Rusų poezijos vertimai

FIODOR TUMANSKIJ

(1799–1853)

 

Paukštytė

 

Sparnuotai kalinei narvelio

Atvėriau vakar aš duris.

Miškams jos grąžinau giesmelę,

Paleidau laisvėn ją – lai skris.

 

Saulėtą dieną vos išvydus,

Dangun pakilo ji aukštai,

Ir ten iš džiaugsmo taip pragydo,

Lyg melstųs už mane tiktai.

 

 

VLADIMIR SOLOVJOV

(1853–1900)

 

Henrich Manizer (1847–1925). Eglučių turgus

Mielas drauge, ar tau matos

 

Mielas drauge, ar tau matos,

Jog kas regima mums šiapus –

Vien tik atšvaitas, šešėliai

Nuo nematomo anapus?

 

Mielas drauge, ar tau girdis,

Kad mūs šurmulys palaidas

Vien tik džiugesio akordų

Iškraipytas, silpnas aidas?

 

Mielas drauge, ar tau jaučias,

Kad pasauly víena valdo –

Vien tik ką širdis pasako

Širdžiai per nebylią maldą?

1892

 

FIODOR SOLOGUB

(1863–1927)

Mes įkalinti žvėrys…

 

Mes įkalinti žvėrys,

Baubiam, staugiam vergijoj.

Vartai mums užsivėrę,

Juos atsklęsti mes bijom.

 

Jei legendomis gyvos mūs širdys,

Lojimu užsimiršę, mes lojam.

Kad žvėrynas ir slegia, ir smirdi,

Mes pamiršom, o gal nežinojom.

 

Prie kartojimų širdys priprato –

Mes vienodai, nuobodžiai kukuojam.

Mes žvėryne prasmilkom tiek metų,

Apie laisvę seniai nesvajojam.

 

Mes įkalinti žvėrys,

Baubiam, staugiam vergijoj.

Vartai mums užsivėrę,

Juos atsklęsti mes bijom.

1908

 

ALEKSANDR BLOK

(1880–1921)

 

Naktis, žibintas, vaistinė ir gatvė,

Blausi šviesa, be tikslo ir prasmės.

Gyvenki tu nors ligi pat senatvės –

Taip buvo, bus, nėra tau išeities.

 

Numirsi – vėl istorija be galo

Iš naujo tau kartosis prieš akis:

Tas pats ledinis raibulys kanalo,

Žibintas, gatvė, vaistinė, naktis.

1912 m. spalio 10 d.

 

 

BORIS PASTERNAK

(1890–1960)

 

Netikras aliarmas

 

Iš ryto ne ta koja,

Ne vietoj kibirai,

Saulėlydy lašnoja,

Šlapiuoja vakarai,

 

Vos verksmas nepratrūko,

Atodūsiai tamsoj,

Ir garvežio švilpukas

Šešioliktoj verstoj,

 

Ir sutemos melsvėja

Sodely ir kieme,

Ir viskas vėl rugsėjy

Su nesėkmės žyme.

 

Nuo kapinių už upės

Ataidi man kauksmai.

Našlė prie kapo klūpo

Ir klykia veriamai.

 

Kai gailios raudos girdis

Virš kauburių tykių,

Man irgi gelia širdį,

Ir mirtį pats regiu.

 

Regiu kasmet pro langą

Prie durų priemenėj,

Kaip ji manęs link slenka,

Vėluodama seniai,

 

Kaip nuo kalvos į daubą,

Kelius man tiesdama,

Pro gelsvą lapų siaubą

Stebeilijas žiema.

1941

 Vertė Lanis Breilis