Žemės gyventojai

Kelyje iš Hamburgo į Neigerną prieš karą stovėjo miestelis, kuris vadinosi Paternosterkirchenas. Ta vietovė kadais garsėjo savo stiklo pramone, ir pagrindinėje aikštėje, priešais Burmistro rūmus, turistai ateidavo pasigėrėti žymiuoju Stiklapūčio fontanu, vaizduojančiu legendinį Johaną Krulą, meistrą, prisiekusį išpūsti iš Paternosterkircheno stiklo savo sielą, kad šiai pramonei, krašto šlovei, būtų deramai atstovaujama rojuje. Šauniojo Johano, vykdančio savo žygdarbį, statula, kaip ir Burmistro rūmai, įdomus XIII amžiaus statinys, kuriame buvo saugomi visų Paternosterkirchene išpūstų dirbinių pavyzdžiai, pranyko nuo žemės paviršiaus tuo pat metu kaip ir visas miestelis – per atsitiktinę paskutiniojo pasaulinio konflikto bombardavimo klaidą.

Buvo ketvirta valanda dienos, Stiklapūčio aikštė tuščia. Vakaruose geltona išbrinkusi saulė lėtai grimzdo į juosvas dulkes, sklandančias virš buvusio gyvenamojo kvartalo griuvėsių, kur valymo darbų komanda baigė griauti Schola Cantorum sienas; ta Giedojimo mokykla kadais garsėjo visoje Vokietijoje keliais išugdytais žymiausiais šalies chorais. Mokyklą buvo įsteigę miesto stiklapūčių cechų savininkai 1760 metais, ir darbininkų vaikai nuo pat mažumės eidavo ten mankštinti savo plaučių, vadovaujami klebono. Snyguriavo: sniegulės lėtai leidosi žemyn ir, atrodo, dvejojo, prieš tūpdamos ant žemės. Gerą laiko tarpą aikštė buvo tuščia; ją kažkokiais savais reikalais skubiai perbėgo perkaręs šuva, nosimi braukdamas žemę; atsargiai nusileido varna, kažką kaptelėjo snapu ir tuoj pat nuskrido. Iš dykvietės, toje vietoje, kur kadais prasidėjo Ganzgemütlichgǎsschen*, pasirodė vyras ir mergina. Vyras laikė rankoje lagaminą; buvo senyvas, nedidukas, vienplaukis, apsivilkęs nuskarusį apsiaustą. Apie kaklą – skystas stropiai apmuturiuotas šalikas, bet jis stengėsi kuo labiau įtraukti galvą į pečius, matyt, kad liktų kuo mažiau atviro ploto šalčiui. Apskritame raukšlėtame veide bugščiomis akimis kalėsi žili šeriai. Jis atrodė visiškai apstulbęs. Už rankos vedėsi jauną šviesiaplaukę merginą, įsmeigusią žvilgsnį tiesiai prieš save, su keistai sustingusiu šypsniu lūpose. Ji segėjo per trumpą, netgi kiek nepadorų sijonėlį, o plaukuose pūpsojo vaikiškas kaspinas: tarsi būtų užaugusi, pati to nepastebėdama. Tačiau jai turbūt buvo apie dvidešimt. Buvo ryškiai, nemokšiškai išsidažiusi: negrabiai užtepti rusvi dažylai plito veide, nebesitenkindami tik skruostų plotu, lūpdažis perkreipęs burnos liniją. Buvo justi, kad tai sužvarbusių pirštų darbas. Ji avėjo vyriškais batais, įsispyrusi į juos vilnonėm kojinėm apmautomis kojomis, vilkėjo nusišėrusio kailio švarkelį per trumpomis rankovėmis ir mūvėjo skylėtas pirštines. Pora paėjėjo keletą žingsnių ir sustojo kruopščiai nuvalytos aikštės viduryje, ten, kur kadaise stiepėsi šauniojo Johano statula ir kur dabar tebuvo matyti pėdsakai, palikti drėgnoje žemėje sunkvežimių ratų – šie riedėjo į Hamburgo autostradą. Snaigės lėtai leidosi ant jų plaukų ir pečių; sniegas buvo varganas ir ne kažin koks, jam nesisekė uždengti žemės, jis tik pabrėžė visa tai, kas pasaulyje buvo pilka.

