Trikdantis Aliutės Mečys realizmas
Vilniaus dailės akademijos vidiniame kieme kabo Konstantino Bogdano kūrinys „Lenta“. Joje parašyta: „Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas.“ Prisiminiau šį darbą, pagalvojusi apie menininkę Aliutę Mečys (1943–2013). Įdomu, kiek žmonių, išgirdę šį vardą, pasakytų: „Aš ją žinau.“ Manau, nedaug. Aliutė nėra pamiršta, veikiau ji – neįvertinta, dar neatrasta. Žvarboką penktadienio vakarą Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, buvo atvertos durys į šios unikalios kūrėjos parodą (ji veiks iki vasario 8 d.). Kartą pamačius, jos darbų neįmanoma užmiršti.
Aliutė Mečys.Tėvo namai.1987. Hamburgo dailininkų paveldo forumo nuosavybė
Aliutė Mečys (Metschies, Meczies) – lietuvių ir vokiečių kilmės menininkė, gimusi Koblence, Vokietijoje. Augo patriarchalinėje šeimoje, jai buvo draudžiama piešti, tačiau dėl skaudaus atsitiktinumo, paauglystėje susirgus, daktarai patarė tėvams, kad merginai būtina studijuoti meną. Taip Aliutė atsidūrė Miuncheno dailės akademijoje. Ją baigė ir pradėjo dirbti scenografe bei kostiumų dailininke garsiuose operos teatruose: Hamburgo, Stokholmo, Londono. Išdirbusi vienuolika metų, staiga nutraukė scenografės karjerą ir, atsisakiusi pasiūlymų dirbti teatre, atsidėjo tapybai.
Aliutės Mečys kūriniuose ryškūs autobiografiniai elementai. Kūrinys menininkei yra tarsi erdvė, kurioje pasąmonės vaizdiniai, veikiami dramatiškų išgyvenimų, išsiveržia realistiškais ir siurrealistiškais vaizdais. Vaikystė, prabėgusi Antrojo pasaulinio karo fone, gimdytojų nemeilė, vienatvė. Viename interviu menininkė sakė, kad anksti tapo atsiskyrėle ir tai iš dalies yra susiję su tėvų kaip Vokietijos auslenderių (užsieniečių) statusu: „Mes visad buvom „kiti“, „svetimi“, kare ir po karo.“
Atsiskyrimas nuo sociumo skatino ieškoti ramybės kūryboje. Dailininkei tai buvo egzistenciškai svarbus veiksmas, leidęs suvokti save, ieškoti atsakymų į esminius klausimus. Absurdo, chaoso įvaizdžiai menininkės kūryboje sukonstruoti iš realistiškų formų – tik iš pirmo žvilgsnio jie rodosi atgrasūs ir primena fantaziją. Tai vidinės Aliutės Mečys būsenos ir procesai, kuriuos, kaip sakė pati dailininkė, tapant „reikia išleisti, išlaisvinti“. Raukšlėti veidai, neregės akys, kaukės, lėlės, gyvuliai, hermafroditai, griuvėsiai ir visuose juose įsigėrusi mirties nuojauta. „Tai, ką tapau, man nėra makabriška. Man tai yra visai tikroviška. Man tai jokie atradimai. Paveiksluose aš daug galvoju, aš vaizdais matau tai, ką girdėjau ar perskaičiau“, – yra sakiusi dailininkė. Gausu ir apokaliptinių temų: karas, kūno irimas, miestų ir žmogaus katastrofos.
Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojami 62 kūriniai. Preciziškuose nedidelio formato tapybos darbuose nėra atsitiktinių detalių, kiekvienas kompozicinis elementas tampa dailininkės vidinio dialogo dalyviu, pratęsdamas pasakojamą istoriją. Dažnai kartojasi kaukolės motyvas: vienuose kūriniuose ji tampa veidu, turinčiu akis, kituose – natiurmorto elementu ar kompozicijos ašimi. Mirties, pavojaus, anapusybės simbolis liudija vidinių demonų, slapčiausių baimių, laikinumo sukeliamą nerimą. Kartojasi ir žmogaus (dailininkė dažnai vaizduoja savo veidą), įsprausto į medinę dėžę, motyvas. Žmogaus kūnas irsta, pamažu virsta skeletu, trupa. Tai menininkės vienišumo, atsiribojimo nuo visų ir nuo visko išraiška. Darbuose gausu žmonių, dengiančių akis, veidus, virstančių gyvūnais, mutuojančių į pabaisas. Dažnas ir mirusio ar bemirštančio, seno, susiraukšlėjusio žmogaus vaizdinys. Paveikslų koloritas, jų šviesokaita, iš šešėlių išnyrančios mįslingos ne šio pasaulio būtybės liudija mirtį, egzistencinės tragedijos neišvengiamumą.
Atsikvėpti nuo pernelyg tikroviškos Apokalipsės galima žvelgiant į Aliutės Mečys piešinius, kuriais menininkė ruošdavosi tapybos darbams. Nors juos laikė tik eskizais, grafiškas piešinių užbaigtumas, apgalvota kompozicija savaip konkuruoja su tapyba. Piešiniuose kuriamas pasaulis pratęsia tapyboje perteikiamas tragedijas. Autorė piešdavo kruopščiai susilangavusi popieriaus lapus, kad būtų galima kuo tiksliau perkelti norimą vaizdą. Piešinius ji kūrė naudodama spaudos fotografijas; inovatyvumas neprieštarauja tradiciškumui. Motyvai piešiniuose tokie patys, tik kas tapyboje kartais suniveliuojama (tarsi neatskleidžiant iki galo, nutylint), piešinyje išnyra kaip nenuginčijamas, akis badantis faktas. Parodoje pristatomos ir menininkės papjė mašė technika kurtos kaukės. Užmerktomis akimis, tuščiomis akiduobėmis, galvas apmuturiavusios skudurais ar švelniai priglaudusios skruostus prie paukščio plunksnų. Kaukės – tarytum dailininkės veido atspaudai, kuriais ji susikuria naują veidą, kad už jo galėtų slėpti savo tikrąjį, skaudantį „aš“. Šalia kaukių eksponuojami ir keli menininkės asmeniniai daiktai: suknelė, batai, paltas ir skrybėlė; kėdė, keli buities reikmenys ir paletė.
Tai, kad turime galimybę pažinti išskirtinę menininkę Aliutę Mečys, – palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Gera menininkės bičiulė, Hamburgo lietuvių bendruomenės narė (šioje bendruomenėje jiedvi ir susipažino) prof. Raminta Lampsatytė pirmoji apsilankė menininkės namuose praėjus keletui mėnesių po jos mirties. Žinodama apie dailininkės troškimą surengti parodą Lietuvoje, ji rūpinosi jos kūrinių išsaugojimu ir gabenimu. Visgi pagrindinę Aliutės kūrybinio palikimo dalį jos draugo ir testamento vykdytojo dr. Lutzo Panconcelli rūpesčiu paėmė globoti Hamburgo dailininkų paveldo forumas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus delegacija – Osvaldas Daugelis, Milda Kairaitienė ir Edmundas Ulozas – buvo nuvykusi į Hamburgą parsivežti Aliutės Mečys kūrybos. Jiems pavyko. Šių žmonių dėka galime pamatyti jos darbus.
