Du žvilgsniai

Tapybą Povilas Ramanauskas suvokia kaip erdvės kūrimą drobėje. Tapant vyksta savianalizės procesas, intuityviai išplaukia prisiminimai ir pasąmonėje glūdintys keisti vaizdiniai. Anot menininko, iš tikrųjų tapyba turėtų būti suvokiama kaip „tarpas“ ar „plyšys“ tarp realaus ir nerealaus. Tapybos raiškos galimybėmis jis neapsiriboja, jį domina tarpdiscipliniškumas, kitos medijos: videomenas, instaliacija, skulptūra, fotografija.

Tapybą perkeldamas į tūrinius objektus, kūrėjas akcentuoja šviesos svarbą. Menininkė Agnė Jonkutė yra labai taikliai pasakiusi, kad „[...] Povilas sąmoningai kuria šviesai kliuvinius, kuriais ji gali keliauti, lūžti, pereiti į šešėlį, atsispindėti, sukurdama stebuklą iš nieko. Formą ir šviesą autorius naudoja kaip dažus. Tverdamas erdvines struktūras ir nebetilpdamas vienoje plokštumoje, Povilas sukuria palankias sąlygas šviesai atsiskleisti.“

Savo kūrybinio lūžio tašku Povilas Ramanauskas laiko kūrinį „Introspekcija“, paskatinusį jį peržengti tradicinės molbertinės tapybos ribas ir atrasti meninę raišką, kuri būdinga tik jam vienam.

POVILAS RAMANAUSKAS

„Introspekcija“

Apie šį kūrinį ir jo gimimą galiu kalbėti tikrai daug, nes jis žymi labai svarbų mano kūrybinio kelio lūžio tašką, tačiau pasistengsiu koncentruoti mintis ir aprašyti svarbiausius aspektus.

Iš esmės, viskas yra labai paprasta: tiesiog žiūrėjau į baltą studijos sieną, kur buvo atremta daug porėmių, ir kilo mintis tą atsitiktinai susidariusią struktūrą perkelti į tapybą. Galvojau: kaip atrodytų, jei kelis porėmius sudėčiau; kas būtų, jei atsirastų dar vienas elementas – tūris. Planavau tokią struktūrą-karkasą aptraukti drobe ir tiesiog pažiūrėti, kas bus. Ketinau ir tapyti ant drobe aptraukto karkaso, tapyti ant sukurtos formos, bet…

Povilas Ramanauskas. Introspekcija. 2012

Studijų metais, taip pat ir dabar, svarbiausias sau keliamas klausimas – kas yra tapyba, o kas jau nebėra tapyba? Ką galime įvardinti kaip tapybą, o ką – jau nebe? Kur yra ta riba?

Tapyba yra šviesa. Be šviesos nebūtų ne tik tapybos, be šviesos nebūtų nieko. Tapyba kuria iliuzijas. Pasitelkę ją galime kurti erdvės vaizdinius dvimatėje plokštumoje. Manau, tapyba gali būti ir trimatė, o šių dienų mene ji absorbuoja kitas medijas ir pratęsia save jose. Tad atrodo, kad šiuolaikinė tapyba ribų neturi. Viskas yra tik susitarimo reikalas. Ir dar – kaip mes į tą tapybą žiūrime, kaip ją suprantame. Bet visgi… Taip vis ir ieškau tų tapybos ribų, šiuolaikinės tapybos receptų. Savo kūrinius, kurie iš pirmo žvilgsnio nepanašūs į tapybą, aš įvardinu tapyba ar tapybos pratęsimais.

Gautas rezultatas nustebino. Sukonstravau karkasą, sukūriau paprastą formą, aptraukiau ją drobe ir nugruntavau baltais akriliniais dažais (turėdamas mintį, kad dar tapysiu), o viską sujungė ir pabaigė šviesa. Pamačiau, kad daugiau nieko daryti nereikia. Kūrinys buvo baigtas. Ir šiame darbe dažus pakeitė forma, sukurdama erdvės pakitimus, laužydama ją ir šviesą paveikslo riboje.

