Stipendija Gotlande

(Ataskaita apie tai, ką parašiau Visbio rašytojų namuose, kai man neapdairiai davė stipendiją Švedijoje)

„Prisijaukinai Ingmaro Bergmano dvasią?“ – klausia mano draugas Arvydas Juozaitis, romantikas.

Jis parašė man rekomendaciją rašytojos stipendijai gauti, todėl norėtų būti tikras, ar aš Visbyje nevolioju durniaus.

„Ne, prisėmiau batus žvyro, – atsakau kuo rimčiausiai. – Apsiaviau ne tuos batus. Nuo vėjo suledėjo sumuštiniai, kol bandžiau perlipti tvorą pas tą genijų. Snarglys nutįso per visą Forės salą.“

Mudu šnekamės skaipu.

Esu įsitikinus, kad jam nerūpi I. Bergmanas, kaip ir man. Neinu su mirusiais vyrais į pasimatymą. Mielai būčiau ištuštinus karšto vyno termosą su kokiu pečiuitu Forės salos darbininku, kuris būtų užstojęs nuo vėjo.

Iš padorumo apvaikščiojau visas būtinas vietas, bet jos man nepriminė nieko. Pamiršau visas scenas iš I. Bergmano filmų, kuriuos turbūt mačiau. Tai kodėl nieko neprisimenu, jeigu mačiau? Būtent dabar, kai liurbiškai stoviu košiama vėjo.

Na, akmuo kapinaitėse. Na, užrašas. Na, trys našlaitės. Dieve, prisiliurlinau per daug kavos bandydama sušilti – dabar man rūpi tik tualetas. Juk nemyžčiosiu palei kapinių tvorą šalia I. Bergmano.

Švedai ėmė rakinti salose ne tik bažnyčias, bet ir viešuosius tualetus, kai lankyti I. Bergmano ėmė važinėti lietuviai.

Mano draugui Arvydui Juozaičiui iš Vilniaus rūpi, ar aš manau, kad jis rašytojas. Ne I. Bergmanas – nė kiek nemeluoju. Turbūt nemanau. Noriu, bet neįstengiu perskaityti, ką jis man atsiuntė. Todėl malu šūdą.

Aš jau visą savaitę malu šūdą Gotlando saloje, kur kiti rašytojai (?) kažką rašo. Išslenka iš kamarų įdubusiais paakiais, tarsi pusmetį badmiriavę hamsunai. Rašymo lažas – jų veiduose. Aš rašau visai lengvai – tarkšt patarkšt.

Tarp pusės vienuoliktos ir pusės dviejų būnu parašiusi du sakinius. Niekinius. Be jokio konteksto. Gal nepaprašys parodyti, kiek parašiau už stipendiją? Galiu atiduoti atgal. Man čia viskas neskanu: pyragaičiai kaip iš smėlio, o silkę sugadino pasaldindami.

„Suomiai špygą gauna, o ne stipendiją. Tik elgetoms jie duoda pinigų, latviams ir mums“, – sakau savo draugui A. Juozaičiui.

Mano draugas vis dar banguoja skaipe. Atkakliai laukia: gal prisiminsiu jo atsiųstą tekstą.

Drovis – mano yda. Sunku žmogui pasakyti, kad jo tekstas lovoje nugesintų bet kokią viltį. Nes lovos turi nemažai bendra su tekstais. Ten ir čia reikia ugnies.

„Neprasidėk su suomiais, įvarys depresiją“, – sako mano draugas.

Suomį už sienos turiu. Kiek depresyvų, bet suomį. Jo vardas Ottas. Jis moka vokiškai. Su juo vieninteliu aš susikalbu. Šiaip aš susikalbu su kuo tik nori, bet man patinka kalbėtis vokiškai.

Vokiškai aš išreiškiu niuansus. Galiu ir apie Sehnsucht, ir apie Aschlock.

Kai įsispoksau į rimtą suomio veidą, suprantu, kad pasaulis sukurtas senti. Tikrai ne rašyti. Ottas pliktelėjęs, todėl blizgančiąją galvos dalį bando užskersuoti nekerpamais peisais. Šie slysta jam ant akių, kiek riebaluoti. Pakeliui užkliūva už antakių.

Tik dėl to jis mane kiekvienąkart pamato, nors tai sunkiai įtikima. Pamatęs irgi nori pasikalbėti vokiškai.

Tačiau tai, ką jis man pasako dieną, nė iš tolo neprilygsta jo tekstams, pasakytiems naktį. Mat aš miegu už jo sienos. O pertvaros – popierinės.

Iš pradžių Ottas zuja po urvą. Paskui monotonišku balsu ima kartoti skiemenis. Ar tuos, kuriuos ką tik parašė? Na, šito nė vienas neprisipažins – nepriklausomai nuo to, ar jam davė stipendiją.

Dudenimas balansuoja tarp maldos, kad Dievas jam dar leistų kiek pagyventi, ir sąrašo žmonai, ką parnešti pietums. Abu dalykai svarbūs. Bet paskui jis įsibėgėja ir šasteli į lovą. Lova – iš švedų socializmo laikų – girgžda it rusiška.

