Poezijos vertimai: „eilėraštukai“
Ana Gerasimova (g. 1961), labiau žinoma sceniniu pseudonimu Umka, – rusų roko dainininkė, dainų autorė, poetė, vertėja, literatė. Viena garsesnių tarybinių laikų hipių, šiuo metu muzikuojanti su grupe „Umka & Bronevik“. Yra apsigynusi disertaciją apie avangardinę rusų literatūros grupuotę OBERIU, išvertusi į rusų kalbą Jacko Kerouaco romanų. Savo eiliuotus tekstus vadina tiesiog „eilėraštukais“ (стишки).
1.
Anna Pavlova. Vilniaus rajonai. 2010
Išeit iš proto buvo taip sunku
Bet vakar tai ko būgštavau įvyko Įmanoma dabar aš suprantu Praskrido paukštis bet šešėlis liko Štai guli jis su lūžusiais sparnais Ir korpusu kaip numuštas lėktuvas Išeit iš proto taip sunku man buvo Dabar matau: jis laukė to seniai Jam taip pabodo būt manu šliužu Tarnaut vergauti metų metams slenkant Dabar štai žvengia kai apglėbus rankom Aš galvą savo nuošalėn šliaužiu. 2. Nuo pozityvo aš tiesiog vemiu Kada pasauliui nuvažiuoja stogas Nepadoru juk būt įžymiu O būt laimingu – pats didžiausias blogis Kanopom trypia protas prunkščia sukas Neatmena kas žodis ir spalva Ir šuoliais lekia tartum kamuoliukas Per užmarštį be raitelio galva 3. Tam kurs tiek apie pergalę išmano Nelengvas pralaimėjimas yra Dar žinoma išvysit veidą mano Dainuosiu juoksiuos malsiu bele ką Bet žolėje kaip numuštas lėktuvas Šešėlis ano paukščio guli vis Žymė kaktoj ir lūpas man užsiuvo Ir kvepia amžių tuštuma naktis – Pėstininkas nevaikšto atgal, o karalienė – vaikšto, Karalienė skverbia akim, pėstininkas jas nudelbia, Pėstininkas nenori lietun, o karalienė – aišku, Pėstininkas – po skėčiu, o karalienę – skalbia. Pėstininkas puola gelbėti sušlapusią karalienę, O karalienė siunta – blaškymasis užkniso. Ji stiklą ledinio pykčio ant pėstininko išlieja, Pačią sąvoką – gelbėtis – niekina ji iš viso. Pėstininkas nepažįsta laimės, nežino, kas bėdos niūrios, O karalienė žino, bet argi lengviau nuo to jai, Bet karalienė nežino, kad pėstininkas nori prie jūros, Ir karalienė nežino, kad pėstininkas dainuoja. Kartą patikrinti nutarė, sėdėdami ant medžio pavasarį: Gal aš moku skraidyti? O gal aš moku skraidyti? Pėstininkas šoko drąsiai, drėbės žolėn pirmasis, Šoko po to karalienė – tėškėsi šalia kaip bitė. Supas virš jų ramunėlės, drugeliai skrajoja, Sulėkė dievo karvytės – sąmyšis ir jovalienė. Medis virš jų palinko, mato – guli, kvatoja Karalienė ir pėstininkas, pėstininkas ir karalienė. – Kada buvai tu žalias, nepatyręs, Kažkaip atrodė įdomu būt mirus. Labiau net už gyvenimėlį gražų, Minties jokios nebuvo apie lažą. Tavų akių žėrėjo briliantai, Ir talentai įvairūs skleidės andai. Ir priešingos lyties būtybės skaisčios Aistrų laužuos žioravo kaip pagaikščiai. Dabar jau, žinoma, kitaip tau klojas, Iš lovos išlipi vis ne ta koja. O kur kita, teisioji, ta, kur klioveis? O ja kitam, daug niūresniam pasauly stovi.2010 m. kovo 17 d.
– Skiriama socialiniams tinklams
Atidarykite duris, lai atviros bus durys…
B. Okudžava
Vertė Gintaras Patackas
