Apie Lietuvos muzikos industrijos gelbėjimą (2)

Bebaigiant pirmą kursą staiga atsirado platesnis mąstymas ir matymas.

Tiesa, net nežinau, kaip ir iš kur, bet supratau, kad žiūrėdamas į savo vėjais iššvaistytus pirmuosius savarankiško gyvenimo metus nieko nebematau ir visai ne dėl to, kad tądien neužsidėjau akinių. Tiesiog viskas, ką nuveikiau iki tol, atrodė kaip tušti ir niekingi skruzdėlyčių darbeliai.

Gerai, pamaniau, vadinasi, veriasi nauji horizontai, plečiasi erdvės.

Šaunumėlis!

Čia ir įvyko lūžis. Nes tik tada suvokiau, kad kurti muziką tikrai galima ir netgi visai puiku, jei tai daro kažkas kitas, o ne aš, pvz., norintis save parodyti žalias jaunimėlis. Bet tą pat sekundę supratau ir kitą dalyką – manęs laukia kur kas atsakingesnis ir svarbesnis kelias. Blizgantis ir intriguojantis, vedantis tiesiai į olimpą pro slaptas tik personalui skirtas duris.

Tie, kurie eina jau išmindžiotais takais, kaip jau sakiau ne kartą, jais tegul ir traukia. O aš nusprendžiau atlikti visai kitą vaidmenį – lėlininko, t. y. to, kuris tampo nematomas virveles ir skaniai sau juokiasi į saują. Argi ne šaunu? Visada apie tai svajojau. Be to, sumečiau, kad iš to galima išspausti nemažai naudos sau. Galų gale pačiam kur kas įdomiau spaudyti reikiamus svertus, niekam to net nenutuokiant, ir užsiauginus cinišką šypsenėlę veide gaudyti tinklais pasiryžusius dėl gurkšnio šlovės ir žinomumo išsinerti iš savos odos, jei tik to pareikalautų prodiuseris, nei pačiam rangytis kaip unguriui pagal kitų užsakymus. Tad nusprendžiau, kad pakaks mokytis, yra ir svarbesnių reikalų. O kadangi su muzika jau kartą buvau susidūręs asmeniškai – nutariau, kad imtis šio verslo bus paprasčiausia.

Taip ir tapau prodiuseriu.

Bet pirmiausiai, žinoma, reikėjo sugalvoti planą, nuo ko viską pradėti.

Ambicijų, nesiginsiu, turėjau daug. Būti geriausiam ir daugiausiai uždirbti savo srityje buvo mano pagrindinis tikslas. Tad atėjo metas imtis realių veiksmų.

Vasarą visiems šiaurėn išvykus skinti braškių arba poilsiaujant prie jūros, aš visas paskendęs prakaite kaip mozaiką dėliojau internete rastas auksines išmintingų žmonių mintis ir kai galiausiai jau turėjau kažką panašaus į savo planų paveikslą, pasukau vienai savo pažįstamai merginai ir pasiūliau susitikti mieste.

Sąstatas jau pajudėjo, mirktelėjau sau veidrodyje besiskusdamas, dabar tai jau laikykitės!

Ne paslaptis, kad duše toji mergina dažnai mėgdavo pakniaukti ilgesingas ir veriančias melodijas – apie tai sklandė gandai po visą bendrabutį. Pats, tiesą sakant, kartą, garsų srauto pagautas, eidamas pro šalį sustojau, atsėlinau į dušą ir ilgai klausiausi jos pro smulkiais lašeliais nusėtą stiklą žiūrėdamas į rausvą šokantį siluetą. Kažką tokio ji tikrai turėjo, galiu prisiekti. Gal tai ir buvo talentas? Nežinau… Žodžiu, buvo gražu. Labiausiai omenyje, žinoma, turiu dainas.

Taigi pasikviečiau ją į kavinę ir nutariau, kad suteiksiu jai garbę ir pirmai padėsiu tapti neeilinio ryškumo žvaigžde Lietuvos muzikinėje padangėje.

Atrodė ji pritrenkiančiai. Visi duomenys atitinka lūkesčius ir standartus, patenkintas pagalvojau, o kalbant apie balso nelygumus – juos visada galima ištiesinti įvairiais aparatais ir išmaniosioms technologijomis.

– Ką tu? – klausiu jos, kaip man įprasta, be ilgų įžangų.