– Kur mes? – pasiteiravo mergina. – Ar radot statulą?

Jos bendrakeleivis apžvelgė tuščią aikštę ir atsiduso.

– Taip, – atsakė. – Ji tiesiai prieš mus, ten, kur ir turi būti.

– Graži?

– Labai.

– Taigi jūs patenkintas?

– Taip.

Jis pastatė lagaminėlį ant žemės.

– Minutėlę prisėsim, – tarė. – Pro šalį važiuoja sunkvežimiai, ir tikrai atsiras, kuris mus paims. Aišku, būtume galėję eiti tiesiai į autostradą, bet nenorėjau pravažiuoti pro miestelį, nepamatęs Johano Krulo statulos. Taip dažnai čia žaisdavau, kai buvau mažas.

– Na ką gi, žiūrėkit į ją, – pasakė mergina. – Mes neskubame.

Jie susėdo ant lagaminėlio ir kurį laiką taip tūnojo, prisiglaudę vienas prie kito, tylomis. Atrodė ramiai ir jaukiai – kaip žmonės iš niekur. Mergina tebesišypsojo, o žmogelis, atrodė, skaičiavo sniegules. Kartais jis išnirdavo iš savo svajų ir dunkseno rankomis sau į krūtinę, trankiai alsuodamas, paskui vėl nurimdavo. Regis, tas pratimas kuriam laikui apgaubdavo jį šiluma, kurios jam taip stigo. Mergina nejudėjo. Kažin, ar jai reikėjo sušilti. Jos palydovas nusiavė dešinį batą ir raukydamasis įniko smarkiai trintis pėdą. Kartkartėm aikštę pervažiuodavo koks nuolaužų prikrautas sunkvežimis, žmogelis pašokdavo ir karštligiškai mostaguodavo rankomis, bet sunkvežimiai nesustodavo. Tada jis ramiai sėsdavosi atgal ir vėl imdavo stropiai masažuotis sužvarbusią pėdą. Sunkvežimiai palikdavo sau įkandin dulkių debesį, ir praeidavo gerokai laiko, kol akys vėl įžvelgdavo sniegules.

– Vis dar sninga? – paklausė mergina.

– Ajajai! Tuojau nebebus matyti žemės.

– Tuo geriau.

– Ką?

– Aš pasakiau – tuo geriau.

Žmogelis liūdnai nulydėjo žvilgsniu geibią snaigę, sklendžiančią pro šalį, ištiesė į ją ranką ir sugniaužė kumštyje ledinę ašarą.

– Tikriausiai gražu, – pasakė mergina. – Mėgstu sniegą. Ir taip pat norėčiau pamatyti statulą.

Jis neatsakė, išsitraukė iš kišenės degtinės butelaitį, dantimis ištraukė kamštį ir vos vos gurkštelėjo. Paskui apsidairė aplink sutrikusiu žvilgsniu ir skubiai kilstelėjo kaklelį prie lūpų.

– Trenkia alkoholiu, – tarė mergina.

Žmogelis skubiai įsibruko butelaitį atgal į kišenę.

– Tai praeivis, – atsiliepė. – Matyt, įgėręs. Ko nori – juk rytoj Kalėdos.

– Šiek tiek papudruokit man veidą, – paprašė mergina. – Atrodo, jis visai pamėlo.

– Nuo šalčio, – tarstelėjo jos palydovas ir atsiduso.

Jis pasirausė kišenėje, rado pudrinę, atidarė ir prikišo pūkutį merginai prie veido. Pūkutis du tris sykius išslydo iš sustingusių jo pirštų.

– Štai, – tarė pagaliau.

– Jis į mane pažiūrėjo?

– Ką? – nusistebėjo žmogelis. – Kas taip? A, o kaipgi! – susigriebė. – Žinoma, visi praeiviai į tave žiūri. Tu labai graži.

– Man vis tiek. Bet nenoriu atrodyti kaip pusprotė. Visada būdavau labai gražiai sušukuota ir aprengta. Tėvai labai tuo rūpinosi.

Varnos triukšmingai pakilo virš dykvietės, kurį laiką sklandė virš tuščios aikštės, paskui karkdamos nutolo. Mergina pakėlė galvą ir nusišypsojo.

