Du antri kartai

Pirmą kartą tiek Stanisławo Lemo „Soliarį“, tiek Salmano Rushdie „Vidurnakčio vaikus“ skaičiau maždaug prieš dešimt ar dvylika metų – tada, kai jaučiau, ko gero, stipriausią norą ryti knygas, kurios padėtų susikurti tolesnį mano pačios naratyvą. Uoliai atlikdama paprastos gimnazistės kasdienybės ritualus, daugiausia dėmesio skyriau būtent ateities pasakojimams, tad ir mano vartojama kultūra pirmiausia turėjo padėti sustiprinti dar gležną kaip minkšta kremzlė stuburą, suvokti, kokia asmenybė esu ar galėčiau būti. Ryšys su šiomis dviem klasikomis gana sentimentalus – ilgai atidėliojau apie jas rašyti, praėjo vasara, ruduo ir praslinko gruodis.

Knygos į mano rankas pateko beveik atsitiktinai – vasarą sutikau „Literatūros ir meno“ bendradarbę Emiliją Visockaitę, nešiną naujai perleistomis Rushdie ir Lemo knygomis. Aš prisiminiau tik miglotas aplinkybes ir nuotaiką, taigi nusprendžiau irgi jas pasiimti, tai yra surizikuoti ir perskaityti dar kartelį. Retai kada skaitau knygas, jeigu apie jas nerašau akademinių darbų, antrą ar trečią kartą, nes vos suspėju lėkti paskui naujas arba pildyti spragas, pro kurias kartais garsiai sušvilpia vėjai, ir suprantu, kad atidėlioti nebėra kada.

Taigi iš naujo pradėjusi skaityti knygas, kurios, nors ir nesitikėjau, iškart nubloškė mane į pirmąjį jų skaitymo patyrimą, ėmiau įžvelgti jų padarytą įtaką tolesniam mano literatūriniam skoniui ir kūrybinėms temoms – žodžiu, vieni asmeniškumai.

Stanisław Lem. Soliaris. Romanas. Iš lenkų k. vertė Giedrė Juodvalkytė. V: Kitos knygos, 2014. 232 p.

1978 metais lietuviškai išleistą „Soliarį“ paskaityti man rekomendavo žmogus, kuris dabar jau miręs, o iš jo kapo kiekvieną pavasarį prasikala klevukas. Paskiau Kauno viešojoje bibliotekoje pažiūrėjau Tarkovskio „Soliarį“ ir viskas susimaišė – šią vasarą, prieš atsiversdama naujai perleistą knygą, buvau tikra, kad pabaigoje pagrindinis veikėjas Kelvinas grįžta namo ir puola savo tėvui po kojomis.

Rimvydas Strielkūnas perkedeno trisdešimt šešerius atšventusį Giedrės Juodvalkytės vertimą, o Lina Sasnauskaitė sukūrė baisiai gražų dizainą. Vien dėl jo norisi turėti knygą lentynoje, o tą sovietinį nukišti kur nors tolėliau. Visgi dulkes nuo kūrinio nukrapštyti ne taip ir paprasta – kaip pastebėjo ir E. Visockaitė, retro pojūtis labiausiai matomas dialoguose. Man gana keistai skambėjo, pvz.: „Ar tu vestumeisi, jei manęs nebūtų?“ (p. 212)

Istorija tokia: psichologas Krisas Kelvinas atvyksta į tyrimų stotį išsiaiškinti keisto stoties darbuotojų elgesio. Atsidūręs Soliario planetoje, kurią beveik visą supa milžiniškas okeanas, Kelvinas ir pats tampa nepažinios planetos auka. Knygoje nemažai vietos skiriama jo skaitomoms mokslinėms studijoms apie Soliarį. Visgi greta moksliškumo veriasi kita – praradimo ir jokiais racionaliais apibrėžimais nenudildomo skausmo plotmė.

Nors kosmoso svečiai lankosi ir pas kitus du mokslininkus, jų erdvė skaitytojui uždrausta, jis gali matyti tik Kelvino fokusuojamus dalykus. Čia svarbus izoliacijos pojūtis, kai apšnerkštoje patalpoje glaudžiasi trys liūdnos sielos, kovojančios su okeano įkūnytais savo vidiniais košmarais. Tarsi ir pats atsiduri įkalintas erdvėje, kurioje privalai akis į akį susidurti su savimi.