– Nieko, – akis pavartė ta.

– Darysim iš tavęs žvaigždę, – sakau nė nemirktelėdamas.

– Ką, dabar? – nustebo mergina. – Taip greitai?

– O ko mums laukti? Pati pagalvok! – ėmiau karščiuotis aš. – Žmonės jau dabar miršta iš nuobodulio klausydami klaikių dabartinių įžymybių paspygavimų nuo scenos. Užteks kentėti. Reikia gelbėti skęstantį pramogų „Titaniką“ ir šviesti lietuvius, kas iš tikrųjų yra gera muzika…

Pats, tiesa, taip nemaniau. Ką čia beprišviesi su mažyte lempa tamsos į ragą suriestą kraštą.

– Na, jei jau taip sakai… – sutrikusi suvapėjo ji. – Bet kad mano galva dabar neplauta… – ėmė teisintis ir mane tai šiek tiek erzino. – Matai, plaukus susirišau į uodegą. O ir nagai po egzaminų nukramtyti…

– Niekis. Užtepus storą sluoksnį silikono visi trūkumai pradingsta bematant, – nusijuokiau patenkintas savu sąmoju. – Svarbiausia, pasitikėti manim. Ar tiki manim? – provokavau ją.

– Nežinau… – vis dar abejojo ji. – Gal. Bijau ir sakyt…

– Apsispręsk tada – nori tapti žvaigžde ar ne? – mažumėlę įsižeidęs burbtelėjau merginai. – Jei taip – tuomet turėsi daryti ką liepiama. Kito kelio nėra…

Reikėtų pridurti, kad visai nenorėjau jos versti jaustis nepatogiai ar vaidinti siaubingą viršininką, bet tiesiog leidau suprasti, kad be manęs ji kaip be balso stygų. Ką jau ten. Pasakysiu dar stipriau – tos balso stygos dainuojant iš viso niekuo dėtos. Galima dainuoti ir kitais privalumais. Svarbiausia tik kad jie būtų.

Taip pliurpėm visiškus niekus gerą valandėlę. Apie tai, kad jai užtenka tik klausyti manęs, o aš jau sugalvosiu, kaip ją užkelti į pačius padebesius. Ir apie tai, kad nuo šiol ji vaikštinės tik raudonais kilimais, gers prabangų šampaną ir turės asmeninę sekretorę, kuri atsakinės į gerbėjų laiškus. Žodžiu, fantazavau net susiriesdamas.

Bet privalau atskleisti mažą šunystę – namų darbų tąkart iš tikrųjų nebuvau paruošęs. Galvoj dėliojausi jau tik finišo tiesiosios momentą, o kaip nueiti iki to, prisipažinsiu, buvo labai nuobodu mąstyti, tai palikau šitą malonumą kitiems kartams. Užtai mačiau jos akyse tikėjimą ir viltį ir tai mane įkvėpė, nors pats kol kas nežinojau, ko reikės imtis, kad to pasiekčiau. Bet pamaniau, kad tai neturėtų būti labai sunku – būsimą žvaigždę reikia tik gerai išsiūbuoti, o tada jau pati savo eiga išlėks į estrados orbitą. Ji ilgai nespurdėjo – sutiko su manimi. Vadinasi, buvau gerai užmetęs tinklą. Pasakiau jai, kad nuo šiandien tegul ruošiasi pirmajam savo koncertui, nes kitą savaitę jau suplanuotas jos pasirodymas, o visą organizavimą tegul palieka man. Jai tai padarė įspūdį. Galima netgi sakyti, kad mergaitė prarado amą.

 

Savaitė prabėgo kaip viena akimirka. Ir, teisybę kalbant, buvau kiek pamiršęs tą jos koncertą, nes pasisėdėjimo baruose su buvusiais kurso draugais kaip blogo įpročio vis dar nebuvau atsikratęs. Staiga skambina ji ir klausia manęs patarimo, kaip reikėtų vilktis pasirodymui. Jos manymu, aš tą kaip prodiuseris turėčiau žinoti geriau. Kur jau ten. Nemeluosiu, tada dar nežinojau ničnieko. Bet pasidairiau kaip visada internete – būta ten ko nežinoti. Liepiau užsisegti kuo trumpesnį sijoną, kurio ilgis turėjo būti atvirkščiai proporcingas jos balso stiprumui, kad iškirptė būtų sulig nekalčiausio angeliuko arfa ir pirmyn. Žinoma, nebuvau labai originalus, bet kam išradinėti dviratį, jei jis jau sukurtas. Tuščias darbas. Reikia taupyti savo brangų laiką ir vadovautis jau patvirtintais modeliais.