– Girdite? Man labai patinka varnų karkimas. Iškart pamatai peizažą.

– Taip, – pritarė žmogelis.

Jis baugščiai apsižvalgė, skubiai išsitraukė iš kišenės degtinės butelaitį ir gurkštelėjo.

– Kalėdų peizažą, – kalbėjo mergina tebesišypsodama, pakėlusi akis. – Taip įsivaizduoju, lyg jį matyčiau. Prieblandoje rūksta kaminai, prekeivis stumia vežimaitį, prikrautą eglučių, linksmos, pilnos prekių krautuvėlės, baltos snaigės apšviestuose languose…

Jos palydovas nuleido butelį ir nusišluostė lūpas.

– Taip, – tarstelėjo kiek prikimusiu balsu. – Taip, viskas taip ir yra. Ir dar sniego senis su cilindru ir pypke. Matyt, jį nulipdė vaikai. Mes visada lipdydavome per Kalėdas.

– Jei man iš tiesų lemta atgauti regėjimą, gerai būtų per Kalėdas. Viskas taip balta, taip švaru.

Senis niūriai spoksojo į purvo klaną sau prie kojų.

– Taip.

– Žinokit, aš neskubu. Man ir taip gerai.

Žmogelis staiga subruzdo, sumojavo pakeltomis rankomis.

– Ką tu, ką tu! – paprieštaravo. – Nereikia taip kalbėti. Tiesą sakant, dėl to tu ir nematai. Psichologijos reikalai… Visi daktarai pripažino, kad gydymas gali būti ilgas, sudėtingas, bet tu tikrai pasveiksi. O jeigu toliau spyriosies, net profesorius Šternas niekuo negalės tau padėti. Gerai žinau viską, ką tau teko matyti, išgyventi.

Postringaudamas jis mostagavo rankomis, sėdėdamas ant lagaminėlio, o abu jo šaliko galai šokčiojo į taktą:

– Tu patyrei didžiulį sukrėtimą. Bet tai buvo kareiviai, karo meto gyvuliai… Ne visi žmonės tokie. Reikia žmonėmis pasikliauti. Tu nesi iš tikrųjų akla. Nematai, nes nenori matyti… Visi medikai pripažino, kad tai nervinis šokas… Jei šiek tiek pasistengsi, nesispyriosi, jei norėsi matyti, profesorius Šternas tave tikrai išgydys, gal per kitas Kalėdas. Tik reikia pasikliauti!

– Jūs trenkiate alkoholiu, – pratarė mergina.

Žmogelis nuščiuvo, susibruko rankas į apsiausto rankoves, įgaužė galvą į pečius. Prisispaudė dar arčiau prie merginos, ir jie vėl tylėdami sustingo ant savo lagaminėlio, o sniegas tebešoko aplink juos neryžtingą valsą.

Iš Giedojimo mokyklos griuvėsių išniro sunkvežimis, pervažiavo aikštę. Žmogelis dar sykį pakilo jo stabdyti, bet neberodė jokių vilties ženklų, kai sunkvežimis sulėtino greitį, net ir nusivylimo, kai tas nutolo. Sunkvežimis buvo kaupinas nuolaužų ir paliko sau įkandin raudonų dulkių debesį. Dulkės siūbtelėjo merginai į veidą, ir ji pasitrynė akis; jos palydovas išsitraukė iš kišenės švarutėlaitę nosinę ir atsargiai nuvalė jai akių vokus ir kaktą, kruopščiai, lyg norėdamas nušluostyti menkiausią purvo pėdsaką.

– Nesustojo? – paklausė mergina.

– Tiesiog mūsų nepastebėjo.

Juos po truputį gaubė tamsa, ir dangus savo snaiges pakeitė žvaigždėmis. Paskutinės varnos pakilo, snūdžiai karkdamos; patekėjo mėnuo, kad šiek tiek pataisytų padėtį ir prasklaidytų sutemas. Pravažiavo dar vienas sunkvežimis; jo žibintai įsisiurbė į porą, paskui abejingai nukrypo į šalį.

– Reikės paėjėti, – pasakė žmogelis. – Matyt, jie važiuoja į kitą pusę; juk negalim reikalauti, kad važiuotų kur kitur!