Dejuoja ir neprašyta.

„Palaikyk jį“, – progiesmiu prašo Ottas savo naktiniu balsu. Gomuriniu.

Jo suokimui neatsispirtų nė vienas tekstas. Dejuotų iš malonumo, jei būtų perskaitytas apsėstu Otto balsu.

Kai aš įsitempiu lovoje, stengdamasi suprasti, kokia kalba maldauja Ottas, suomis akimirksniu užmiega. Kad apgautų tą panelę, kuri gal begėdiškai klausosi.

Vos apsigaunu, jis ima urgzti alkano laukinio balsu. Viltis atgyja. Atsimenu jo striukas tvirtas kojas. Suomis urzgia garsiau. Reikalauja grobio.

Kvaily, urgzk į aną pusę: ten gyvena iranietė, vos dvidešimt septynerių. Akys – tikros persės: didelės, aksominės ir drėgnos kaip telyčaitės. O vardas – graikiškas. Atėnė! O aš tik storoka ištekėjusi moteris (tokioms stipendijos duoti nereikėtų).

Bet Atėnė – lesbė iš Stokholmo, todėl jos ranką per vakarienę glamonėja Hana. Iš tiesų tai ji jokia lesbė, bet švedai, matyt, neskuba merginti persės, todėl jai belieka atsiduoti Hanai. Jos abi rašo didžiajame kambaryje susistūmusios fotelius viena prieš kitą.

Ką galima parašyti, jei prieš tave skreba ta, kuri naktimis tave grabalioja?

Ottas ne toks kvailas, kad to nesuprastų, todėl urzgimu gąsdina manąją sieną. Kai jau apsiprantu, kad tuoj ateis pilkas vilkas atsikąsti Raudonkepuraitės, kažkas ima dejuoti plonu undinės balsu. Saldžiu, kičiniu.

Saldėsiai – balso ir teksto – mane pykina. Iš šalies tai galėtų priminti pavydą moters, kuriai ne dvidešimt septyneri. Man keturiasdešimt septyneri. Ir septynios dienos, visai veltui praleistos Gotlande.

Dieve, kada liausis toji dejuojanti undinė?! Stačiai nepadoru į rašytojų (?) namus nakčiai prisivesti mergelkų, prisižiūrėjusių neskoningų filmų.

Balzganoje šiaurės naktyje per korėtą popierinę sieną Ottas pajunta, kad nuo jo traukiuos. Man nepatinka suomiai, gąsdinantys kitas raudonkepuraites. Ottas sugrįžta prie dudenančių ritmų. Tų, kur ką tik parašė?

Bet aš nusigręžiu į priešingą sieną ir įjungiu naktinę lemputę.

Ten pakabintas paveikslas, vaizduojantis idealų vyrą. Turbūt rašytoją. Jis leisgyvis guli lovoje kelias savaites neskusta barzda. Aiškiai kenčia. Bet ne nuo buities. Veidas mąslus, tikrai neprisimintų, kada pastarąjį sykį buvo bebandąs savarankiškai išsikepti kiaušinienę.

Vyras galėtų būti ligonis. Arba žmogus, mąstąs apie mirtį. Gali būti, kad jis tiesiog tingi sėsti prie kompiuterio, todėl apsimeta, kad galvoja. Jo paklodė lipte prilipusi prie pilvo, plokščio ir tuščio. Ir žemiau visai tuščia, na, ten, kur pageidautina, kad kas nors būtų.

Bet užtat ties vyro galva vienas kitą bando išprievartauti Dievas su Velniu. Dievo aureolė kiek pasmukus į šoną, nes jis tiesia kaklą pasižiūrėti, ką po uodega nešiojasi Velnias. Šis elgiasi kukliau: viso labo laižo Dievui padą smailu liežuviu.

Dievas su Velniu trata nuo orgazmo. Vyras (turbūt rašytojas?) drybso, tarsi jam būtų galutinai nuleistas garas.

Ottas veikiausiai pajunta, jog turi konkurentų, ir atsidusęs palieka ramybėje manąją sieną. Bet tai kas iš to?

Aš vis tiek nieko negaliu parašyti Gotlande, nes nežinau, kaip pasakyti Arvydui Juozaičiui, kad nuo jo teksto nealpstu. Nuo I. Bergmano kapo – irgi. Aš nuo nieko nealpstu, it kokia akmeninė. Tačiau stipendiją reikia kažkaip atidirbti.

Ir aš imu patyliukais aimanuoti. Paskui – garsiau. Dar garsiau. Nepadoriai garsiai. Kitą dieną persė Atėnė ir suomis Ottas ima tyrinėti mane atidžiai – kaip tikrą rašytoją.

O tada prirašau nepadoriai daug: apie juos visus, lindinčius rašytojiškuose sandėliukuose skersvėjų perpučiamame Gotlande 2010 metų balandį.

P. S. Jei kam iš lietuvių rašytojų klius stipendija, kambario su Dievo ir Velnio graviūra atsisakykite: įstrigsite ties pirmuoju puslapiu.