Ir nereikia suprasti manęs klaidingai – kartais naudotis kitų laimėjimais ir yra būdas eiti savo keliu. Turiu galvoje – tai visiškai neprieštaravo mano originalaus kelio paieškų koncepcijai.

Kadangi koncertas jau buvo ant nosies, o aš neturėjau jokio supratimo, ką reikia daryti, kad mano kuruojama dainininkė rastų sceną, kur pasirodyti, – čia man į pagalbą atskubėjo tas pats grupės draugas su ilga kaip prancūziškas batonas nosimi. Jis tuoj paskambino kitam savo draugui, tas trečiam ir net nespėjau apsidairyti, o mes jau sėdėjome prašmatniame pieno kokteilių bare ir reklamavome naują gėrimą su aviečių šaknų užpilu.

Man kilo tik vienas klausimas – kodėl pieno kokteilių bare? Bet ilganosis grupės draugas sakė, jog reikėtų džiaugtis vien jau tuo, kad kažkas apskritai panoro mus priimti – visi vakarai kavinėse, baruose ir restoranuose vasarą juk užkalti. Visi nori atsiriekti savo dalį nuo sotaus pyrago.

Mano mergaitė truputį pasilaužė, iš pradžių net patempė lūpą ir dievagojosi, kad tokioj vietoj tai jau tikrai nedainuos. Kaip į ją žiūrės draugai ir pažįstami? Ji norinti stovėti didelėje scenoje. Kurgi ne. Tačiau šiaip ne taip tą jos norą apmalšinau. Bet, velnias, tada dar paaiškėjo, kad dainuojant reikalinga fonograma, kuriai vokalistas galėtų pritarti. Aš, kaip buvęs tikro garso muzikos atlikėjas, apie tai visai nepagalvojau. Pripažįstu, kad tai buvo mano klaida, bet kas neklysta, tas ir negeria šššampanizuoto vyno. Mergaitė buvo sutrikusi, bet ilgos treniruotės duše rasotais stiklais visgi davė savo – atėjus lemtingam vakarui ji pasirodė ne ką prasčiau už visas bliuzo, džiazo, rokabilio ir kt. stilių karalienes kartu sudėjus. Prodiuserio garbės žodis. Stebėjau žmones ir viską užsirašinėjau. Taip iš karto nušoviau du zuikius – iš šalies atrodžiau reikšmingai ir kartu galėjau įvertinti savo būsimos žvaigždės būsimų gerbėjų muzikinį skonį. Pvz., pastebėjau, kad merginai palinkus į priekį visi vyrai kaip susitarę iš troškulio griebdavosi alaus, o moterys valgydamos silkę pataluose iš karto pakeldavo galvas vos išgirdusios žodį „meilė“. Supratau, kad su savo atlikėja pataikiau tiesiai į dešimtuką. Kitaip sakant, potencialo ji tikrai turėjo.

Ėmiau dairytis ir didesnių scenų. Nėra ko stovėti vietoje, pagalvojau apimtas pasididžiavimo savimi jausmo. Be to, susipažinau su daug įtakingų žmonių, kurių dėka ir būdavo nudirbamas visas titaniškas pramogų verslo užkulisinis darbas. Ėmiau madingiau rengtis, gerti madingesnius už alų gėrimus ir viešąjį transportą iškeičiau į taksi paslaugas. Gyvenimo kokybė sparčiai taisėsi. O studentiško gyvenimo vargus ir iššūkius jau geras porą savaičių buvau pamiršęs.

Mano merginos žvaigždė augo kaip ant mielių. Plėsdamas tikslinę auditoriją, nuo šiol uždraudžiau publikai prieš pat akis švytuoti nuogais papais ir kraipyti riestą užpakalį, vietoj to ėmiau ją rengti lizingu išsimokėtais firminiais dizainerių rūbais ir visur reklamuoti kaip intelektualiosios muzikos atstovę. Pats nežinau, ar tai buvo tiesa, bet bent jau stengėmės lygiuotis į kitus panašaus stiliaus atlikėjus.

