Auros, kūnai ir pliusai

Šią vasarą Kauno šokio teatras „Aura“ surinko naują tarptautinę trupę. Į Kauną atrinktieji šokėjai suplūdo iš tolimų kraštų – Meksikos, Kosta Rikos, Japonijos, Italijos ir kt. Pirmąją akistatą su naująja trupe patyriau Kauno moterų draugijos akcijos „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ uždarymo renginyje, kur buvo pristatyta nauja kūrybinė laboratorija-eskizas „Užslėpto praregimumas“. Spektaklių eskizai dažnai būna įdomesni už nugludintą galutinę versiją scenoje. Sveikintina, nors Lietuvoje ir nepaplitusi, pozicija dalintis procesu, o ne rezultatu. Naujos trupės kūrybinės laboratorijos derinys intrigavo, tačiau tąkart pamačiau tik dar vieną „Auros“ spektaklį. Tokį, kuris nejaudina, kartoja savo pirmtakus ir patiria perkrovą. Stebėjausi, kaip šokėjų energija ir temperamentas buvo supančioti anksčiau matyto choreografinio audinio (choreografija Birutės Letukaitės) paklodėje. Kaip bendrame margos tarptautinės trupės šokio kūne pasimeta jaudinantys koziriai – individualumas, veidų, kultūrų ir kūrybinių išraiškų skirtumai. Taigi, kai ėjau į naujos kūrybinės-edukacinės erdvės AURA+ atidarymą, nebeturėjau didelių lūkesčių. Galbūt todėl, kai išvydau kiekvieno trupės šokėjo individualų pasirodymą-prisistatymą „Auros“ miesto publikai, likau maloniai nustebęs.

+

Naujoji erdvė AURA+ – Kauno šokio teatro „Aura“ ilgai brandinta ir pagaliau realizuota iniciatyva, įsikūrusi buvusio Pantomimos teatro patalpose. „Aura“ skelbia, kad erdvė bus skirta šokio edukacijos plėtrai Kauno mieste, šokio bendruomenės ir kitų meno sričių atstovų bei kultūringos publikos bendradarbiavimui. Vizija verta dėmesio, palaikymo ir įsitraukimo. Miestui reikia pulsuojančių arterijų ir atviro dialogo. Atidarymo vakarui kiekvienas naujos trupės šokėjas parengė solinį pasirodymą. Visai prieš pat šventinį maratoną naujų „Auros“ kūnų strėlės buvo nukreiptos prieš meno, kūno, medijų, produktų ir idėjų konsumerizmą.

+

„#MX“, Anna Karen Gonzalez 

„Aš esu Ana. Aš esu iš Meksikos“, – laužyta lietuvių kalba pirmąjį performansą „#MX“ baigia Anna Karen Gonzalez (Meksika). Rudenį Meksikos sąvartynuose degė kūnai. Meksika dega iki šiol. 43 pedagogikos mokyklos studentai, dalyvavę protestuose, buvo paskelbti dingusiais be žinios. Vėliau, kai pareigūnai pranešė, kad Gerero valstijoje veikiančios narkotikų kontrabandininkų gaujos smogikai prisipažino rugsėjį nužudę tuos studentus ir sudeginę jų kūnus (suimtus jaunuolius jiems perdavė korumpuoti policijos pareigūnai), šalyje įsiplieskė smurto paženklinti protestai. „#MX“ – tragiškų įvykių Meksikoje aidas, kančios, vilties ir solidarumo deklaracija. Anna Karen Gonzalez performansą pradeda veidą, išpieštą tradicine Dia de los Muertos (Mirusiųjų dienos, švenčiamos Meksikoje) kaukole, dengdama laikraščiu. Medijomis, kurios meluoja. Apsupa, prispaudžia, nardina į fiktyvią, tiesos vengiančią realybę. Laikraščio siena skiria ir mus. Tuos, kurie taip arti Maidano ir taip toli nuo Meksikos. Galiausiai ji perplėšia popierių, deda į burną, vilgo savo seilėmis. Liežuviu keliauja per gaublį. Nuo Lietuvos iki Meksikos – tik vienas lyžtelėjimas. Įtemptas kūnas karstosi laiptinės turėklais. Pasigirsta garso įrašas – žmonių, draugų, gyvųjų iš Meksikos buvimo liudijimai. „Aš esu Ana. Aš esu iš Meksikos“, – pasakomas ne tik balsu, bet ir kančios perskrostu kūnu, – gniaužia kvapą. Organiška ir neprašyta tylos minute bendras publikos kūnas, apimtas afekto, pagerbia žuvusiuosius Meksikoje.

