Penki epizodai iš dailininko kasdienybės

Prekybos centre Nojus ir Paulius vijosi tą patį konsultantą, kuris vilkėjo oranžine liemene su užrašu ant nugaros didžiosiomis raidėmis, o sprukdamas spragsėjo tušinuku. Užrašą Paulius, veikiamas optinės apgaulės, perskaitė kaip SPIRK MAN Į SUBINĘ, o Nojus – kaip EDIS LOCHAS IR MUSULMONAS, nors iš tiesų ten buvo parašyta KLAUSKITE, AŠ GALIU PADĖTI. Kažkuo konsultanto skubėjimas priminė baltojo triušio skubinimąsi įlįsti į olą, per begalinį gėrybių sandėlį, tarp milžiniškų stelažų, nukrautų glaistais, tinku, skiediniais, užpildais, cemento mišiniais, kalkėmis, gipsu, lakais, hermetikais, ir tiek Nojus, tiek Paulius kurį laiką – kol vienintelis matomas prekybos centro konsultantas apsimetė, o gal ir tikrai kažkur vėlavo – jautėsi pasakiškai. Nojus norėjo pasiteirauti konsultanto, kur yra teptukų skyrius; Paulius ieškojo, kur atsignybti vielos. Jie pagavo konsultantą jau besmunkantį į tarnybines patalpas. Paaiškėjo, kad jis padėti negali.

– Aš naujokas, – pasakė konsultantas, agresyviai traškindamas šratinuku, kuris atrodė kaip peilio su iššokančiais ašmenimis parodija.

Taigi Paulius su Nojumi ėmėsi patys ieškoti gėrybių sandėlyje to, ko jiems reikėjo.

Nojus papasakojo Pauliui, kad nori išbandyti kažką naujo kūryboje. Anksčiau jie kartu studijavo tapybą, bet Paulius metė mokslus, o Nojus toliau studijavo ir tapė paveikslus.

– Mąsčiau apie volelį, – prisipažino Nojus.

Kartu jie rado teptukų skyrių; Nojus vartė rankose dažytojų volelius, ėmė vis storesnius ir platesnius ir važinėjo jais per Pauliaus striukę, galvodamas apie plačius, ekspresyvius mostus, kuriais būtų galima bet kokia spalva žaibiškai padengti drobę, bet Paulius patarė Nojui pirkti teptuką lenktu galu, skirtą radiatoriams.

– Turi tapyti su šituo, – tarė Paulius, – nes jis riestas. Ar žinai bent vieną dailininką, kuris tapytų su riestu teptuku?

Nojus sutiko, kad riestas teptukas gali įpūsti jo kūrybai naujų vėjų.

Vėliau jie kartu surado vielos skyrių, o artėdamas prie kasos Paulius įsimetė į krepšį porą pirštinių.

Prekybos centre sugedo visos kasos. Eilės visomis kryptimis. Kaip beveik visada atsitinka tokiais atvejais, už Nojaus ir Pauliaus jų eilėje neatsistojo daugiau niekas, ir jie abu jautė tą dvigubą nemalonumą būti paskutiniai nejudančioje eilėje bei niežulį pereiti į kitą, tirpstančią, eilę. Paulius, kurio regėjimas buvo geresnis, pastebėjo galimą poslinkį penkioliktoje eilėje. Vėliau pasirodė, kad tai, ką jis užfiksavo, buvo autistinio pobūdžio svyravimai, kuriuos kėlė senyvas pirkėjas, aplink kaklą apsivyniojęs žalią sodininko žarną. Kaip dažniausiai atsitinka tokiais atvejais, jiems perėjus į penkioliktą eilę, į pirmą eilę, kurią jie paliko, iš karto stumdamiesi įsiliejo maždaug keturi pirkėjai.

Dauguma pirkėjų turėjo su savimi kokį nors pailgą daiktą. Nojus įsivaizdavo, kad iš vežimėlių kyšą aliumininiai profiliai, parketlentės, vamzdžiai, kanalai kabeliui yra riterių turnyro ietys ir vyrai tais įnagiais ruošiasi kautis dėl ilgiausios sąskaitos faktūros. Pauliui pirkėjai priminė evoliucijos seką, kai visi homines yra jau pasiekę galutinę vystymosi stadiją, todėl vietoj kuokos turi po parketlentę, profilį, sviestinio popieriaus ar aliuminio folijos ritinį, lentelę ir t. t., o evoliucijos grandinės pabaigoje sėdi kasininkė ir nepailsdama spaudinėja kasos kompiuteryje enter mygtuką lyg kompozitorius minimalistas, įpusėjęs opusą vienam sintezatoriaus klavišui.

