Tiesioginė tapybos transliacija

Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje, Rusijos Federacijoje, lapkričio 19 dieną atidaryta VYTAUTO DUBAUSKO personalinė tapybos paroda. Apie naujausius kūrinius ir įspūdžius iš „blogio imperijos“ sostinės su menininku kalbasi Kristina Stančienė.

 

– Kaip kilo mintis surengti parodą Maskvoje?

– Mane pakvietė Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje kompozitorius Aleksandras Šimelis. Kaip tik šiemet atsirado galimybė rimčiau atsidėti tapybai – gavau individualią Kultūros ministerijos stipendiją. Galėjau sau leisti išsinuomoti studiją, nusipirkti medžiagų tapybai. Kaip ir daugelis menininkų, kuriems kūryba nėra pragyvenimo šaltinis, visada stengdavausi nuvogti jai laiko nuo kitų darbų, buitinių rūpesčių. Tačiau apdovanojimas ir materialinė paskata tapo stipriu impulsu daugiau laiko praleisti prie molberto. Juk suprantama, kad dirbant priešokiais sunku pajusti pasitenkinimą, užsikabinti ir kryptingiau plėtoti tuo metu ramybės neduodančias idėjas. Kaip tik patį kūrybos procesą – galvojimą, bandymus, tegul ir nepavykusius, labiausiai vertinu.

– Vizitas į Maskvą šių dienų politinių įvykių fone neatrodo toks jau nekaltas… Ar negalvoji, kad daugeliui toks Tavo žingsnis pasirodys dviprasmiškas?

– Labai aiškiai suprantu savo misiją. Viena vertus, vertinu progą parodyti savo kūrybą. O dėl vietos, laikotarpio ir grobikiško Rusijos karo Ukrainoje, tai šia paroda taip pat išreiškiu ir savo poziciją. Ne kaip politikas, žinoma, tačiau kaip menininkas. Manau, kad rodydamas darbus Maskvoje siunčiu žinią, jog mes esame tvirti, kūrybingi, kartu – atviri dialogui. Savo ruožtu Lietuvos ambasada privalo užsiimti ir kultūrine veikla, skleisti žinią apie lietuvišką meną. Rusai gana gerai pažįsta Lietuvos teatrą, o šiuolaikinę dailę – tikrai mažiau.

Be to, savo kūrybą, idėjas aš siunčiu kaip linkėjimą tiems Rusijos piliečiams, kurie mąsto laisvų žmonių, o ne bukų mankurtų kategorijomis. Nepamirškime, kad tokių žmonių Rusijoje taip pat yra labai daug. Štai kad ir legendinis Andrejus Makarevičius, nebijantis apie tai kalbėti viešai.

Neseniai teko girdėti pokalbį su rusų filosofu ir istoriku Igoriu Čiubaisu. Patiko jo mintys – Rusijos agresijai kategoriškai nepritariantis mokslininkas pakoregavo kai kurias pastaruoju metu viešumoje eskaluojamas nuostatas. Jis sakė, kad dabartinę Rusijos politiką reikėtų vadinti ne carine, imperine, o aiškia stalininio režimo tąsa. Taip pat priminė, kad Pirmąjį pasaulinį karą kursčiusi Vokietija dar iki 2010 metų mokėjo karą laimėjusių sąjungininkų jai nustatytas reparacijas, ir sakė neabejojąs, kad Rusija dėl invazijos į Ukrainą taip pat anksčiau ar vėliau prieis liepto galą.

– Papasakok apie parodos atidarymą, apie publiką, žmones, su kuriais susipažinai ir bendravai.

– Esu dėkingas Lietuvos ambasadai Rusijoje už sklandų organizacinį darbą, šiltą ir nuoširdų bendravimą. Nereikėjo rūpintis paveikslų pakavimu, gabenimu, man buvo sudaryta galimybė trejetą dienų paviešėti Maskvoje. O atidarymas buvo ilgas ir turiningas – pirmiausia įvyko gražus fortepijoninės muzikos koncertas Jurgio Baltrušaičio kūrybos namuose, kuriems lietuvių verslininkai padovanojo puikų koncertinį fortepijoną „Bechstein“, paskui visi patraukė į ambasadą. Žmonių buvo nemažai, daugiau kaip keli šimtai. Tai kviestiniai ambasados svečiai, kitų šalių oficialūs atstovai Rusijoje, pavyzdžiui, JAV ambasadorius Johnas Tefftas, prieš tai, beje, atstovavęs JAV Ukrainoje. Parodoje apsilankė ir rusų žurnalistai, galerininkai, menotyrininkai. Sulaukiau įvairių klausimų: kodėl tapau būtent taip, apie abstrakciją tapyboje. Mane kalbinę žmonės minėjo, kad nors nieko atpažįstamo savo paveiksluose nevaizduoju, jie jaučia sklindančią tapybos energiją, intuityviai ją „perskaito“. Juos sudomino ir intriguojantys paveikslų pavadinimai – „Kai norisi mėsos“, „Ginklo broliai“, „Arabija“ ir t. t.

