Sapnas

„Gyvenimas – tai sapnas!“ – garsiai šaukiau, bėgdama Gedimino prospektu, kad suspėčiau į sesės spektaklį – aplinkiniai žiūrėjo irzliai, jie nenorėjo patikėti tuo, kad mes čia viską sapnuojam.

„Gal nutapytum mums kokį paveikslą, kuris tau būtų „sapnas“? Skaitydama prisiminiau vaikystę, kai atrodydavo, kad esi Faustas bokšte ir knygos viena ant kitos kambaryje sudėtos vietoj baldų, žvakidėj dega žvakės – ir likai man Faustas iš vaikystės, žinok; toks stiprus vaizdinys“, – man rašo Kamilė. Atsimenu tuos sapningus vakarus prie žvakių ir kaip pamaži atskiruose kambariuose audėme mintis, o dabar jos išsirutuliojo į kūrinius.

Lauros Vancevičienės nuotrauka

Spektaklio esmė ne žodžiai, bet atmosfera, kuri vibruoja taip stipriai, kad užvaldo pirmiau, negu spėji išgirsti aktorių žodžius. Tamsoje gongo garsai sukelia meditacinę būseną ir visas spektaklis, rodos, tėra to garso pratęsimas. O gal kaip tik pirminis OM galėtų būti atsakymas – pradžia ir pabaiga, tačiau vis tiek turi būti kažkas, kas žodžių pavidalais nutraukia kosminę vibraciją – pirmoji absurdo problema. „Susirinkome čia spręsti durų atidarymo klausimo“, – čia ir prasideda daktarų ir dekanų filosofinės spekuliacijos, nežinia kur vedančios, bet aišku, kad kalbama apie duris – jų atidarymą ar neatidarymą, galų gale galbūt apie jų nebuvimą. Ekspresyvi kalba ir veiksmas, savotiškas dekanų šokis – sapno paveikslą pieščiau kaip juodą ir baltą šachmatų lentą, kurioje baltas ne kas antras, bet kas trečias ar ketvirtas langelis, – spektaklis, rodos, suvertas ant ritmo kaip kokia vizuali, tekstinė ir emocinė perkusijos partitūros forma.

Gaudžiant gongams absurdiški pokalbiai vyksta vien dėl to, kad profesoriai negali padaryti tokio paprasto dalyko – tiesiog atverti durų, kas galbūt reikštų jų dvasinę savivoką. Kadangi žengti giliau į save taip sunku, reikia apsiraizgyti visomis tomis filosofinėmis spekuliacijomis ir kurti įvairias sistemas bei logines konstrukcijas, kurios užstotų esmę, o galų gale būtų pasakyta, kad durų išvis nėra ir galima jaustis saugiai ir ten, kur esi.

Antrojoje pjesės dalyje mokymo sistemos prispaustas žmogus bando sutilpti į jos dėsnius, tačiau tai jam labai sunku, nes jo mąstymo struktūra visai kitokia ir pasakyti, kiek yra dukart du, neįmanoma.

Spektaklio kulminacija – profesorius visiškai „išdurtas“, nes studentai, bėgantys aplink jį, vis dėlto nėra laikas, nors, pasak jo, „laikas yra tai, kas bėga, kai aš kalbu“; tačiau kai matai ratu bėgančius aktorius, beveik gali patikėti, kad jie sukuria laiko, besisukančio ratu, vaizdinį – jie bėga, kai jis kalba, ir jo kalba, jo logika žūsta prieš Veiksmą, kuris įsibrauna į jo šnekas. Taigi Veiksmas nugali logiką ir dabar teisybė poeto pusėje – intuicijos, tikėjimo, individo pusėje, tik kažkodėl paskutiniame veiksme tas, kuris labiausiai nepakluso taisyklėms, pripažįsta, kad dukart du yra keturi: dabar poetas atsistoja į mokytojo poziciją ir, galima sakyti, ratas taip ir užsisuka – maištas prieš taisykles galų gale priverčia tų taisyklių laikytis. Taigi būtis vis dėlto šiek tiek logiška, nors, kaip sakoma spektaklyje, jei logika yra nesąmonė, tai ir pasaulis yra nesąmonė – manau, kad nesąmonė yra ne pasaulis, o bandymas jį logiškai suvokti. Visgi individui sunku ištrūkti iš materialaus pasaulio dėsnių, kad ir koks jis būtų poetas, – sugebėjimas įrodyti, kad dukart du yra du, nepadeda iš esmės pakeisti savęs ir kitų, nors jaunatviškas ego būna patenkintas, kad įveikė autoritetą – tai dar nereiškia, jog jis atrado kažką naujo.

Šiaip ar taip, tiek pjesėje, tiek spektaklyje kalbama apie meilės ryšių šiuolaikiniame pasaulyje nebuvimą, o visa tai kyla iš formalių hierarchijos saistomų santykių. Tada visi priversti užsidėti kaukes ir vaidinti socialinį gyvenimą, kur vieni – poetai, kiti – mokslininkai; vieni – už logiką, kiti – už poeziją, tačiau kol poezija netaps mokslu, o mokslas – poezija, kol jie nesusisies nenutraukiamu meilės ryšiu, tol egzistuos nereikalingos priešpriešos, o žmonės toliau vaidins, kad išliktų. Tuomet ir spektaklio vaidinimas nepadės nusimesti kaukių, nes galų gale po ilgų kovų kažkodėl grįžtama į tai, kad dukart du – keturi.

Poeto patekimas į šią absurdišką situaciją, jo nesugebėjimas prisiderinti prie bendrų loginių tiesų yra sapnas. „Dukart du – keturi“ yra sapnas. „Dukart du lygu du“ taip pat įvyko sapne. Vadinasi, veiksmas įvyko miegant, tačiau kad ir kiek gongų virpesio fone būtų nesusipratimų – visi jie ir grįžo į tą patį garsą, apsukę ratus mūsų sąmonėj, sužadinę joje minčių dulkes – sugrįžo į tą pačią nebūtį, iš kurios išėjo.

Dažnai mes idealizuojame sapnus. „Miegant gyvosios būtybės sąmonė yra beveik visiškai aptemusi, ji dažnai regi baisius sapnus. Tačiau prabudusi ir atgavusi aiškų protą sapne matytų baisybių ji nebelaiko tikrove“ (Šrimat Bhagavatam).

Spektaklis prasidėjo, spektaklis pasibaigė, vadinasi – jis buvo sapnas. Mes dėkingi už šitą kokybiško sapnavimo galimybę.

Kažkada tapybos praktikos metu Salų dvare miego kambary lentoje didelėm raidėm užrašiau: „Atsimerkiu, sapnuoju toliau.“

Išeinu iš „Sapno“. Sapnuoju, kad einu.