Mirties bausmė Kalėdų Seniui

1951 metų Kalėdos Prancūzijoje buvo paženklintos kontroversijos, – ją su dideliu susidomėjimu sekė tiek spauda, tiek visuomenė, – kuri bendrai šventinei atmosferai suteikė neįprasto kartėlio prieskonį. Būrelis dvasininkijos keletą mėnesių reiškė nepritarimą vis didėjančiai svarbai, kurią tiek šeimos, tiek verslo sektorius teikė Kalėdų Senio figūrai. Jie smerkė nerimą keliantį Kristaus Gimimo „supagoninimą“, nukreipusį žmonių dvasią nuo tikrosios krikščioniškos Kalėdų reikšmės prie pelno, kurį duoda jokios religinės vertės neturintis mitas. Išpuoliai padažnėjo prieš pat Kalėdas; šiek tiek diskretiškiau, tačiau su ne ką mažesniu įsitikinimu prie Katalikų Bažnyčios prisidėjo Protestantų Bažnyčia. Gausūs straipsniai ir laiškai spaudoje liudijo didelį visuomenės susidomėjimą šiuo reikalu ir demonstravo bendrą priešiškumą Bažnyčios pozicijai. Reikalas pasiekė viršūnę Kūčių vakarą – tai buvo demonstracija, kurią „France-soir“ žurnalistas taip aprašė:

Sekmadieninės mokyklos vaikų akivaizdoje Kalėdų Senis sudegintas Dižono katedros šventoriuje

Dižonas, gruodžio 24 d.

Vakar po pietų Kalėdų Senis buvo pakartas ant Dižono katedros turėklų ir viešai sudegintas šventoriuje. Ši efektinga egzekucija įvyko dalyvaujant keliems šimtams sekmadieninės mokyklos moksleivių. Toks sprendimas buvo priimtas pritarus dvasininkams, kurie pasmerkė Kalėdų Senį kaip uzurpatorių ir eretiką. Jis buvo apkaltintas „supagoninęs“ Kalėdų šventę ir įsitaisęs lyg gegutė svetimame lizde, reikalaudamas vis daugiau erdvės sau. Užvis labiausiai jis buvo kaltinamas įsiskverbimu į visas valstybines mokyklas, kuriose skrupulingai pasirūpinta uždrausti prakartėlę.

Sekmadienį, trečią valandą po pietų, vargšas žmogelis balta barzda, paverstas atpirkimo ožiu, kaip ir tokia daugybė nekal-tųjų iki jo, savo kaltintojų buvo pasiųstas myriop. Jie padegė jo barzdą, ir jis paskendo dūmuose.

Egzekucijos metu buvo išplatintas tokio turinio komunikatas:

„Atstovaudami visiems krikščioniškiems parapijos namams, trokštantiems kovoti prieš melagystes, 250 vaikų susirinko priešais pagrindinį Dižono katedros įėjimą ir sudegino Kalėdų Senį.

Tuo buvo siekiama ne atrakciono, bet simbolinio gesto. Kalėdų Senis buvo paaukotas. Tiesą sakant, jį gaubiančios melagystės negali sužadinti vaiko viduje religinio jausmo ir jokiu būdu nėra mokymo priemonės. Kiti gali sakyti ir rašyti apie Kalėdų Senį ką panorėję, bet faktas tas, kad jis tėra šių dienų Baubo atsvara.

Krikščionims Kalėdų šventė privalo išlikti kasmetinis Išgany-tojo gimimo šventimas.“

Kalėdų Senio egzekucija katedros šventoriuje sulaukė nevie-nodos visuomenės reakcijos ir išprovokavo gyvus komentarus net ir tarp katalikų.

Reikalas padalijo miestą į dvi stovyklas.

Dižonas laukia vakar katedros šventoriuje nužudyto Kalėdų Senio prisikėlimo. Jis prisikels šeštą valandą vakaro Rotušėje. Oficialiame komunikate skelbiama, kad, kaip ir kasmet, Dižono vaikai yra kviečiami į Išlaisvinimo aikštę, kurioje Kalėdų Senis kreipsis į juos nuo apšviesto Rotušės stogo.

Kanauninkas Kiras, Dižono mero pavaduotojas, šiame subtiliame reikale nedalyvaus.

Tą pačią dieną Kalėdų Senio kankinimas atsidūrė pirmuosiuose naujienų puslapiuose. Nė vienas laikraštis nepamiršo paskelbti straipsnio šia tema, kai kurie jų, – kaip kad „France-soir“, turintis didžiausią tiražą tarp visų Prancūzijos laikraščių, – netgi paskyrė šiam reikalui visą vedamąjį. Dižono dvasininkijos adresu buvo reiškiamas visuotinis nepritarimas. Atrodytų, kad religiniai vadovai pasielgė teisingai, pasitraukę iš mūšio, ar bent jau laikėsi tyliai. Tačiau akivaizdu, kad jie ir patys nesutaria šiuo klausimu. Daugumos straipsnių tonas pasižymėjo taktišku sentimentalumu: juk taip gražu tikėti Kalėdų Seniu, jis niekam nedaro bloga, vaikams jis suteikia tiek laimės ir sukaupia tokius malonius prisiminimus, išliekančius iki pat brandos, ir pan.