+

„Body to sale“, Alejandro Flora Mora 

Nuogas, išlavintas, gražus kūnas šiuolaikiniame šokyje – klišė? Ar tai galioja tik moters kūnui? Alejandro Flora Mora (Kosta Rika) savo kūnišką provokaciją „Body to sale“ pradeda apsinuoginęs iki apatinių. Jei tokia seksualine potencija scenoje švaistytųsi moteris, turbūt niekas nenustebtų. Ypač (tie) vyrai, kurie lietų seiles ir nebesigailėtų, kad kažkodėl atėjo į šiuolaikinio šokio spektaklį. Tačiau atvirai eksponuojama nuogo vyro kūno plastika sukelia nejaukumą. Jaučiu, kaip šalia sėdintys vyrai nežino, kur kreipti žvilgsnį. Nejauku stebėti nuogą vyrišką kūną? Nuogą, ištreniruotą, seksualų ir karštą kūną. Kūną, kuris geresnis nei tavo. Kūną, geidžiantį tavo kūno. Šio geismo sąlyga – žiūrėti tiesiai į akis. Gėriuosi. Ryju jį žvilgsniu. Dantimis braukiu per dailų kaklą. Sulaikytą kvėpavimą palieku tobulos formos raktikauliuose. Jis artinasi. Žiūri į mane, bet tiesia ranką moteriai, kvėpuojančiai man į nugarą. Paliečia jos veidą. Glaudžia rankas prie žiūrovų. Jis – geismas, išlipęs iš vitrinos. Jo kūnas – eksponatas. Prekė. Kas kuria šį kūną ir kas jį vartoja? Kūnas – tai nuosavybė. Bet ar ši idėja įgalina mus nusavinti, privatizuoti ar kitaip naudotis šiuo mums nepriklausančiu kūnu?

+

Kyrie Odos (Japonija) ir Emos Nedobežkinos (Lietuva) šokis prigludęs prie žemės, persmelktas rytietiškos judesio estetikos. Panašiai apsirengusios figūros, judančios viena prieš kitą skirtingose scenos pusėse, suponuoja veidrodžio ir atspindžio, dviejų besimainančių tikrovių, iliuziją. Du japoniški karosai, išmesti ant kranto, pelekais raižo hieroglifus: „Tu pavertei mano verksmą šokiu.“

+

„Joyeria a la orden“, Freddy Ayón ir Siri Elmqvist 

Scenoje – briedžio ragai, stalas ir krepšys bulvių. Tai Freddy Ayóno (Meksika) ir Siri Elmqvist (Švedija) performanso „Joyeria a la orden“ scenografija. Ji (Siri Elmqvist) dėvi elegantiška suknia, vėriniu ir ilgomis pirštinėmis. Žengia į sceną, sėdasi prie stalo ir skuta bulves. Skuta, kol performansas baigiasi. Choreografiją šiame duete atlieka Freddy Ayóno audiovizualinė projekcija. Čia šoka ir mainosi vaizdo ir garso kūnai. Ekrane – reklamų ženklai, sudaiktinto moters kūno įvaizdžiai. Kasdienės seksistinės ir vartotojiškos realybės atributai, įgavę pagreitį, teškiami mums į veidus. O moteris vis tiek turi būti graži interjero detalė. Ne tik graži, bet ir funkcionali – juk bulvės pačios nenusilups. Įdomiausia, kad per diskusiją su trupe šis duetas prisipažino, kad visai neplanavo būti duetu. Jei ne Siri Elmqvist kojos trauma, būtume matę jos atskirą pasirodymą, o Freddy Ayóno audiovizualiniame kūrinyje niekas nebūtų skutęs bulvių. Tad, pasirodo, šis sąmoningas ir darnus derinys – tiesiog puikiai pavykęs atsitiktinumas.