Mergina atsistojo, laukė. Jos palydovas subruzdo aplink lagaminą.

– Tuojau, tuojau.

Vogčiomis dirstelėjęs į merginą, išsiėmė iš lagamino kitą butelį, didesnį, nugėrė. Stabtelėjo atgauti kvapo, gurkštelėjo vėl. Lagamine buvo žaislų: lėlių, pliušinių meškučių, eglutės girliandų ir margaspalvių burbulų. Buvo ir Kalėdų Senelio kostiumas: raudonas baltai apvedžiotas apsiaustas, kepuraitė su bumbulu ir balta dirbtinė barzda. Žmogelis vėl uždarė lagaminą, suėmė merginą už rankos, ir jie nužingsniavo autostrados link. Asfaltas nuo sniego buvo sušlapęs, ir kelias po jų kojomis švytėjo. Netrukus jie priėjo kelio stulpą, rodantį Hamburgo kryptį ir atstumą iki jo: šešiasdešimt penki kilometrai. Žmogelis metė žvilgsnį į užrašą ir pagreitino žingsnį.

– Beveik vietoje, – pareiškė patenkintas.

Kelyje pasirodė sunkvežimio žibintai; jų šviesa sparčiai išplito, lydima monotoniško burzgimo. Žmogelis pašoko, subruzdo, iškėlė rankas ir plačiai jomis sukėsnojo. Iš pradžių sunkvežimis pravažiavo pro šalį, paskui pristabdė ir lėtai grįžo atbulas. Žmogelis nutrepeno prie mašinos.

– Mes važiuojam į Hamburgą! – šūktelėjo.