Iš tiesų jie kelia kai kuriuos klausimus. Juk čia svarbu suprasti ne kodėl vaikams patinka Kalėdų Senis, bet veikiau kodėl suaugusieji apskritai jį išgalvojo. O plačiai paplitusi reakcija į šį reikalą aiškiai leidžia kalbėti apie prarają tarp viešosios nuomonės ir Bažnyčios. Šis incidentas yra svarbus, nepaisant akivaizdaus jo smulkmeniškumo; nuo pat karo Prancūzijoje pastebimas vis didėjantis susitaikinimas tarp didžia dalimi netikinčios visuomenės ir Bažnyčios: tokios išskirtinai denominacinės politinės partijos kaip MRP (Mouvement Républicaine et Populaire, kairiosios pakraipos katalikiška politinė to meto partija – R. T.) dalyvavimas vyriausybės politiniuose komitetuose tą tik įrodo. Antiklerikalinė frakcija puikiai suvokė jiems staiga tekusią netikėtą progą: tai jie Dižone ir kitur stengiasi apginti pavojuje atsidūrusį Kalėdų Senį. Kalėdų Senis, netikėjimo simbolis – tai bent paradoksas! Mat šiuo atveju viskas vyksta taip, tarsi Bažnyčia laikosi be galo kritiško požiūrio į sąžiningumą ir tiesą, o racionalistai elgiasi kaip prietarų sergėtojai. Tokio akivaizdaus vaidmenų apvertimo pakanka, kad būtų galima teigti, jog visas šis naivus reikalas susijęs gerokai gilesniais dalykais. Iš tiesų matome, kaip mūsų akivaizdoje vyksta be galo spartus papročių ir įsitikinimų pokytis tiek Prancūzijoje, tiek kitur. Ne kiekvieną dieną antropologui pasitaiko proga savo visuomenėje stebėti staigų kokios nors apeigos, netgi kulto, augimą; tyrinėti jo priežastis ir studijuoti jo poveikį kitoms religinio gyvenimo formoms; ir pagaliau suprasti, kaip ir dvasiniai, ir socialiniai pasikeitimai siejasi su iš pažiūros paviršutinišku reikalu, kurio atveju Bažnyčia, taip patyrusi šiuose dalykuose, iš tiesų buvo teisi, kalbėdama apie gilesnę reikšmę.

Per pastaruosius keletą metų Kalėdų šventimas, lyginant su prieškariu, išsiplėtė neregėtais mastais. Šis procesas, tiek savo turiniu, tiek forma, be abejonės, yra tiesioginė JAV įtakos ir prestižo pasekmė. Tuo pačiu metu matome, kaip kryžkelėse ir palei greitkelius pridygo didžiulių išpuoštų ir iliuminuotų Kalėdų eglučių; atsirado dailaus vyniojamojo popieriaus Kalėdų dovanoms; iliustruotų Kalėdų atvirukų podraug su papročiu išrikiuoti juos ant židinio atbrailos tą lemtingą savaitę; Gelbėjimo armija su savo didžiulėmis išmaldos skardinėmis ir prašymais aukoti aikštėse bei gatvėse; ir pagaliau žmonės, vilkintys Kalėdų Senio kostiumais ir klausantys vaikų prašymų didžiuliuose prekybos centruose. Visi šie papročiai, vos prieš kelerius metus prancūzui, atvykusiam paviešėti į JAV, atrodę tokie vaikiški ir keisti, aiškiai rodantys pamatinį mentalitetų nesuderinamumą tarp dviejų kultūrų, buvo įvesti Prancūzijoje ir veikiai išplito joje taip lengvai, kad tai teikia kultūros istorikams peno apmąstymams.

Šiuo atveju matome vykstant milžinišką difuzijos procesą, panašų į tolimus tokių senovės technologinių inovacijų pavyzdžius kaip ugnies įžiebimas ir valties padirbdinimas. Tačiau tuo pat metu yra ir lengviau, ir sunkiau analizuoti įvykius, kurie vyksta mūsų akivaizdoje ir mūsų visuomenėje. Lengviau todėl, kad tebevykstantis patyrimas yra išsaugomas su visais savo momentais ir niuansais. Tačiau sykiu ir sunkiau, nes tik tokiomis retomis progomis galime pamatyti kraštutinį net ir pačių subtiliausių socialinių pokyčių sudėtingumą ir dėl to, kad akivaizdūs įvykių, į kuriuos patys esame įsitraukę, paaiškinimai labai skiriasi nuo tikrųjų priežasčių.

Todėl būtų pernelyg lengva paaiškinti Kalėdų šventimo raidą Prancūzijoje tiesiog JAV įtaka. Vien to nepakanka. Trumpai aptarkime keletą panašių suprantamų paaiškinimų: Prancūzijoje yra daugiau amerikiečių, švenčiančių Kalėdas pagal savo papročius; kinas, periodiniai leidiniai ir amerikiečių romanai, straipsniai nacionalinėje spaudoje – visa tai įvedė amerikiečių papročius, palaikomus Amerikos ekonominės ir karinės galios. Galimas daiktas, kad net ir Marshallo planas, tiesiogiai ar netiesiogiai, galėjo paskatinti įvairių gaminių, susijusių su Kalėdų apeigomis, importą. Tačiau nė vieno iš išvardintų dalykų nepakanka šiam reiškiniui paaiškinti. Iš JAV importuoti papročiai daro poveikį tokiam gyventojų sluoksniui, kuris nesuvokia tų papročių kilmės. Tūkstančiai darbininkų, kurie dėl komunistų įtakos suabejotų viskuo, kas paženklinta made in USA, perima tuos papročius taip pat lengvai kaip ir kiti. Šalia paprastos difuzijos turėtume prisiminti svarbų procesą, kurį pirmasis nustatė Kroeberis ir pavadino stimulo difuzija, kai kokia nors importuota praktika yra ne asimiliuojama, bet veikia kaip katalizatorius. Kitaip tariant, paprastas tokios praktikos buvimas skatina atsirasti panašią praktiką, kuri jau egzistuoja kaip užuomazgos būsena antrinėje aplinkoje. Pateiksiu tokį su mūsų tema susijusį pavyzdį: popieriaus gamintojas nuvyksta į JAV, pakviestas amerikiečių kolegų arba ekonominės misijos nario, ir pastebi, kad ten gaminamas specialus vyniojamasis popierius Kalėdoms. Jis pasiskolina idėją: tai yra difuzijos pavyzdys. Paryžietė namų šeimininkė eina į vietinę popieriaus krautuvėlę nusipirkti vyniojamojo popieriaus ir pamato vitrinoje popierių, kuris jai atrodo patrauklesnis už tą, kurį paprastai perka. Ji nieko nežino apie amerikiečių papročius, bet popierius jai patinka estetikos požiūriu ir išreiškia egzistuojančią emocinę būseną, kuri iki tol stokojo išraiškos. Naudodama tokį popierių, ji tiesiogiai nesiskolina svetimo papročio (kaip padarė popieriaus gamintojas), tačiau elgesys, vos tik prigijęs, skatina identiško papročio plitimą.

