… Tačiau kalbu ne apie prievartos, o apie civilizacijos raidą, turiningo visuomenės laisvėjimo patirtį. Stilių ir žanrų civilizacija per juoką įteisina ir toleruoja nuolatinius poetinius ir pilietinius krypsmus. Kūrybingos įvairovės išjudinimas plečia tolerancijos lauką, sukuria žmogiškumo atmosferą tiems, kuriuos fundamentalizmas norėtų išstumti ar sunaikinti. Todėl laisvė juoktis ne tik yra iškeliama aukščiau už religinę ir tautinę, rasinę dogmą, bet ir yra iš principo pasaulietinė pilietinė nuostata.

„Charlie Hebdo“ istorija yra iššūkis Vidurio ir Rytų Europai, o šūkis „Je suis Charlie!“ yra daugeliui Lietuvos piliečių arba beveik nesuprantamas, arba visai užmirštas. Šiuo šūkiu dar gyvi marginaliniai fanzinai – vis dar nelegalūs subkultūrų ir marginalijų žurnalai ir jų leidžiami komiksai. Būtent ten rasime tos kultūros elementų, kuriuos mūsų politikai, nesuprasdami, ką sako, įvardija: „Je suis Charlie!“ Rusijos pankroko grupės „Pussy Riot“ smerkimas Lietuvoje tik atkartojo Kremliaus argumentus apie religinių jausmų pirmenybę prieš Bažnyčios kritiką. Ar Lietuvoje galima viešai kritikuoti didžiąsias religijas? Priminsiu, kad LR Konstitucija suponuoja aukštesnę tautinę, rasinę ir religinę vertę nei žodžio laisvės ar laisvos nuomonės – 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, bet: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Atitinkamai šią nuostatą įtvirtina LR baudžiamojo kodekso 170 straipsnis: „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“ yra baudžiamas… Todėl „Charlie Hebdo“ satyrinio, karikatūrų žurnalo istorija Lietuvoje simptomiška etiniu, politinės psichologijos, tolerancijos, laisvės suvokimo ir propagandiniu požiūriais.

Nomenklatūrinis SSRS laikotarpis (skirtingi jo etapai 1953–1964 ir 1964–1985) išmokė lietuvius nuoseklų normų vykdymą laikyti pakankamu ar net nekeičiamu racionalumu. Ir jei valdžia sutaria, kad pamatinių – fundamentalių – tiesų ir normų negalima kritikuoti, tada karnavališkumas ir krypsmai yra smerkiami ir baudžiami. Todėl ciniškai skamba, kai lietuvių fundamentalistai pro sukąstus dantis solidarizuojasi „Je suis Charlie!“, nors širdyje ir džiaugiasi „bausme“, ištikusia įžūlių ir ciniškų karikatūrų žurnalą. Ar jų šūkiai reiškia, kad Lietuvoje atsiras žurnalas, kuris savitą socialinę ir politinę kritiką nukreiptų į korumpuotų valdininkų ir sutanų sąaugas?

Posovietiniam nomenklatūrinės kilmės racionalumui yra būdinga laisvę aiškinti itin ribotai: ji leistina tik jei nesukelia viešo ar administracinio konflikto. Iš čia, ko gero, ministerijų valdininkų nepakanta streikams, piketams, nesankcionuotoms akcijoms, kurios paprastai yra kupinos karikatūrų. Žinoma, jei tvarka reikalauja, valdžios aparatas gali sukurti parodomąjį karikatūrų leidinį. Kitados toks buvo „Šluota“. Šis sovietinis agitacinis žurnalas dažniausiai metų metais platindavo juokelius vyro ir žmonos santykiams pašiepti ir perspausdindavo rusiško „Krokodilo“ propagandinę kritiką, skirtą imperializmui. „Šluota“ nebuvo laisvų piliečių kūrybinis žurnalas, nors tarp eilučių ir čia pasitaikydavo kandesnis ir laisvesnis žodis. „Šluotos“ antiklerikalizmas buvo užsakomasis, kaip užsakomųjų karikatūrų rasime ir šiandien.

Neketinu neigti katalikiškos dvasios ir tikėjimo svarbos lenkų „Solidarność“ ar lietuvių Sąjūdžio atveju. Tuo metu tikintieji ir kunigai kartu su ateistais ir menininkais pasisakė už žodžio ir tikėjimo laisvę, nė vieno nelaikydami pirmesniu. Sąjūdis kilo ne tik iš maldų, bet ir iš roko maršų, iš fanzinų, iš negailestingos sovietinio režimo kritikos ir nesibaigiančių karikatūrų. Sutinku su Marko Zingerio išvada: Lietuva tokiai Prancūzijos laisvei, kokią išreiškė prancūzų žurnalistai ir milijonai mitinguojančiųjų ir juos palaikančiųjų, dar nepribrendo. Negana to, ne visa Prancūzija yra tam pribrendusi. Juokas ir laisvė nėra duoti tokiu pat būdu kaip daiktai ar institucijos, o yra tik nuolat atsinaujindami patirties metu. Kasdienė drąsa klysti ir būti kūrybingam, krypsmo ir išjudintos minties džiaugsmas, supratimo ir ironijos gelmė parengia mus pilietiniam juokui.