Vairuotojo veido kabinos gilumoje nebuvo matyti. Tik tamsus siluetas ir mėlynos lemputės nušviestos rankos, virpčiojančios ant vairo. Vyriškis, rodos, kurį laiką juos stebėjo, paskui viena ranka atsiskyrė nuo vairo ir mostelėjo jiems lipti vidun. Kabinoje buvo šilta. Mergina atsišliejo į dureles, susibruko rankas į švarkelio rankoves ir užmigo, sunkvežimiui dar nė nepajudėjus. Jos palydovas įsitaisė greta su lagaminu ant kelių. Buvo iš tiesų nedidukas, ir jo kojos, apautos dideliais sueižėjusiais purvinais batais, kadaravo, nesiekdamos žemės. Naktinės lemputės šviesoje jo blyškus apskritas veidas atrodė kaip vaiko, nors buvo raukšlėtas, o ant skruostų ir smakro stirksojo žili šeriai. Jo kūnas lingavo, trūkčiojant sunkvežimiui, bet jis iš visų jėgų stengėsi neužkliudyti ir nepažadinti merginos. Variklio burzgimas ir karštis kabinoje aiškiai mušė jam į galvą, o nuovargis ir alkoholio poveikis, regis, visiškai apsvaigino. Jis ėmė kaip užsuktas pasakotis vairuotojui. Jis vardu Adolfas Kaninchenas, iš Hanoverio, keliaujantis prekeivis, pardavinėja žaislus; jei vairuotojas turįs vaikų, jis mielai parodytų jam savo prekes… Vairuotojas, regis, nesiklausė, tik jo veidas švylavo kaip šviesos dėmė. Kartkartėm trumpai dėbtelėdavo į merginą, užmigusią kertėje. Deja, porino žmogelis, reikalai klostosi nekaip. Jis taip pasikliovęs šventėmis, išsileidęs, prisipirkęs Kalėdų prekių ir apdarą sau, bet, nors ištisom valandom slankiojęs po gatves su raudona kepurike ir balta barzda, jie net nebeišgalį sočiai pavalgyti. Galbūt Hamburge, dideliame mieste, geriau klostysis. Taip, jie keliauja į Hamburgą: dėl merginos. Ji… Kaip čia pasakius? Ji ligonė. Tėvai žuvo, be to, vargšę mažylę ištikusi bėda. O, jis neketinąs leistis į smulkmenas, kareiviai ir yra kareiviai, ko iš jų ir norėti. Bet, trumpai tariant, mažylei tai buvęs baisus sukrėtimas: ji staiga apakusi. Tiksliau, kaip pasakė daktaras, ją ištikęs psichologinis aklumas. Ji užmerkusi akis į pasaulį, štai taip. Ganėtinai sudėtingas atvejis. Iš teisybės jinai neakla, tačiau tai lygiai tas pats, nes negali matyti. Aišku, matyti jinai atsisako, bet daktarai sako, kad tai tas pats. Jokio apsimetinėjimo. Isterijos forma – taip tai vadina daktarai. Jinai nebenorinti nieko matyti. Pasislėpusi aklume, kaip jie sako. Labai sunku išgydyti, reikia daug švelnumo, pasiaukojimo, meilės. Vairuotojas darsyk atsuko blizgančią veido dėmę į merginą, perleido ją akimis, kiek ilgėliau stabtelėdamas, ir vėl nusisuko į kelią. Taip, mažylė – kaip įskilęs stiklas, iš trapiųjų. Bombardavimai, gyvenimas griuvėsiuose, o paskui dar tie nelemti kareiviai. Ak, jie, aišku, nežinojo, ką daro, karas; manė darą gera. Tik štai – nuo to laiko mažylė į viską užmerkė akis. Tai yra: užsimerkė savo pačios viduje, kitaip, o šiaip jos akys visą laiką atmerktos ir netgi labai gražios, mėlynos mėlynos – žodžiu, sunku paaiškinti. Visa tai gryna psichologija. Išgydoma, žinoma, mokslas padaręs tokią pažangą, gana apsidairyti aplinkui – tikras stebuklas, ypač Vokietijoje, mes turime tiek didžių mokslininkų, tikrų naujojo pasaulio pionierių, net mūsų priešai tai pripažįsta. Tiktai tikras specialistas, sako daktarai, tėra vienas. Profesorius Šternas Hamburge. Kito tokio nėra, pasaulinis reiškinys. Visų daktarų nuomonė sutampa. Jeigu atvejis įdomus, jis net gydąs jus už dyka. O mažylės atvejis labai įdomus, nėra jokių abejonių. Psichologinis aklumas, pasak daktarų. Labai retas, kažkas ypatinga. Kaip tik tai, ko reikia profesoriui Šternui, jis visur remiasi psichologija. Su ligoniu kalbasi švelniai, – o švelnumas čia svarbiausia, kaip ir visur! – be to, rašo užrašus, ir po kelių mėnesių – tikrai taip! – ligonis pasveiksta. Tik, deja, tai labai ilgai trunka. Reikia veikti labai pamažu. Skilęs stiklas, suprantate, toji mažylė, ją reikia laikyti vatoje. Tad labai žiūriu, ką jai sakau, viską visad piešiu gražiom spalvom. Jokių griuvėsių, jokių kareivių, tik dailūs nameliukai, raudonos čerpės, daržiukai ir visur šaunūs žmoneliai. Viską po truputį nudažau rožinėm spalvom, suprantate. Beje, sekasi man puikiai, aš iš prigimties optimistas. Pasitikiu žmonėmis. Pasitikėkite žmonėmis, ir jie jums šimteriopai atsilygins. Man tik mažumą neramu, kad gydymas toks ilgas, bet viliuosi, kad žmonės Hamburge mėgsta žaislus. Vaikų Vokietijoje nestinga, veikiau stinga tėvų – štai todėl prekyba žaislais nesiklosto. Žodžiu, aš vis tiek optimistas. Mes, žmonės, dar neįveikėme kelio, mes tik išjudėjome; tereikia žengti į priekį, ir vieną dieną mes tikrai būsime ne bet kas. Aš pasikliauju ateitimi. Mažylė man nei duktė, nei dukterėčia, nieko panašaus – jeigu norite, pašalaitė, jei žmogus gali laikyt pašalaičiu savo artimą…

Įsitaisęs ant sėdynės, su lagaminu ant kelių, jis plačiai skeryčiojo rankomis, o jo mažas veidelis naktinės lemputės šviesoje rodėsi visai mėlynas. Vairuotojo žvilgsnis dar kartą slystelėjo į merginos pusę, akimirką stabtelėjo ties nurausvintais skruostais, lūpomis, pravertomis mieguistos šypsenos, rausvu kaspinu šviesiuose plaukuose. Žmogelis tarškėjo toliau, bet vis labiau lingavo, ir jo smakras baksnojo jam į krūtinę. Sužviegė stabdžiai. Susilenkęs dvilinkas virš lagamino, žmogelis buvo užsnūdęs. Jis kniubtelėjo į priekį, nosimi į priekinį stiklą, ir aiktelėjo:

– Dieve mano, kas darosi?