Antra, derėtų nepamiršti, kad prieš karą Kalėdų šventimas augo tiek Prancūzijoje, tiek likusioje Europoje. Nors tai aiškiausiai susiję su bendru pragyvenimo lygio kilimu, esama ir subtilesnių priežasčių. Tokios Kalėdos, kokias mes žinome, nepaisant jose glūdinčių archajinių elementų, yra moderni šventė. Amalo vainikas nėra tiesiogiai išlikęs iš druidų laikų. Veikiau atrodo, kad jis sugrįžo į madą viduramžiais. Kalėdų eglutė pirmą kartą paminėta tik kai kuriuose XVII a. vokiškuose tekstuose. Anglijoje ji pasirodo XVIII a., o Prancūzijoje – tik XIX a. Littré beveik nieko nežinojo apie eglutę, o jei ir žinojo, tai tik tokiu pavidalu, kuris gerokai skiriasi nuo to, kokį žinome mes. Pasak jo, „kai kuriuose kraštuose pušies ar bugienio šaka, visaip išpuošta, apkarstyta saldainiais ir žaisliukais vaikams, atstoja šventę“. Patys įvairiausi vardai, kuriais vadinamas asmuo, dalijantis vaikams žaisliukus, – Kalėdų Senis, šv. Mikalojus, Santa Klausas, – rodo, kad tai yra konvergencijos (susiliejimo) proceso pasekmė, o ne senovinis prototipas, visur išsaugotas savo pirmykščiu pavidalu.

Tačiau šiuolaikinė Kalėdų raida taip pat nėra išradimas: tai sena šventė, sudurstyta iš įvairių fragmentų, kurie nebuvo visiškai pamiršti. Littré Kalėdų eglutė atrodo kone egzotiškas paprotys, o Cheruelis savajame „Prancūzijos institutų, papročių ir praktikų žodyne“ rašo: „Kalėdos… keletą šimtmečių ir dar iki šiol (kursyvas autoriaus) buvo proga šeimos šventėms.“ Toliau eina XVIII a. Kalėdų švenčių aprašymas, kuris atrodo visiškai nepanašus į mūsiškį. Taigi mūsų ritualo svarba jau kito per istoriją; turėjo savų pakilimų ir nuosmukių. Amerikietiškasis variantas tėra naujausia jo forma.

Probėgšmais pasakykime, kad šių trumpų požymių pakanka, norint parodyti, kaip, sprendžiant tokios rūšies problemas, reikia saugotis pernelyg lengvų paaiškinimų ir automatiškai neapeliuoti į „reliktus“ bei „liekanas“. Jei ikiistoriniais laikais niekada nebūtų buvę medžio garbinimo kulto, kuris tęsėsi įvairiuose folkloriniuose papročiuose, modernioji Europa tikrai nebūtų išgalvojusi Kalėdų eglutės. Tačiau, – kaip jau įsitikinome, – tai yra ir nesenų laikų išradimas. Nepaisant to, šis išradimas neatsirado iš niekur. Kitos viduramžių praktikos tai puikiausiai paliudija: Kalėdų malka (Paryžiuje ji virto pyragu), padaryta iš rąsto, pakankamai ilgo, kad nesudegtų per visą naktį; Kalėdų žvakės, pakankamai didelės tam pačiam tikslui pasiekti; pastatų puošimas (paprotys, egzistuojantis nuo romėnų saturnalijų laikų, prie kurių dar sugrįšime) žaliomis gebenių, bugienių, pušų šakelėmis. Galiausiai ir be jokių sąsajų su Kalėdomis Apskritojo stalo istorijose minimas antgamtinis medis, nusagstytas švieselėmis. Šiame kontekste Kalėdų eglutė atrodo esąs sinkretinis atsakas, tai yra jis susitelkia į vieną objektą, kurio atributai iki tol buvo išbarstyti po daugelį kitų: stebuklingas medis, ugnis, ilgai šviečianti šviesa, nevystanti žaluma. Ir atvirkščiai – Kalėdų Senis savo dabartiniu pavidalu yra modernus išradimas. Dar naujesnis yra įsitikinimas (dėl kurio Danijoje egzistuoja speciali pašto paslauga, atsakanti į vaikų laiškus iš viso pasaulio), kad jis gyvena Grenlandijoje, Danijai priklausančioje teritorijoje, ir keliauja rogėmis, kurias tempia šiaurės elnias. Kai kas sako, kad šis legendos aspektas radosi per pastarąjį karą dėl Amerikos kareivių, dislokuotų Islandijoje ir Grenlandijoje. Ir vis dėlto šiaurės elniai čia atsirado neatsitiktinai, mat angliškuose tekstuose iš Renesanso laikų minimi elnio ragai, kuriais puošiamasi per Kalėdų šokius, dar gerokai iki tol, kol apskritai atsirado tikėjimas Kalėdų Seniu, ką jau kalbėti apie jo legendos raidą.