O kadangi esu veiklus žmogus – tai greta viso to suspėjau dalyvauti ir keliuose įsimintinuose naujų atlikėjų paieškų renginiuose. Juose scenos naujokai siekė patenkinti savo norą būti išgirsti ir pamatyti, o komisija, kurios gretose sėdėjau ir aš, galėjo tarpusavyje pasižarstyti išmintingomis frazėmis, kaip antai: šitai tikrai dar ne laikas dainuoti viešai, o šitam iš viso geriau eiti dirbti pardavimo vadybininku. Žodžiu, visi buvome gerokai pavargę nuo bendravimo vieni su kitais, apsunkę nuo alkoholio, be to, dienos pasitaikė karštos ir alinančios, todėl dauguma būsimųjų talentų išbrokavome šiems vos suspėjus užlipti ant scenos ir darėme tai pakeldami šampano taures, kas reiškė, kad jau laikas, nevykėliai, lipti velniop. Buvome griežti, nes galėjome sau tą leisti.

Ten susipažinau su dar daugiau svarbių personų – jos mane pakvietė ir į televiziją. Žinoma, nepraleidau tokios palankios progos. Pirmiausia surengiau jaukų tikro garso koncertą savo mergaitei. Ši pakerėjo visus taip, kad nuo norinčių su ja pabendrauti eteryje lūžo telefonų linijos. Kitaip ir būti negali, kartojau žavėdamasis savo talentu atrasti perlus apšnerkštuose studentų bendrabučiuose. Po šio pasirodymo mano atlikėjos populiarumas praaugo ir patį televizijos bokštą. Tikrai neperdedu. O jeigu prekė pasidaro graibstoma – reikia dar labiau kurstyti žmonių norą ją įsigyti. Tai taip ir padariau. Ji ėmė reklamuoti išmaniąsias technologijas, sveikos gyvensenos restoranus, sporto klubus, saunas, baseinus, pirtis, užkandines, kibinines ir daugybę kitų daugiau ar mažiau reikalingų dalykų. Tačiau tai dar ne viskas! Debiutinis jos albumas buvo siaubingai išgirtas, gavo keletą snobams labai reikšmingų apdovanojimų, o gerbėjai siuntėsi jį kaip pamišę. Negana to, jie ėmė sekioti jai įkandin ir flomasteriais rašyti ant mano naujo prabangaus automobilio langų meilės laiškus, paišyti širdeles ir kitus mielus dalykus, nes juo vežiodavau merginą į koncertus. Tiesą sakant, dėl to nė kiek nepykau – tai tik rodė, kad visą laiką ėjau teisingu keliu.

Vėliau gavau kvietimą prisidėti ir prie televizinio talentų šou, kur sau patikusius atlikėjus reikėdavo apdalinti gražiais komplimentais, o įvairovės dėlei ant nepatikusių išpilti gerą toną purvo. Man tai visai patiko. Leido atsiskleisti ir kaip žmogui, ir kaip asmenybei.

Kritikavau visus išsijuosęs. Nesvarbu, kad apie daugumą meno sričių net nenutuokiau – svarbiausia, kad apie viską turėjau savo nuomonę. O tai šiais laikais, nepameluosiu, yra be galo reikalingas dalykas. Išbrokuodavau ir sugebančius dainuoti ir groti muzikantus. Tyčia. Kad per daug neužriestų nosies, nes pats per visus gyvenimo metus ne ką ir tesugebėjau įvaldyti.

Įdomu tai, kad vos užsidegus šviesoms studijoje aš tarsi persijungdavau į kitą vaidmenį. Prieš filmavimus visus guosdavau, kad jiems pasiseks ir viskas bus gerai, o vos ėmus zvimbti kameroms imdavau talžyti be jokio gailesčio.

– Tu per daug storas scenai. Tavo šukuosena nemadinga. Pasižiūrėk į savo Pinokio batus. Tavo burna skirta tik cepelinams valgyti – ir t. t., ir pan.

Sutinku, kad daugeliu atvejų buvau gal kiek ir per griežtas, bet visada – teisingas. Nieko sau negaliu padaryti, jei esu teisus.