Tai buvo pirmasis tūrinės tapybos kūrinys iš ciklo „Introspekcija“, kuriame tęsiau tapybos ieškojimus. Šis kūrinys paskatino ir padrąsino mane kurti toliau, pasidarė dar įdomiau ieškoti tapybos raiškos galimybių ribos. „Introspekcija“ – kūrinys, pakeitęs kūrybą. Kūrinys, praplėtęs akiratį ir išlaisvinęs.

 AINĖ JACYTĖ

Atrastas ir atrandantis

Povilo Ramanausko darbą „Introspekcija“ pirmą kartą pamačiau prieš dvejus metus. Kabojo jis ant gerokai laiko numurzintos sienos – toks akinamai baltas, didelis ir, rodėsi, priaugęs prie tos vietos. Nedidelėse dirbtuvėse jis gėrė pro langus sklindančią šviesą, garsus ir net mintis. Stovėjau prieš šį objektą ir negalėjau nieko galvoti, mintys buvo susispietusios į gniutulą ir apakintos. Priešprieša tarp glotnaus baltumo ir daugybę istorijų menančių buvusios psichiatrijos ligoninės sienų (ten tuo metu Povilas turėjo dirbtuves) buvo tokia paveiki, kad atrodė – ilgiau žiūrėdama sustabarėsiu ir pati, pamažu smigdama į baltą paviršių. Tarsi atsispindėčiau tame baltume. Mano nematoma, vidinė pusė. Ne veltui Ramanauskas šį kūrinį pavadino „Introspekcija“. Autorius žvelgė pats į save, į viduje vykstančius procesus, bet, užbaigęs objektą ir pakabinęs jį priešais žiūrovų akis, jis privertė pajusti, kokie procesai, sukeliami tos akinamos baltumos, vyksta viduje. Paradoksas: žiūrėdama į darbą ne pati jį vertinu, o jis vertina mane, jei tiksliau – per jį galima kontempliacija. Kaip viename iš savo tekstų yra pasakęs rašytojas Donaldas Kajokas – paradoksas yra daug tikslesnis impulsas, atgarsis to, kas yra taip paprasta, kad protui tampa nesuvokiama. Tai gal anoks čia paradoksas, kad meno kūrinyje (nors ir ne mano pačios jis kurtas) matau savo atspindį – paprasčiausiai tai talentingo kūrėjo darbas, gebantis savarankiškai, be jokių išankstinių paaiškinimų komunikuoti su žiūrovu.

Antrasis mūsų pasimatymas su „Introspekcija“ įvyko visai neseniai – kai Povilo paprašiau atsiųsti man kūrinio, apie kurį galėtume pakalbėti abu, nuotrauką. Ir štai dabar baltasis objektas nuotraukoje – it koks kenotafas, sukurtas laikui. Laikui, kuris eina, lekia, teka. Skandina užmarštin. Nuslenka ir akimirką sustoja. Laikui, kuris niekada neatsikartoja. Niekada nebūna toks pat. Iš vieno – atima, kitam – paskolina ar atiduoda su visam. Jis paslepia, ištrina, sunaikina.

Aš vis dar „Introspekcijoje“ matau save. Vėl norisi cituoti Donaldą Kajoką: „Žvilgtelėjęs į savo vidų, nustoji save gerbęs. Įsižiūrėjęs atidžiau, nustoji save niekinęs.“ Nebesvarbios tampa aplinkybės, kurios skatina pažvelgti į save, nesvarbu ir kaip tą padarai (užsidaręs vienas namuose, eidamas gatve, į pagalbą pasitelkdamas specialistus etc.). Visgi patyrinėti save būtina, kad atsivertum, kad nustūmęs egzistenciją į šalį pagaliau pradėtum gyventi. Ko nesi atradęs savyje – nesitikėk iš išorės.