Taigi labai seni elementai yra maišomi ir permaišomi, įvedami kiti, pirmykštės formulės išsaugo amžiams, perkeičia arba atgaivina senuosius papročius. Nėra nieko ypač naujo tame, ką galėtume pavadinti (be jokių pretenzijų į kalambūrą) Kalėdų atgimimu. Tad kodėl gi jis sukelia tokias emocijas ir kodėl Kalėdų Senis kai kam tapo priešiškumo centru?

Kalėdų Senis vilki ryškiai raudonais drabužiais: jis yra karalius. Jo balta barzda, kailiai ir batai, rogės, kuriomis keliauja, primena apie žiemą. Jis vadinamas Seniu (originale Father – R. T.) ir yra senas žmogus, taigi jis įkūnija geranorišką senolių autoriteto formą. Tai visiškai aišku, tačiau prie kokios kategorijos jį būtų galima priskirti, žvelgiant iš religinės tipologijos perspektyvos? Jis nėra mitinė būtybė, be to, nėra nė mito, pasakojančio apie jo kilmę ar funkcijas. Nėra jis nė legendinė figūra, mat nėra jokio su juo susijusio pusiau istorinio pasakojimo. Tiesą sakant, ši antgamtinė ir nekintama būtybė, amžiams įtvirtinta tokiu pavidalu ir išsiskirianti ypatinga funkcija bei periodišku sugrįžimu, labiau tiktų dievų šeimai. Maža to, vaikai jį tam tikrais metų laikotarpiais pagerbia laiškais ir maldomis; jis atlygina geriesiems ir nubaudžia nedoruosius. Jis yra tam tikros mūsų visuomenės amžiaus grupės dievybė, amžiaus grupės, kurią, tiesą sakant, ir apibrėžia tikėjimas Kalėdų Seniu. Vienintelis skirtumas tarp Kalėdų Senio ir tikros dievybės yra tas, kad suaugusieji juo netiki, nors ir skatina savo vaikus juo tikėti ir palaiko šį tikėjimą pačiomis įvairiausiomis gudrybėmis.

Taigi Kalėdų Senis pirmiausia išreiškia statuso skirtumą tarp mažų vaikų iš vienos pusės ir paauglių bei suaugusiųjų iš kitos. Šiuo požiūriu jis siejamas su begale pačių įvairiausių tikėjimų ir praktikų, kurias antropologai tyrinėjo daugelyje visuomenių, mėgindami suprasti perėjimo iš vieno statuso į kitą ir iniciacijos apeigas. Tiesą sakant, yra nedaug visuomenių, kuriose vienaip ar kitaip vaikai (o kartais ir moterys) nebūtų išskiriami iš vyrų draugijos dėl tam tikrų paslapčių nežinojimo arba jų tikėjimo – rūpestingai palaikomo – kokia nors iliuzija, kurios suaugusieji neatskleidžia, kol neateis tinkama proga, taip sankcionuodami jaunesnės kartos įtraukimą į suaugusiųjų pasaulį. Kartais tos apeigos būna stulbinamai panašios į čionai aptariamas. Pavyzdžiui, egzistuoja stebinanti analogija tarp Kalėdų Senio ir indėnų kačinų Jungtinių Valstijų pietvakariuose. Šios kostiumuotos ir kaukėtos būtybės yra dievai ir įsikūniję protėviai, kurie periodiškai grįžta aplankyti savo kaimo ir dalyvauti šokiuose. Jie taip pat ateina nubausti arba apdovanoti vaikų, kurie neatpažįsta savo vyresniųjų po jų tradicine priedanga. Kalėdų Senis tikrai priklauso tai pačiai šeimai kaip ir dabar jau seniai pamiršti jo kompanionai: Baubas arba Senis Lupikas (Kalėdų Senio palydovas, baudžiantis neklusnius vaikus, – R. T.) ir pan. Svarbu tai, kad tos pačios švietimo tendencijos, kurios šiandien draudžia kreiptis į šias baudžiančias „kačinas“, labai sėkmingai išaukštino geranorišką Kalėdų Senio personažą, užuot panašiu būdu jį nurašiusios – tai būtų visiškai suprantama racionalizmo raidos požiūriu. Švietimas šiuo požiūriu nėra toks racionalus, kaip gali atrodyti, juk Kalėdų Senis yra ne ką „racionalesnis“ negu Senis Lupikas – Bažnyčia dėl to yra teisi. Veikiau mūsų akivaizdoje vyksta mito pasikeitimas, ir būtent jį reikia paaiškinti.