– Lipk lauk.

– Toliau nebevažiuojate?

– Sakau tau, lipk lauk.

Žmogelis subruzdo.

– Na ką gi, nieko baisaus, nieko baisaus… Ačiū ir už tai…

Jis iššoko ant kelio, pastatė lagaminą ir ištiesė rankas, kad padėtų išlipti merginai. Bet vairuotojas persilenkė, užtrenkė dureles jam prieš nosį ir nuvažiavo. Žmogelis liko vienas ant kelio: dar ištiestomis rankomis, pražiota burna. Pažvelgė pavymui į raudonas sunkvežimio šviesas, greitai tolstančias tamsoje, paskui riktelėjo, stvėrė lagaminą ir leidosi tekinas. Dabar jau kaip reikiant snigo, o jo siluetas gailiai skeryčiojo ir bruzdėjo tarp baltų sniegulių. Jis ilgai bėgo, paskui uždusęs sulėtino greitį, sustojo, prisėdo ant kelio ir pravirko. Sniegas suko aplink jį lėtą valsą, tūpė jam į plaukus, slydo už kaklo. Jis liovėsi raudojęs, bet pradėjo žagsėti ir turėjo padaužyti sau į krūtinę, kad tą žagsulį sutramdytų. Pagaliau giliai atsiduso, šaliko galu nusišluostė akis, nusitvėrė lagaminėlį ir vėl leidosi į kelią. Taip ėjo gerą pusvalandį ir staiga prieš save išvydo pažįstamą siluetą. Riktelėjo iš džiaugsmo ir puolė prie jo. Mergina nejudėdama stovėjo kelio viduryje ir, rodos, jo laukė. Šypsojosi, ištiesusi ranką: purios snaigės lėtai tirpo jai tarp pirštų. Žmogelis apkabino jos pečius.

– Atleisk… – suvapėjo. – Akimirką buvau praradęs pasitikėjimą… Taip išsigandau. Įsivaizdavau blogiausia… Maniau, jau tavęs nebepamatysiu.

Gražus rausvo šilko kaspinas buvo atsirišęs. Dažylai nutrinti, lūpdažis išterliotas po skruostus, kaklą. Sijono užtrauktukas išplėštas. Ji nerangiai stengėsi prilaikyti smunkančią kojinę.

– O be to, niekad negali žinoti, jis galėjo tave nuskriausti…

– Nereikia visada įsivaizduoti blogiausia, – tarė mergina.

Žmogelis kelissyk linktelėjo.

– Teisybė, teisybė, – pripažino.

Jis kilstelėjo ranką ir pagavo sniegulę.

– Jei tik tu galėtum tai matyti! – sušuko. – Šįsyk iš tikrųjų sninga! Rytoj nieko nebematysim. Visur bus balta, šviežia, švaru. Nagi, į kelią! Turbūt jau nebetoli.

Netrukus jie priėjo kelrodį stulpą, ir žmogelis perskaitė, ištempęs kaklą: „Hamburgas, šimtas dvidešimt kilometrų.“ Jis skubiai nusiėmė akinius, o jo akys ir burna plačiai prasivėrė iš nuostabos. Tas nelaimingas vairuotojas pavėžėjo juos šešiasdešimt kilometrų priešinga kryptimi. Nevažiavo jis į jokį Hamburgą. Vargšelis, matyt, nelabai suprato, kas jam sakoma.

– Eime, – linksmai tarė, – dabar jau visai netoli.

Jis paėmė ją už rankos, ir jie nužingsniavo toliau per baltą naktį, myluojančią jiems veidus.

 

* Maža jauki gatvelė (vok.).

 

Iš: Romain Gary. Les oiseaux vont mourir au Pérou. Paris: Gallimard, 1962

Vertė Jonė Ramunytė