– Ar tokie pavadinimai nebuvo suprasti ir kaip užuominos apie įvykius Ukrainoje?

– Man, kaip lietuviui, jokių priekaištų čia niekas neišsakė. Galima sakyti, kad Ukrainos klausimu vyravo mandagi tyla. Visi stengėsi nepolitikuoti ir neliesti šių problemų. Ar iš to galima daryti išvadą apie pritarimą oficialiajai Rusijos politikai? Iš tiesų Putino palaikymas Maskvoje, rodos, tvyro ore, net nebūtina apie tai garsiai kalbėti. Važiuojant automobiliu radijas nuolat tratėjo visiems gerai žinomas nesąmones, kad dėl visko kalta Amerika, o Ukrainos regionai, kurių dar nespėta atplėšti, išdidžiai vadinami „Donecko autonomine respublika“, aiškinama, kaip reikia padėti „ukrainiečių fašistų“ kankiniams. Tai pernelyg nenustebino. Neabejoju, kad didelė dalis parodoje apsilankiusių žmonių šiuo klausimu turi kitą nuomonę.

– Minėjai, kad Maskvoje suspėjai pamatyti ir keletą dailės galerijų, tenykščių dailininkų kūrinių.

– Susipažinau su ukrainiečių kilmės rusų režisiere ir tapytoja Tatjana Strelbickaja, kuri yra lankiusis ir Lietuvoje. Su savo teatru ji festivalyje „Piano.lt“ šių metų vasarą pristatė spektaklį, sukurtą Pasolini pjesės „Affabulazione“ motyvais. Ponia Tatjana su vyru Vladimiru pavežiojo po Maskvą, parodė ne vieną įdomią šiuolaikinės dailės galeriją. Pavyzdžiui, lankėmės galerijoje „A3“, įsikūrusioje visai šalia Senojo Arbato. Pasak mano naujųjų bičiulių, ši galerija labai populiari. Nors ji skelbia eksponuojanti šiuolaikinį meną, dauguma kūrinių nukelia į XX amžiaus pradžios modernistinį sąjūdį. Taip pat ir Strelbickajos paveikslai, kiek primenantys vokiečių ekspresionizmo atstovų figūros traktuotę, laisvą, gaivališką tapybą. Galerijoje krito į akis darbų kokybės netolygumas, savotiškas, matyt, slaviškas požiūris į eksponavimą – kūriniai rodomi „tirštai“, be pauzių, chaotiškai, nepaliekant erdvės aplink. Taip pat buvo labai įdomu apžiūrėti buvusios vyno gamyklos pastatų kompleksą – tai seni, matyt, dar caro laikų statiniai, perleisti menininkų reikmėms. Ten veikia įvairios dailės galerijos. Buvusioje gamykloje sutvarkytos komunikacijos, apšvietimas, langai, tačiau nesiimta „euroremontų“, palikta autentiška sienų apdaila, atrodo, lyg pramonė būtų išsikėlusi tik vakar.

O šiaip atmosfera Rusijos sostinėje gana slogi, kiek pavyko pajusti per keletą dienų. Žmonės nespinduliuoja, atrodo gana niūrūs. Juntama sunkiai žodžiais nusakoma įtampa, grėsmė, o išoriniuose dalykuose, miesto architektūroje, kiek gali pamatyti atvykėlio akis, nepastebėjau ypatingų pokyčių, prabangos. Daug kas primena sovietmetį. Raudonojoje aikštėje buvome vėlai vakare, sutemus. Matėme kažkokios būsimos prekyvietės griaučius ir naujai statomą paminklą, savo formomis primenantį gal XIX amžiaus dailę, jis, atrodo, dedikuotas caro valdžiai. Kažkokia pagyvenusi moteris, tipiška močiutė, ryšinti šilta skara, fotografavosi Kremliaus fone.