Iniciacijos apeigos ir mitai atlieka praktinę funkciją žmonių visuomenėse: jie padeda vyresniesiems palaikyti jaunesnės kartos tvarką ir discipliną. Ištisus metus kartojame vaikams, jog Kalėdų Senis ateina, primename, kad jis bus dosnus tiek, kiek vaikai gerai elgsis. Dovanų dalijimas tam tikru laiku yra naudinga priemonė sudrausminti vaikų reikalavimus, susiaurinant iki trumpo tarpsnio laiką, kada jie tikrai turi teisę reikalauti dovanų. Šio paprasto paaiškinimo visiškai pakanka, norint suabejoti utilitaristinių paaiškinimų doktrinomis. Juk kur apskritai vaikai įgyja teises ir kodėl šios teisės taip įsakmiai primetamos suaugusiesiems, kad jie privalo išgalvoti brangiai kainuojantį ir sudėtingą ritualą, norėdami jas patenkinti? Iš karto matyti, kad tikėjimas Kalėdų Seniu yra ne paprasta apgaulė, suaugusiųjų primesta vaikams dėl smagumo; jis veikiau yra labai sunkaus sandorio tarp dviejų kartų pasekmė. Kalėdų Senis yra dalis užbaigto ritualo, kaip ir amžinai žaliuojantys augalai, – pušis, bugienis, gebenė, amalas, – kuriais puošiame namus. Šiandien tie visžaliai augalai tėra paprastas malonumas, bet kadaise kai kuriuose regionuose jie buvo dviejų socialinių grupių mainų objektas. Anglijoje iki pat XVIII a. pabaigos Kūčių vakarą moterys eidavo duoneliauti, tai yra rinkti išmaldos nuo durų prie durų, mainais už ją siūlydamos amžinai žaliuojančių šakelių. Kaip matome, vaikai atsiduria toje pačioje derybinėje pozicijoje, ir pažymėtina, kad prašinėdami gėrybių Šv. Mikalojaus dienos išvakarėse vaikai kartais persirengia moterimis – moterys, vaikai: abiem atvejais tai neinicijuotieji visuomenės nariai.

Taip pat yra vienas labai svarbus iniciacijos ritualų aspektas, kuris ne visada sulaukdavo deramo dėmesio, bet kuris paaiškina jų prigimtį kur kas geriau negu jau aptartieji utilitariniai modeliai. Aptarkime jau minėtą indėnų pueblų kačinos ritualą. Jei vaikams nieko nesakoma apie žmonių, įkūnijančių kačinas, žmogišką prigimtį, kokiu tikslu tai yra daroma: ar tam, kad vaikai bijotų, gražiai ir pagarbiai elgtųsi? Žinoma, bet tai tėra antrinė ritualo funkcija. Yra kitas paaiškinimas, kurį kilmės mitas visiškai paaiškina. Anot šio mito, kačinos yra sielos pirmųjų čiabuvių vaikų, kurie dramatiškomis aplinkybėmis nuskendo upėje protėvių persikėlimo laikais. Taigi kačinos tuo pat metu yra mirties įrodymas ir patvirtinimas, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas. Negana to, kai indėnų protėviai galų gale įsikūrė savajame kaime, mitas pasakoja, kaip kačinos kasmet ateidavo jų aplankyti, o išeidamos išsivesdavo vaikus. Indėnai, bijodami netekti visų atžalų, sudarė sandėrį su kačinomis, kad jos liks kitame pasaulyje, o mainais už tai pažadėjo kasmet jas pagerbti, surengdami šokius su kaukėmis. Jei vaikai neprileidžiami prie kačinų paslapties, tai pirmiausia yra ne todėl, kad norima juos įbauginti. Aš sakyčiau kaip tik priešingai: tai yra todėl, kad jie yra kačinos. Jie neįleidžiami į paslaptį, nes atstovauja tikrovei, su kuria toji paslaptis sudaro savotišką kompromisą. Jų vieta yra kitur – ne su kaukėmis ir gyvaisiais, bet su dievais ir mirusiaisiais – su dievais, kurie yra mirusieji. O mirusieji yra vaikai.

Be abejo, šią interpretaciją galima išplėsti visoms iniciacijos apeigoms ir netgi visoms progoms, kai visuomenė padalijama į dvi grupes. „Neiniciacija“ nėra vien netekimo ir stygiaus būsena, apibūdinama nežinojimo, iliuzijos ar kitomis neigiamomis konotacijomis. Esama ir teigiamo inicijuotųjų ir neinicijuotųjų santykių aspekto. Tai vieni kitus papildantys dviejų grupių tarpusavio santykiai, kur vieni simbolizuoja mirusiuosius, o kiti – gyvuosius. Maža to, ritualo metu dažnai apsikeičiama vaidmenimis, mat dvilypumas gimdo perspektyvų abipusiškumą, kuris, tarsi atspindys veidrodyje, gali būti be paliovos kartojamas. Jei neinicijuotieji yra mirusieji, jie sykiu yra ir superinicijuotieji. Ir jeigu, kaip dažnai nutinka, inicijuotieji įkūnija mirusiųjų dvasias, norėdami pagąsdinti naujokus, vėlesniame ritualo etape jiems teks atsakomybė išsklaidyti mirusiuosius ir perspėti apie jų sugrįžimą. Pernelyg neplėtodami šio argumento, vis dėlto turėtume pažymėti, kad tiek, kiek Kalėdų Senį supantys ritualai bei tikėjimai siejasi su iniciacijos sociologija (o tai nekelia abejonių), jie atskleidžia, jog anapus konflikto tarp vaikų ir suaugusiųjų glūdi gilesnis nesutarimas tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Prie šios išvados priėjau, tuo pačiu metu analizuodamas tam tikrų ritualų funkciją ir mitų, suteikiančių pretekstą rastis tiems ritualams, turinį. Tačiau diachroninė analizė būtų davusi tokį patį rezultatą. Mat religijos istorikai ir folkloro tyrinėtojai vieningai sutaria, kad tolimų Kalėdų Senio ištakų reikėtų ieškoti Abbé de Liesse (Džiūgavimo Tėvo), Abbas Stultorum (Beprotybės Tėvo), Abbé de la Malgouverné (Anarchijos Tėvo) ir angliško Netvarkos Viešpaties figūrose – tai personažai, kurie valdo tam tikrą laikotarpį kaip Kalėdų karaliai ir kurie yra romėniško saturnalijų Karaliaus įpėdiniai. Saturnalijos buvo larvae, žuvusiųjų smurtinga mirtimi arba paliktų nepalaidotųjų, šventė. Nusenęs Saturnas, savo vaikų rijikas, yra daugelio panašių figūrų prototipas: tai Kalėdų Senis, vaikų geradarys, skandinavų Julebokas, raguotas požemių pasaulio velniūkštis, atnešantis vaikams dovanų, šv. Mikalojus, kuris atgaivina vaikus ir užverčia juos dovanomis, ir pagaliau kačinos, pirma laiko mirę vaikai, kurie išsižada savo kaip vaikų žudytojų vaidmens ir tampa bausmių bei dovanų dalytojais. Derėtų pridurti, kad, kaip ir kačinos, senovinis Saturno prototipas yra augimo dievas. Tiesą sakant, šiuolaikinis Santa Klauso arba Kalėdų Senio personažas yra sinkretiško kelių personažų susiliejimo pasekmė: Džiūgavimo Tėvo, šv. Mikalojaus išrinkto berniuko vyskupo, ir paties šv. Mikalojaus, iš kurio radosi šventiniai tikėjimai dovanų kojinėmis, batais ir kaminais. Džiūgavimo Tėvas, berniukas vyskupas, būdavo renkamas Nekaltųjų vaikelių dieną, t. y. gruodžio 28-ąją. Skandinavų Jul (Kalėdos) buvo švenčiamos gruodį. Tai mus veda tiesiai prie libertas decembris, apie kurias kalba Horacijus ir kurias du Tillot cituoja jau XVIII a., susiedamas Kalėdas su saturnalijomis.

