Draugužis

Iš gurinių

–

Beveik kiekvieną rytą, kai einu į darbą, Paco gatvėje sutinku nediduką rudą šunelį pamušta koja.

Aš jo bijau.

Žinau, kad anksčiau ar vėliau man jis grybštels.

2012.IX.6

–

Nesąmonė, negali būti tas pats.

Prieš gerą dešimtmetį, artėdamas prie rašytnamio Liauksmino gatve, akies krašteliu mačiau tursenantį tokį skersą, besiblaškantį. Kai galvoji ką nors, tai nekreipi dėmesio. Tik staiga tas padraika nei iš šio, nei iš to grybšt už blauzdos. Nei am, nei kokio piktumo, krimstelėjo ir nubėgo sau.

2012.IX.7

–

O Paco gatvės bėgikas bene bus vyriškos giminės. Kol jis, susidomėjęs savo uodega, sukasi ratu netoli šiukšlių konteinerių, laipteliais nuo Petro ir Povilo bažnyčios sparčiai kopia juodos ir baltos spalvų harmonija, pasišiaušusi ir smalsi.

Harmonija netrukus atsiduoda nustojusiajam suktis ratu.

Gesinu cigaretę, metu į konteinerį. Toliau eidamas pasidžiaugiu, kad padariau viską tvarkingai, nes mane tąsyk bus matęs kunigas Julius Sasnauskas, pasukęs į Paco gatvę iš Olandų. Nutrinti džinsai, pasiglamžiusi striukė, šviesi šypsena. „Sveiki!“

2012 spalis

–

Kurį laiką nesirodė, nemačiau.

Esu papasakojęs apie jį kolegei, rytais sutinkamai Kosciuškos gatvėje. Taip ji vaikšto į darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Prasitariau ir apie tai, kad kurį laiką nematau.

Ji sakė irgi pažįstanti pamuštakojį. Esą Olandų gatvę jis perbėga pėsčiųjų perėja, prieš tai apsidairo, na, laikosi eismo taisyklių.

Ir štai jos atsiųsta telefono žinutė: „2011 11 07. Jūsų šuo šįryt pasišiaušęs piktai lojo prie instituto vartų. Pranešimo nesupratau.“

–

Pirma diena po atostogų, pirmadienis, nuo ryto karšta. Išeinu į darbą, ką padarysi.

Pamatau jį iš tolo, eidamas savąja Mildos gatve. Matau raišuojantį netoli to namo, kuriame, esu vaikščiodamas matęs, gyvena pažįstamas poetas ir literatūros mąstytojas.

Bėga šaligatviu skersas, blaškosi.

Pereinu į kitą gatvės pusę.

Jis vis arčiau mano namų. Artėja.

2014.VIII.11

–

Rytas niūrus, nei saulė matyti, nei Algimantą Baltakį sutinku. Tik inteligentišką moteriškę, kaip kasdien pareinančią su „Maximos“ maišu, rodos, ji gyvena Rudens gatvėje. Galvoju apie Salomėją Nėrį, šiandien kalbėsiu apie ją Alytuje. Šmėsčioja mintis, kad kalbą galima užbaigti pusiau rimtai – bandymu atsakyti į klausimą, kaip ši klasikė veikia dabartinės Lietuvos politiką, kultūrą ir net ekonomiką.

Praeinu Saulės kapines. Taip, man einančiam jos iš kairės, o dešinėj karinio dalinio aukšta tvora. Ir anais laikais buvo, ir dabar yra. Tose kapinėse seniai guli Jonas Kazlauskas, tragiško likimo talentingas kalbininkas, Justino Marcinkevičiaus draugas nuo jaunų dienų. Man dėstęs istorinę gramatiką, nepaprastai įdomų mokslą.

Ir tada jis pasirodo. Po ilgiausios pertraukos. Žvalus toks. Bėga greitai, beveik nešlubčiodamas. Vos žvilgtelėjęs staiga pasuka į Saulės gatvę. Nė karto nemačiau, kad būtų pasukęs ton pusėn.

2014.XI.26

–

Ta pati diena. Grįžęs iš Alytaus. Vilniuje pasnigta. Tiesą sakant, naktis jau.

Kalbėdamas visgi nesiėmiau atsakyti į tą klausimą.

2014.XI.27

–

Sutiktoji ryte:

– Šitas šaligatvis bent kiek vingiuoja, stulpelių yra visokių, šlaitų, sienelių. Iš tolo man atrodė, kad ateina vyriškis šuneliu vedinas.

2014.XI.27