+

Francesco Dalmasso (Italija) spektaklyje „WaDa“ ieško atsakymų į klausimus, kas yra šokis, iš kur jis atsirado, ką jis reiškia, kaip jį ištobulinti ir kur jis veda. Permąstyti šokio ir ne šokio sąvokas – vis dar aktuali, net ir Lietuvos scenos (pavyzdžiui, spektaklis „Contemporary?“) neaplenkusi tendencija. Šokėjas scenoje atlieka tempimo pratimus. Ar to pakanka? Ar tai šokis? Pasigirsta Patsy Cline „Crazy“ ir jis vėl daro tą patį. Ar dabar tai jau šokis? Jei skamba muzika ir žmogus juda, tai jau šokis ar dar ne? Lakoniškas, stilingas, aktualus ir autoironiškas spektaklis. Šviežias ir gaivus. Toks, kokio pasiilgsti lietuviškoje scenoje. Toks, kokiam norisi ploti ir švilpti. Francesco Dalmasso vilki palaidine su griaučiais, prigula ant grindų, kryžiuoja kojas ir tiesia rankas. Tarsi save prieš publiką nukryžiavęs Jėzus skelbtų: „Kas iš jūsų niekada nešoko, meskite į mane mandariną!“

+

Jauniausių trupės narių Pauliaus Prievelio ir Gintarės Ščavinskaitės (Lietuva) dueto pavadinime „No Concept“ užkoduotas „lietuviškosios“ šiuolaikinio šokio mokyklos pjūvis – kai remiamasi techniniu choreografinio piešinio atlikimu, bet nemokoma mąstyti kūnu. Todėl šis techniškai sudėtingiausias vakaro numeris tarptautinio renginio kontekste tarp skirtingų, aktualių, aiškiomis idėjomis ir motyvacija pagrįstų pasirodymų atrodė pasimetęs ir perpildytas. Tačiau tai ne šių jaunų šokėjų, o mokyklos ir tradicijos problema.

+

Prasidėjęs politiniu pareiškimu, privertusiu atsigręžti į įvykius Meksikoje, vakaras simboliškai sugrąžino į tas pačias vis dar degančias gatves. Ismaelis Infante Salazaras (Meksika) kūrinyje „Momentum“ išreiškė savo širdgėlą. Kūnas su maišu ant galvos, kojos suglaustos, rankos tvirtai suimtos už nugaros. Ši surišto, bandančio išsilaisvinti, prieš save smurtaujančio žmogaus iliuzija tokia pagavi, kad sukelia asociacijų su Lietuvos kriminaliniu kontekstu. Primena tragiškai pasibaigusią pagrobtos, bagažinėje uždarytos, surištos, nesėkmingai išsilaisvinti mėginusios ir brutaliai sudegintos merginos istoriją. Fone skambanti atsaini ir neįpareigojanti „Girl from Ipanema“ melodija reziumuoja, kad „taip sutvarkytas pasaulis“*.

* – Ar ne per didelė bausmė – dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną?

– Nesijaudinkite… Visur bus teisybė. Taip sutvarkytas pasaulis.

(Michail Bulgakov, „Meistras ir Margarita“)

P. S. Atrodo, kad „Aura“ gali pasigirti surinkusi puikią trupę. Šokėjus menininkus, kurie turi ką pasakyti. Leiskite jiems kalbėti!