Aiškinimai liekanų ir reliktų požiūriu visada yra nepakankami. Papročiai nei pranyksta, nei išlieka, jei tam nėra priežasties. Kai jie išlieka, priežastimi veikiausiai galima laikyti ne istorijos užgaidas, bet tam tikros funkcijos pastovumą, kurį leidžia aptikti dabarties tyrinėjimas. Priežastis, kodėl šiame straipsnyje tiek daug dėmesio skiriama indėnams pueblams, kaip tik yra ta, kad trūksta bet kokio įmanomo istorinio ryšio tarp jų ir mūsų institucijų (išskyrus šiek tiek vėlyvosios ispanų įtakos XVII a.). Tai parodo, kad kalbėdami apie Kalėdų ritualus mes matome ne tik istorines liekanas, bet ir mąstymo bei elgsenos formas, kurios iliustruoja pačias bendriausias socialinio gyvenimo sąlygas. Saturnalijos ir viduramžių Kalėdų šventimas neturi galutinio paaiškinimo kitu atveju nepaaiškinamam ritualui, stokojančiam prasmės, bet abi šios šventės tikrai pateikia naudingos lyginamosios medžiagos, padedančios suvokti institucijų išlikimą.

Nieko keista, kad nekrikščioniški Kalėdų aspektai primena saturnalijas, mat esama pakankamai priežasčių manyti, jog Bažnyčia nustatė Kalėdų datą gruodžio (o ne kovo ar sausio) 25 dieną, norėdama pakeisti pagonišką šventę, kuri iš pradžių prasidėdavo gruodžio 17-ąją, tačiau imperijos gyvavimo pabaigoje išsitęsė iki septynių dienų, t. y. iki 24 dienos. Tiesą sakant, nuo senovės laikų iki viduramžių „gruodžio šventės“ pasižymi panašiais bruožais. Pirma, pastatų puošimas amžinai žaliuojančiais augalais; toliau mainai arba dovanų dovanojimas vaikams; linksmybės ir puotos; ir pagaliau turtuolių ir vargšų, šeimininkų ir tarnų broliavimasis.

Atidžiau pažvelgus į faktus, tam tikros struktūrinės analogijos tampa stulbinamai akivaizdžios. Kaip ir romėnų saturnalijos, viduramžių Kalėdos pasižymėjo dviem sinkretiškais ir priešingais bruožais. Visų pirma tai buvo susirinkimas ir bendrystė: klasių ir statuso skirtumai būdavo laikinai panaikinami. Vergai ir tarnai sėdėdavo šalia šeimininkų, o šie tapdavo jų tarnais. Gausiai nukrauti stalai buvo atviri visiems. Buvo paplitę persirenginėjimai. Tačiau tuo pat metu socia-linė grupė pasidalydavo pusiau. Jaunuomenė susiburdavo į savarankišką grupę, išsirinkdavo valdovą, Jaunystės Tėvą arba, kaip Škotijoje, Beprotybės Tėvą ir, kaip sufleruoja šis titulas, leisdavo sau keistai elgtis, o kartais tas elgesys virsdavo piktnaudžiavimu, nukreiptu prieš likusius gyventojus, ir, kaip žinoma, iki pat Renesanso net įgaudavo kraštutinių formų: šventvagystės, vagystės, išprievartavimo ir netgi žmogžudystės. Tiek Kalėdų, tiek saturnalijų laikotarpiu visuomenės funkcionuoja pagal dvejopą sustiprėjusio solidarumo ir perdėto antagonizmo ritmą, ir šie du aspektai veikia kartu, priešingi vienas kitam, bet vienas kitą atsveriantys. Džiūgavimo Tėvo personažas veikia kaip savotiškas tarpininkas tarp dviejų kraštutinumų. Jis pripažįstamas ir net įprastinės valdžios atstovų pasodinamas į sostą. Jo misija yra reikalauti pertekliaus, tuo pat metu jį palaikant tam tikruose rėmuose. Koks yra ryšys tarp šio personažo ir jo funkcijos ir tarp jo tolimo palikuonio Kalėdų Senio personažo bei funkcijos?