Racionalus psichologas Kelvinas iš pradžių mėgina atsikratyti savo mirusios žmonos vaiduoklio, įsodindamas ją į raketą. Apie vienatvę ir didelį skausmą stengiamasi kalbėti elipsėmis, tik vos kyštelint iš vandens didžiulio ledkalnio viršūnę.

Iš pradžių Kelvino personažas šiek tiek nervina, nes jis toks šaltas, šiek tiek ciniškas, tarsi nujausmintas, pasiruošęs rasti mokslinius atsakymus ir susidoroti su savimi pačiu. Stotyje pagaliau užmezgęs emocinį kontaktą su buvusia mylimąja, už kurios ląstelių yra tik tuštuma, jis pradeda įsivaizduoti bendrą gyvenimą, vėl iš naujo būti su ja. Kelvinas įtiki planetos sukurta simuliacija, kol toji simuliacija pati apsisprendžia išeiti.

O tas gigantiškas okeanas, veikiantis kaip viena didžiulė ląstelė, vienas didžiulis organizmas, yra lyg netobulojo Dievo įrodymas: „Tai turėtų būti Dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra Dievas… luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sukūrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu“ (p. 223).

Klausimas, ar praradus mylėtąjį žmogų, dėl kurio išėjimo jauti kaltę, įmanoma to jausmo atsikratyti, nurimti. Šiuo atveju mokslinės fantastikos žanras padeda įvilkti šią problemą į poetišką kosminės vienatvės pasakojimą.

Salman Rushdie. Vidurnakčio vaikai. Romanas. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2014. 551 p.

Paauglystėje skaityti „Vidurnakčio vaikai“ man asocijuojasi su žiemos atostogomis ir krišnaistų kavine, kuri tais metais įsikūrė priešais mūsų namą – ten pirmą kartą paragavau to dalyko, vadinamo panyru. Šį rudenį su didžiuliu malonumu vėl pradėjau skaityti šedevrą, kuriame politinė šalies raida ir jos vadovų kritika, įausta į mitologinį pasakojimą, išsiplėtusi į daugiau nei penkis šimtus puslapių.

Bet prieš pradedant kalbėti apie knygos turinį, norėtųsi nulenkti galvą prieš vertėją Danguolę Žalytę, sugebėjusią atrasti lietuviškus atitikmenis margaspalvei, barokiškai vinguriuojančiai Rushdie kalbai. Užkliuvo tik kelios vietos, kurios, rodos, truputį perspaustos: „liesas it išprotėjęs šakalys“ (p. 110), „tėvo kūne ji matanti tamsų, panašų į skylę, šešėlį“ (p. 169).

Knygoje šeimos istoriją (1915–1977) pasakoja fabriko darbuotojas Salymas Sinajis. Ir pats pasakotojas mini savo aistrą pasakojant aprėpti visą tikrovę – aplinkos detales, antraeilius veikėjus… Ar tai tipiška Indijos liga?

Ši knyga visų pirma skirta Vakarų skaitytojams. Tokia egzotiška Indija, dar neatsikračiusi mitinio mąstymo rudimentų, leidžia autoriui išmoningai žaisti magiškuoju realizmu, kai tikrovės procesai įgauna siurrealistinę dimensiją, o fantastiniams elementams suteikiamas tvirtesnis, buitinis pagrindas. Rushdie mėgsta kurti metaforiškus vaizdus, pats pasakotojas Salymas virsta kūnu, savo veidu reprezentuojančiu Indijos ir Pakistano žemėlapį, tiesiogiai patiriančiu traumas, kurios susijusios su politiniais šalies perversmais. Pasakojimo pabaigoje, kaip postmoderniam autoriui ir dera, jis iš lėto sunyksta ir artėja prie mirties, palikdamas nuogą tekstą žiūrovų teismui. Visgi Rushdie atvejis tik įrodo, kad autoriaus mirtis gali įvykti ir fiziškai – dėl „Vidurnakčio vaikų“ rašytojas tapo nepageidaujamas Indijoje, o parašęs dar vieną knygą – „Šėtoniškas eiles“ – iš Irano sulaukė fatvos.

Skaitydama vis mąsčiau, kaip atrodytų pasakojimas apie Lietuvą pavadinimu „Stebuklingi Kovo vienuoliktosios vaikai?“ Tiesą sakant, truputį pavydžiu tiems, kurie „Vidurnakčio vaikų“ dar neskaitė – pradėję suprasite, kad šis kūrinys genialus.