– Grįžkime prie tapybos reikalų. Kaip apibūdintum naujausius savo darbus?

– Manau, kad mano tapyba išlieka ekspresyvi, man tebėra reikalingi dideli formatai. Abstrakti tapysena naujesniuose darbuose kiek atsitraukia, vis svarbesni tampa figūriniai motyvai, atsiranda daugiau konkretesnių vaizdinių. Naujausių darbų kolekciją esu pavadinęs „Tiesioginė transliacija“. Tai reiškia norą kalbėti aktualiai, transliuoti tai, kas iš tiesų vyksta aplink.

– Tačiau Maskvoje rodoma Tavo tapybos kolekcija atrodo gana abstrakti.

– Vis dėlto tai nėra grynoji abstrakcija, ji kelia įvairių asociacijų, čia aptiktume ir socialinių nuorodų, įvairiausių kontekstų. Man šiuo metu labai svarbu, kad tapyboje iškilęs vaizdinys būtų daugiaplanis, t. y. kažkas universalesnio nei vien peizažas ar figūra. Išlieka svarbus spalvinis kompozicijos elementų santykis. Tai vienas iš aiškiausiai „kalbančių“ paveikslo aspektų.

– Nuo pat grupės „Angis“ įkūrimo esi jos narys. Ar jus vis dar sieja kokie nors glaudesni kūrybiniai ryšiai?

– Grupė oficialiai nėra iširusi, tačiau vieningumo nebesijaučia, nebėra bendros veiklos. Aš esu savo narystę „Angyje“ suspendavęs.

– Kodėl?

– Nebėra prasmės rengti grupinių parodų, nebematau mus stipriau vienijančių dalykų. Manau, kad jubiliejiniai 2011 metų „Angies“ renginiai buvo visos grupės veiklos apibendrinimas ir kartu atsisveikinimas.

– Galbūt „Angiai“ mūsų dienomis trūksta socialinių, politinių iššūkių arba jos nariai tapo pernelyg skirtingomis meninėmis individualybėmis?

– Manau, kad „Angis“ savo vaidmenį Lietuvos dailės lauke jau suvaidino. Nėra ko dirbtinai jos reanimuoti ar imituoti aktyvios veiklos. Dėl kūrybos „taikinių“, tai priešų rasi visada ir visur. Tačiau tai nereiškia, kad atskiri grupės nariai nustojo kūrybingumo ar aktualumo. Man visada įdomus ir savitas mūsų mokytojas Alfonsas Vilpišauskas. Jis kūrybos požiūriu sėkmingai juda vis gilyn. Tebėra įdomus ir Jonas Gasiūnas. Dvasiškai „Angyje“ man artimiausias išlieka amžinatilsį Kampas… Jo tapyba nepraranda aktualumo. Man džiugu, kad jis yra populiarus, nepaisant tam tikro, kartais erzinančio jo asmenybės ir kūrybos mitologizavimo. Tai geras tapytojas, patikrintas laiko, šiandien jis vėl atsiskleidžia naujai, giliai, šiuolaikiškai. Viskas, ką jis savo paveiksluose tada išrėkė, išliko.

Mes su Kampu buvome geri bičiuliai. Tai buvo labai laisva, atvira asmenybė, tikras bohemos žmogus. Jis anuomet Kaune labai greitai susivokė, kaip reikia dirbti, ir padarė tikrą perversmą tapybos suvokimo požiūriu. Paėmė Kauną, ir ne tik… Kampas turėjo tokį tikslą. Taip ir sakydavo: „Aš tą Kauną paimsiu.“

– Tu paėmei Maskvą?

– Ne, neturėjau tokio tikslo (juokiasi)… Čia tik žiūrėk, kad tavęs „nepaimtų“. Einant į parodos atidarymą ambasadoje, milicininkas apsaugos poste pabrėžtinai mandagiai paprašė paso ir garsiai perskaitė vardą, pavardę, asmens kodą. Paskui girdėjau sakant, kad ne šiaip sau – duomenys fiksuojami, jei atvažiuosiu antrą kartą, jau būsiu čia „žinomas“…

Jei rimtai, tai dabar labai rūpi kitas man svarbus netolimos ateities įvykis – 2015 metų pavasarį ketinu surengti kitą „tiesioginę transliaciją“ – savo tapybos parodą Vilniuje.