Mano mergaitė tuo tarpu visai apsvaigo nuo šlovės – ėmė uostyti klijus ir prabangesnius kvaišalus, pasidarė visai nesukalbama, čia juokdavosi, čia verkdavo įlindusi į kamputį. Nusibodo man tas globėjiškas atsidavimas jai, tad nusprendžiau baigti su ja reikalus ir imtis naujų projektų. Paguldžiau ją į priklausomybės ligų centrą, o pats nusiplovęs rankas ėmiausi dar grandioziškesnių projektų. Ir vieną dalyką tada perpratau gerai: žinomumas ne toks jau paprastas daiktas – ne kiekvienas sugeba su juo susitvarkyti.

Užtai, nieko nelaukęs, talentų šou subūriau naują vaikinų grupę ir ėmiau juos mokyti pramogų verslo gudrybių.

– Pagal standartus vienas iš jūsų turi būti merginų numylėtinis, antras savo tatuiruotėmis ir žiedais antakyje – žavėti vaikinus ir alternatyvias mergaites, trečias – turėti gerus raumenis, ketvirtas – būti netradicinės orientacijos atstovas, o penktam užteks ir gero balso. Turite pavergti jaunų mergaičių širdis ir tapti naujaisiais svajonių jaunikiais, – bėriau jiems patarimus vieną po kito.

Gaila, bet tie vaikinai neperėjo antrojo etapo ir aš likau, vaizdžiai tariant, prie suskilusios geldos. Bet ką jau čia. Tai visai nereiškė, kad esu blogas prodiuseris. Ko gero, tik atlikėjus pasirinkau netalentingus. Bet būta čia ko graužtis. Ilgai netrypčiojau vienoje vietoje ir netrukus ėmiau vesti dar daugiau televizijos laidų, be to, kūriau tam tikrus formatus, kurie šiaip jau buvo sukurti užsienyje gerokai anksčiau, bet pervadinęs juos lietuviškai visai neblogai iš to pasipelniau. Pasiekęs savo, kaip prodiuserio, šlovės zenitą trumpam vėl nusprendžiau grįžti prie senos meilės – muzikos ir įrašiau naują albumą drauge su visomis nuo pašėlusių vakarėlių laikų pažįstamomis įžymybėmis. Žodžiu, gyvenimas kunkuliavo kaip vyšnių kompotas mokyklos valgykloje per pietus.

Vėliau, tiesa, pats atsiguliau į klinikas pailsėti nuo sekinančio pramogų verslo tempo. Reikėjo šiek tiek laiko ir sau. Bet ten pamačiau nemažai jaunų, seksualių merginų baltais chalatais su stetoskopais ir termometrais rankose ir iškart per smegenis trinktelėjo mintis suburti naują ABBA tipo grupę su dviem pribloškiančiomis rezidentėmis ir dviem savimi pasitikinčiais rezidentais. Tad vos iš ten grįžęs naująjį kolektyvą taip ir pavadinau – REZIDENTAI. Beje, turėjau ir dar geresnių minčių – gal kada pavyks suburti ir buvusių prezidentų komandą, kas žino. Dedu nemažai vilčių į šį būsimą projektą. Žinau, kad jis iš anksto pasmerktas sėkmei. Beje, frazė drąsiai galėtų tikti ir debiutinio albumo pavadinimui.

Todėl sakau visiems ir nenustosiu sakyti, kad idėjos kasdien atakuoja mus – tereikia pagaliau atsimerkti, nebestabdyti savęs ir imtis norimos veiklos. O tiems, kurie yra įtikėję, kad pagrindinė jų svajonė – būti garsiems ir išgirstiems, pasakysiu taip: mano svajonė paprastesnė – važinėti naujutėlaičiu automobiliu, turėti namą su vaizdu į Nemuną ar Nerį ir restoranuose valgyti omarus su austrėmis. Ir kol šitie dalykai neprieštarauja vienas kitam, o mano žodis būna paskutinis, tol aš nepavargdamas štampuosiu ir prodiusuosiu tiek laidų ir atlikėjų, kiek tik reikės, kad sekantys mano kuklią biografiją naktimis akių nespėtų sudėti, norėdami aprašyti viską Vikipedijoje.

Pabaigoje galiu pasakyti tik tiek – laimės visiems ir primygtinai siūlyčiau užsisakyti tikro garso pasirodymą savo firmos vakarėliui iš mano atlikėjų katalogo. Patikėkit, verta. Imi vieną – gauni du. Be to, yra papildomų nuolaidų.