Kažkas eilėje tarė:

– Čia turbūt kasininkė sugadino kasas, kad gautų daugiau dėmesio.

Penkioliktosios eilės kasininkė nuraudo.

Į kasininkės skruostus plūstant kraujui Paulius pasakojo Nojui apie savo pirkinius.

– Vopšem buvo taip. Prie sandėlio pasikroviau medžiagas į mašiną, pasidėjau pirštines ant stogo ir pamiršau pasiimt. Nuvažiavau, paskui prisiminiau, kad palikau ant stogo. Žinai, važiavau, gūsis iškart ir nupūtė. Grįžau į tą pačią vietą, kur kroviau. Pirštinių nebebuvo. Ir niekur nebebuvo, nu kiek ieškojau, neradau! Kokia nors boba paėmė ir padėjo kur nors aukščiau, stobaliai. Žinai, kaip bobos daro? Tas bobų bajiris. Randa ką nors, nu pirštines, šaliką, kepurę, ir padeda ant suoliukų, ant palangių, ant gyvatvorės, ant turėklų, ant šakelės pakabina. Bele kur nukiša, kad tik tu nerastum. Jos galvoja, kad tu ieškosi ne ant žemės, kur pametei, bet fig znajet kur tu ieškosi tų pirštinių. Truputį negerai bobom yra su trys dė mąstymu.

– Jo jo jo, taip ir būna, – pritarė Nojus, – čia kaip žaidimas „Aukščiau žemės“. Tave priverčia žaist. Bet jos gudrios. Jos padeda aukščiau ir tikisi, kad tu nerasi, o paskui eina pro šalį kitą dieną ir mato: aha, pirštinės! Nieks nepasiėmė. Màno.

O kam reikalinga viela? Paaiškėjo, kad Paulius dirbo „prie reklamos“: pagal dailininkų piešinius gamino kostiumus aktoriams ir statė scenovaizdį bei dekoracijas filmavimams.

– Taigi mum reikia padaryt setą kelnių reklamai. Siužetas maždaug toks: žemė po to, kai išnyko žmonės. Neliko pastatų, kelių, palydovų, nu vopšem nieko neliko, tik plastikinės vienkartinės stiklinės ir laptopų korpusai. Nes jie ilgiausiai išlieka, milijonus metų. Mokslininkai ištyrė. Žemę dabar valdo išsivysčiusios muilinės gubojos.

– Kas tokios?..

– …tai yra vėjaričiai augalai, kurie ridendamiesi barsto sėklas. Nu vopšem apvalūs krūmai, kurie vesternuose prarieda prieš susišaudymus ir po jų. Tai aš dabar šitai reklamai darysiu iš vielos muilinių gubojų kostiumus. Žõdžiu, tos muilinės gubojos sukūrė nuos-ta-bią civilizaciją, išmoko skraidyti šviesos greičiu…

– Šviesos greičio pasiekti neįmanoma, – pataisė Nojus.

– Ką?

– Tam reikėtų visos visatos energijos. Nieks negali pasiekti šviesos greičio.

Jis patylėjo, žiūrėdamas į nukainotą automobilinę alyvą.

– Na, nebent šviesa.

– Muilinės gubojos, – kalbėjo toliau Paulius, – beskraidydamos šviesos greičiu pasivijo kažkur kosmose, ūkuose ties asteroidų žiedu, fig znajet kur, įstrigusią vieną vienintelę žmonijos paliktą frazę „eik tu na, aš ir vėl prisiminiau tavo violetines kelnes“, kurią apokalipsės metu paauglė siurbdama vyną tarpuvartėje ištarė savo vaikinui. Muilinių gubojų pasaulis pilnas fan-tas-tiš-kų technologijų ir kultūros stebuklų. Visus tuos stebuklus aš turėsiu susukt iš gipso kartono ir suklijuot iš fototapetų. Bet klausyk, viskas yra apie nieką, visi tie kultūros stebuklai, žinai kodėl? Nes muilinės gubojos, kaip ir žmonės, taip ir nerado gyvenimo prasmės. Kaip ir aš tų pirštinių. Vopšem vieninteliai dalykai, kurie tikrai rūpi muilinėms gubojoms, tai ridentis vėjyje ir išsiaiškinti žodžių „eik tu na, aš ir vėl prisiminiau tavo violetines kelnes“ prasmę. Muilinės gubojos mano, kad tai frazė, kuria išnykusios civilizacijos bendravo su savo dievais. Ir nors muilinės gubojos gali čiuptuvais, kuriuos aš susuksiu iš vielos, pagauti žodį „violetines“, tai nereiškia, kad, pagavusios tą žodį, jos įsivaizduoja violetinę spalvą, supranti? O girdėdamos „kelnes“ jos įsivaizduoja pa liubomu visai ne kelnes. Ir vopšem sunkiausia joms suprasti žodelį…

– Tai kur čia problema? – pertraukė Paulių įniršęs pirkėjas, turėdamas galvoje nejudančias eiles ir sugedusias prekybos centro kasas.

– Civilizacijoj problema, kur daugiau, civilizacijoj, – linguodamas jam atsakė senyvas vyras su sodininko žarna ant kaklo.

– O pataisyti kasų neišeina? Skaičiuoti pagaliau skaitytuvais, šitais mediniais?

– Tam reikėtų visos visatos energijos, – tarė kasininkė.

 

Nojus ima teptuką radiatoriams. Jausmas toks trapus, kad gali bet kada dingti, Nojus žino, kad jausmą ištapyti reikia greitai. Jis merkia teptuką į dažą, net nemaišo, nes jausmas-toks-trapus, ir tepa iš viršaus į apačią vertikalią geltoną liniją; atsitraukia nuo drobės, žiūri rytietiškais bruožais, geltona linija ir geltona oda, teptukas šeriasi ir palieka ant drobės ašutų, jis užsirūko ir žiūri, ilgai žiūri, žiūri, ilgai žiūri, rūko antrą, žiūri, ilgai žiūri, tada įkiša teptuką į mėlyną dažą, susimaišiusi su geltona, mėlyna tampa žalia, Nojus staigiu mostu užtepa horizontalų, bet žemyn besileidžiantį potėpį (tai dėl teptuko riestumo), žiūri, dažai varva, Nojui atrodo, kad potėpis galėtų būti per milimetrą platesnis, kažkas ne visai, kažkas ne taip, nesisiuva, žiūri, kažką-padaryti-o-gal-išeis-šedevras jausmas slūgsta, jis rūko, jis užsimerkia. Reikėjo pirkti volelį.

 

Meno kolekcininkas ir jo žmona vaikščiojo po studiją ir stebėjosi aukštomis lubomis:

– Na lubos tai man labiausiai, labiausiai!

– Taip, lubos labai ir man. Labai.

– O tu ką nors dirbi? Ką dirbi dabar?

– Tapau, taip ekspresyviai…

– Įdomu. Parodyk ką nors.

Nojus ištraukė tapybos darbą: geltonas potėpis, žalsvas potėpis.

– Čia tokia, khe, tokią užtepiau, tokią drobę, nu čia kaip kvėpavimas… tam tikras įkvėpimas-iškvėpimas, anglies dvideginis, iškrova. Išvaduoju visatos energiją… į civilizacijos paraštes.

Nojus nieko negalėjo sau padaryti.

Meno kolekcininkas kurį laiką susikaupęs žiūrėjo į drobę, tada pasakė:

– Ieškai sàvęs.(?)

Labiau taškas nei klaustukas.

– Visi savęs ieškome, kažkaip, darydami, visą laiką… ir aš taip pat… ieškau. Procesas labai svarbu, gal ne tiek rezultatas, tam tikras vėjo gūsis, kuris…

– Klausyk, bet lubos man labiausiai imponuoja, – pertraukė kolekcininko žmona.

– Taip, labai aukštos, kiek čia, keturi metrai?

– Trys devyniasdešimt.

– Geras, geras. Tikrai duoda taip oro įkvėpti.

Jie stovėjo, užvertę galvas ir sukiodamiesi, vaikai planetariume.

– Aukštos, tikrai aukštos. Kas čia anksčiau buvo?

– Siuvykla, man atrodo…

– Siuvykla? Cha cha!

Kolekcininko žmonai siuvykla pasirodė labai juokinga. Kolekcininkas irgi šypsojosi: šypsodamasis jis nužiūrėjo Nojų, apmaudžiai grūdantį drobę atgal į stelažą.

– Šiaip ar taip, žinok, sūnau, kad geras ne tas menininkas, kuris darys gerus kūrinius, o tas, kuris pis.

Kolekcininkas padarė slidžią pauzę, kurios metu jo žmona linksėjo, lyg jis būtų pagaliau tiksliai žodžiais išreiškęs tai, apie ką ji pati valandų valandas įtemptai galvojo. Tada kolekcininkas nusikvatojo ir pridūrė:

– Čia toks humoras, sūnau.

Nojui nepatiko žmonės, sakantys „čia toks humoras“. Jis pažinojo ir daugiau žmonių, kurie sakydavo „čia toks mano jumoras“ arba žodį „humoras“ kirčiuodavo kitur: „Čia mano ypatingas humòras.“ Dalykas tas, kad visų jų h/jumoras būdavo nejuokingas.