Čia svarbu atskirti istorinį požiūrį nuo struktūrinio. Istoriniu požiūriu, kaip jau matėme, Vakarų Europos Kalėdų Senis su savo silpnybe kaminams bei kojinėms yra grynas ir paprastas rezultatas neseniai įvykusio perėjimo nuo Šv. Mikalojaus šventės, kuri buvo asimiliuota ir įtraukta į Kalėdų šventimą trimis savaitėmis vėliau. Tai paaiškina, kaip jaunas abatas pavirto senu žmogumi, nors tik iš dalies, mat pokyčiai yra labiau sisteminiai, negu sufleruoja istoriniai atsitiktinumai ir kalendorinės datos. Realus asmuo pavirto mitiniu asmeniu. Jaunystės figūra, simbolizuojanti priešiškumą suaugusiesiems, pavirto brandos simboliu, palankiai nusiteikusiu jaunimo atžvilgiu. Anarchijos Viešpats tampa atsakingas už gero elgesio sankcionavimą. Vietoj atviros paaugliškos agresijos prieš tėvus vėl matome, kaip tėvai slepiasi po netikromis barzdomis, norėdami apdovanoti vaikus gerumu. Įsivaizduojamas tarpininkas pakeičia tikrą tarpininką, nors tuo pat metu, keisdamas savo prigimtį, jis pradeda funkcionuoti priešingu būdu.

Nėra jokios prasmės aptarinėti dalykų, kurie nėra svarbūs šiai temai ir tik gali sujaukti visą reikalą. „Jaunimas“ didele dalimi pranyko kaip amžiaus grupė iš šiuolaikinės visuomenės (nors pastaraisiais metais būta ne vieno mėginimo jį atgaivinti, tačiau dar anksti sakyti, kokie bus rezultatai). Kiek tai susiję su Kalėdomis, ritualas, kuris kadaise buvo skirtas trims veikėjų grupėms – mažiems vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems – dabar skirtas dviem: suaugusiesiems ir vaikams. Taigi Kalėdų „pamišimas“, galima sakyti, dingo; jis buvo pakeistas ir tuo pat metu sušvelnintas, ir išliko tik suaugusiųjų grupėse per Kalėdų ar Naujųjų metų išvakares naktiniuose klubuose ir Šv. Silvestro (gruodžio 31-osios) vakarą Times aikštėje. Bet geriau vietoj to aptarkime vaikų vaidmenį.

Viduramžiais vaikai kantriai nelaukdavo, kol per kaminą iki jų nusileis dovanėlės. Įvairiai apsirengę, jie burdavosi į grupes ir eidavo nuo vienų namų durų prie kitų, dainuodami ir sakydami gerus palinkėjimus mainais už vaisius ir pyragus. Reikšminga, jog jie šaukdavosi į pagalbą mirtį, kad ši sustiprintų jų reikalavimus. Antai XVIII a. Škotijoje būdavo taip giedama:

Kelkis, geroji moteriške, netinginiauk,

Kepk savo duoną, kol dar esi čia;

Ateis laikas, kai būsi mirusi,

Ir niekas nebenorės nei tavo valgių, nei duonos.

Net ir be šios vertingos informacijos ir lygiai taip pat svarbaus persirengimo vaiduokliais ar dvasiomis, esama kitų vaikų kalėdojimo būdų. Kiek yra žinoma, kalėdojimai neapsiribodavo vien Kalėdomis. Jie trukdavo visą kritišką rudens laiką, kai naktis grasina praryti dieną, lygiai kaip mirusieji baugina gyvuosius. Kalėdojimai prasideda likus kelioms savaitėms iki Kristaus Gimimo – dažniausiai trims savaitėms; taip atsiranda ryšys su panašiais Šv. Mikalojaus kalėdojimais (kurių metu irgi persirenginėjama), kai mirę vaikai atgyja, ir netgi dar aiškiau apibrėžtas pirmasis šio laikotarpio kalėdojimas, Helovino kalėdojimas, Bažnyčios sprendimu paverstas Visų šventųjų dienos išvakarėmis. Net ir šiandien anglosaksiškuose kraštuose vaikai, apsirengę vaiduokliais ir skeletais, erzina suaugusiuosius, kol šie jiems atlygina mažomis dovanėlėmis. Rudens eigą nuo pradžių iki saulėgrįžos, ženklinančios šviesos ir gyvybės išgelbėjimą, ritualų požiūriu lydi dialektinis procesas, kurio pagrindiniai etapai yra šie: mirusiųjų sugrįžimas; jų gąsdinantis ir persekiojantis elgesys; modus vivendi su gyvaisiais nustatymas, kurį sudaro patarnavimų ir dovanų mainai; galų gale gyvybės triumfas, kai per Kalėdas mirusieji, gausiai apdovanoti, palieka gyvuosius ramybėje iki kito rudens. Įdomu tai, kad iki pat praėjusio šimtmečio lotyniškų apeigų katalikiškose šalyse labiau akcentuojamas šv. Mikalojus, kitaip tariant, nuosaikiausias variantas, o anglosaksiškos šalys noriai dalija šį laikotarpį į dvi kraštutines ir viena kitai priešingas formas: Heloviną, kai vaikai atlieka mirusiųjų vaidmenį, reikalaudami dovanų iš suaugusiųjų, ir Kalėdas, kai suaugusieji leidžia vaikams švęsti jų gyvybingumą.