Taip pat Nojui nepatiko žmonės, sakantys „sūnau“ žmonėms, kurie nebuvo jų sūnūs.

– Tai ką, gal jau judam? – pasiūlė kolekcininkas žmonai.

Nojus palydėjo juos iki durų. Sukdamas raktą, pasakė:

– Atsiprašau, aš valgiau česnako.

Kolekcininkas su žmona susižvalgė.

– Tai nieko, nieko, labai skanus kvapas, česnako, – tarė ji.

 

Galerininkės dukra fotografavo parodos atidarymą su galerininkės dukros, svajojančios kuo greičiau tapti galerininke ir iš mamos gavusios užduotį, kurios įvykdymas galėtų padėti ateityje jos svajonei išsipildyti, entuziazmu. Tuo metu pati galerininkė ir Nojus stovėjo priešais lankytojus; galerininkė skaitė iš popieriaus, kartais pakeldama akis.

– …per platų kolorito spektrą plėtoja šiuolaikinio post-ekspresyvumo tematiką, kuria daugiasluoksnę interpretavimo erdvę žiūrovui sujungdamas abstrakčią tapybą su abstrahuotais sociokultūriniais motyvais bei per neramų faktūrų virpėjimą, savotiškas žemėlapiavimo nuorodas subordinuoja muzikalią vidinę sąrangą. Na, ir tikriausiai sutiksi su manimi, Nojau, kad kas jau kas, bet pastoziški potėpiai tikrai yra pagrindiniai morfologiniai elementai tos kalbos, kuria tu perteiki savo potyrius, inspiracijas, paimtas iš sociokultūrinio, šiuolaikinio aplinkos stebėjimo lauko, kurdamas asociatyvių, filosofinių prasmių tinklą, apibendrindamas, palikdamas tik pirminį išgrynintą motyvą…

– Negaliu…

– Todėl abstrakcija subtiliai derinasi su sąlygiškai…

– Nega…

– Realistinėmis figūromis. Ach, Nojau, tu nori kažką pasakyti?

– Negaliu nesutikti, – pasakė Nojus nurausdamas.

– Negali nesutikti. Kaip turbūt negalėsi nesutikti ir su tuo, kad netikėti spalvų deriniai ir kontrastai, išryškinantys abstrakčias formas, kūriniuose susijungia į darnią visumą bei deriniai ir kontrastai, išryškinantys abstrakčias, kita eilutė, tampa savotiškomis nuorodomis į visiškai skirtingas laikines aprėpčių ir sistemų patirtis. Darbų leitmotyvu tampa kasdienybės transformacijos per laisvą ir įvairią išraiškos priemonių amplitudę, grynų spalvinių plokštumų dialogų tyrimą, įtaigiai modeliuojamas formas. Ne rafinuotumu, o intuityvia, gaivališka, spontaniška saviraiška nuo achromatinės baltos drobės iki geltonos ir žalios atspalvių žavi ir stebina Nojaus kūryba, drąsia, grubia ir nesuvaldyta ekspresija dvelkiančiomis spalvomis [...].

Galerininkės duktė tuo metu užfiksavo skaitmeninėje matricoje tokius momentus, kaip

trys senyvi vyrai laiko rankose plastikines stiklines su raudonu vynu; vienas iš jų žiūri tiesiai priešais save, kitas sau po kojomis, o trečiasis atrodo labiau užsimerkęs arba

parodos lankytojas, jaunas meno studentas, stovi kontraposto poza ir, kaire ranka prilaikydamas dešinės rankos alkūnę, pastarosios rankos smilių sulenktą laiko ties smakro linija arba

vyras sėdi, laikydamas pirštą prispaustą prie lūpų, ir žiūri tiesiai, už jo sėdi moteris, gniaužianti puokštę gėlių, suvyniotų į permatomą celofaną.

– Papasakok, kaip praėjo?

– Taigi mes pilstėme į vienkartines stiklines vyną. Ant stalo buvo padėliota sūrio, vynuogių, šokolado lazdelių, bandelių, sūrių pagaliukų. Priėjo šviesiaplaukė močiutė rožiniu megztuku, pilkomis kostiuminėmis kelnėmis, chaki spalvos rankine, su gintaro vėriniu, akiniais ir maždaug dešimties metų berniuku. „Kas čia vyksta?“ – ji paklausė. „Parodos atidarymas.“ – „Šitų pròduktų.(?)“ – „Ne, paveikslų.“ – „Mm, paveikslų, o-o. Pažiūrėk, mažuliuk, kokie paveikslai, o-o-o.“