Visa tai aptarus, paaiškėja iš pažiūros prieštaringi Kalėdų apeigų aspektai: per tris mėnesius mirusiųjų lankymasis tarp gyvųjų darosi vis atkaklesnis ir tironiškesnis. Todėl jų iškeliavimo dieną leistina juos linksminti ir suteikti paskutinę progą užkurti pragarą. Tačiau kas gali įkūnyti mirusiuosius gyvųjų visuomenėje, jei ne tie, kurie vienaip ar kitaip yra nevisiškai įtraukti į grupę, kurie, taip sakant, turi kitoniškumo, simbolizuojančio aukščiausią dualizmą – mirusiųjų ir gyvųjų? Todėl nieko keista, kad daugiausia naudos iš šios šventės turi svetimšaliai, vergai ir vaikai. Žemesnis politinis ar socialinis statusas prilyginamas amžiaus skirtumui. Tiesą sakant, esama nemaža įrodymų, ypač iš skandinaviškų ir slaviškų kraštų, kad tikroji Kūčių ar Naujųjų metų vakaro esmė yra valgis, aukojamas mirusiesiems, kai svečiai atlieka mirusiųjų vaidmenį, vaikai vaidina angelus, o patys angelai – mirusiuosius. Todėl nenuostabu, kad Kalėdos ir Naujieji metai (jų antrininkas) turėtų būti dovanų teikimo šventė. Mirusiųjų šventė iš esmės yra kitų šventė, o juk buvimo kitu faktas yra artimiausias mums suvokiamas mirties įvaizdis.

Tai mus vėl grąžina prie dviejų straipsnio pradžioje iškeltų klausimų. Kodėl Kalėdų Senio figūra vystėsi ir kodėl Bažnyčia taip nerimavo dėl šio vystymosi?

Jau parodėme, kad Kalėdų Senis yra Džiūgavimo Tėvo įpėdinis ir kartu jo priešininkas. Ši transformacija pirmiausia rodo pagerėjusius mūsų santykius su mirtimi. Mums daugiau nebeatrodo būtina suvesti sąskaitas su mirtimi ir leisti jau periodiškai pažeisti įstatymus bei tvarką. Dabar šiame santykyje vyrauja šiek tiek niekinama geros valios dvasia. Mes galime leisti sau būti dosnūs, nes tai dabar reiškia ne ką daugiau negu dovanų ar žaislų – tai yra simbolių – dovanojimą. Tačiau šis gyvųjų ir mirusiųjų tarpusavio santykių susilpnėjimas neįvyko jį įkūnijančio personažo sąskaita. Atvirkščiai, galima sakyti, kad tie santykiai netgi pagerėjo. Šis prieštaravimas būtų nepaaiškinamas, jei mūsų visuomenėje pamažu nepradėtų įsigalėti kitoks požiūris į mirtį. Jau vyrauja nebe tradicinė dvasių ar vaiduoklių baimė, vietoj to baiminamasi viso, ką simbolizuoja mirtis tiek pati savaime, tiek gyvenime: išsigimimo, išdžiūvimo ir netekimo. Turėtume pamąstyti apie tai, kokiu švelniu rūpesčiu apgaubiame Kalėdų Senį, kokių atsargumo priemonių imamės ir kiek aukojamės, norėdami išsaugoti jo prestižą nepaliestą vaikų akyse. Ar nėra taip, kad giliai mumyse rusena mažytis troškimas tikėti beribiu dosnumu, gerumu be jokių slaptų motyvų, trumpos pertraukos, kai bet kokia baimė, pavydas ir kartėlis yra suspenduojami? Be abejo, mes negalime visiškai pasiduoti iliuzijai, tačiau pasidalijimas ja bent jau suteikia progą sušildyti širdis prie ugnies, liepsnojančios jaunose sielose. Tikėjimas, kurį padedame įamžinti savo vaikuose, kad jų žaislai atkeliauja „iš ten“, suteikia alibi slaptiems mūsų pačių troškimams pasiūlyti tuos žaislus tiems „iš ten“ ta dingstimi, jog dovanojame juos vaikams. Taigi Kalėdų dovanos išlieka tikra auka gyvenimo saldybei, kurią pirmiausia sudaro nemirimas.

Salomonas Reinachas kadaise labai įžvalgiai rašė, jog pagrindinis skirtumas tarp senovinių ir moderniųjų religijų yra tas, kad „pagonys meldėsi mirusiesiems, o krikščionys meldėsi už mirusius“. Be abejo, ilgas kelias veda nuo maldos mirusiems iki šios padrikos maldos, kurią kasmet vis labiau skiriame mažiems vaikams – tradiciniams mirusiųjų įsikūnijimams, – kad jie sutiktų, tikėdami Kalėdų Seniu, padėti mums tikėti gyvenimu. Mes atnarpliojome siūlus, liudijančius tęstinumą tarp šių dviejų tos pačios tikrovės manifestacijų. Bažnyčia tikrai neklydo pasmerkdama tikėjimą Kalėdų Seniu, vienu tvirčiausių pagonybės bastionų ir aktyviausių jos centrų moderniojoje žmonijoje. Belieka įsitikinti, ar modernioji žmonija gali apginti savo teisę būti pagoniška. Ir paskutinė pastaba: ilgas kelias veda nuo saturnalijų Karaliaus iki Kalėdų Senio. Atrodo, pakeliui buvo galutinai prarastas esmingas – o gal ir pats seniausias – pirmojo bruožas. Mat, kaip parodė Frazeris, saturnalijų Karalius pats jau buvo įpėdinis senovinio prototipo, kuris, visą mėnesį mėgavęsis nežabotu pertekliumi, buvo iškilmingai paaukotas ant Dievo altoriaus. Dėl Dižono autodafė mes turime iki galo rekonstruotą herojų. Šio neįprasto epizodo paradoksas tas, kad, norėdami padaryti galą Kalėdų Seniui, Dižono dvasininkai tik atgaivino su visa šlove po keletą tūkstančių metų trukusio užtemimo ritualinę figūrą, kurią taip stengėsi sunaikinti.

 

Tekstas skaitytas „Mažosios studijos“ laidoje

„Kultūra ir religija“ (2014.XII.28)

Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė