Romainas Gary privalomų perskaityti knygų sąraše

Baigiantis Romaino Gary šimtmečio minėjimo metams, šis rašytojas pateko ir į mano privalomų skaitinių lauką, todėl nutariau prisidėti prie šiai sukakčiai skirtų rašinių tekstu apie jo palikimą dviejų šiuolaikinių rašytojų – Nancy Huston ir Joëlio Dickerio – kūryboje.

Nancy Huston (g. 1953) šiemet skaitau motinystės emigracijoje tyrinėjimų kontekste. Eseistikoje ji išsamiai ir meistriškai pasakoja apie svetimoje kalbinėje erdvėje gyvenančios ir ta kalba kuriančios bei vaikus auginančios moters savijautą bei tapatybės virsmus, o romanuose pateikia įspūdingą migruojančių, keliakalbių, bekalbių, kalbiškai ir kultūriškai nesusikalbančių ir iš naujo svetimoje erdvėje save kuriančių personažų portretų galeriją. Kaip rašiau straipsnyje „Apie kultūrinį (ne)priklausymą“ („Š. A.“, 2013.XII.13), Huston yra Kanadoje gimusi ir užaugusi, tačiau jau daugiau nei keturiasdešimt metų Prancūzijoje gyvenanti dvikalbė rašytoja. Gimtoji jos kalba – anglų, tačiau rašyti ji pradėjo prancūziškai, po penkiolikos metų kūrybinės karjeros prancūzų kalba ėmė kurti ir angliškai, paskui savo romanus versti (daugiausia iš prancūzų į anglų kalbą, bet kartais ir iš anglų į prancūzų), o vėliau ir rašyti vienu metu dviem kalbomis. Kūrybinė keliakalbystė, savo kūrinių vertimas, neįtikėtinas asmeninės, kalbinės ir kūrybinės tapatybės paslankumas bei jį sąlygoję sudėtingi santykiai su motina ją ir sieja su Romainu Gary.

1995 metais Huston išleido nedidelę knygelę „Paminklas Romainui Gary“ (Tombeau de Romain Gary), kurioje intymiai, subjektyviai ir psichoanalitiškai interpretuoja Gary tapatybės sanklodą per jo gyvenimo ir kūrybos paralelę. Akivaizdu, kad, kalbėdama apie jį, ji pasakoja ir apie save, todėl tekstas toks įtraukiantis ir paveikus, juoba kad parašytas antruoju asmeniu, kaip ilgas laiškas sielos broliui. (Romaino Gary šimtmečiui paminėti Prancūzijos radijo stotis „France Culture“ išleido dvigubą kompaktinę plokštelę, kurioje skamba originalus pokalbis su Gary, įrašytas visai prieš jo mirtį ir skambėjęs „Radio Canada“ bangomis 1982 metų vasario 7 dieną, ir šis Huston tekstas. Šiemet leidykla „Gallimard“ pokalbį išleido knyga „Mano gyvenimo prasmė“ (Le Sens de ma vie). Kiti įsimintinesni Gary šimtmečiui skirti leidiniai – filmo „Gainsbourg’as, didvyriškas gyvenimas“ režisieriaus Joanno Sfaro iliustruotas „Aušros pažado“ leidimas ir nepublikuotas romanas „Mirusiųjų vynas“ (Le Vin des morts).) Svarbiausias abiejų rašytojų gyvenimo ir kūrybos leitmotyvas, prie kurio cikliškai grįžtama mėginant jį paaiškinti, suprasti jo veikimo principus ir taip galbūt užbėgti jam už akių, yra tai, ką Gary iškalbingiausiai įvardijo paklaustas, kuo būtų norėjęs būti. Jis atsakė: „Romainu Gary, bet tai neįmanoma.“ Ši daugialypė frazė nurodo, kad pats Romaino Gary vardas yra konstrukcija, nurodo ne tik jo kūrybinės tapatybės daugialypumą, psichologinį nesugebėjimą tilpti į vieną personą su vienu vardu ir pavarde, bet ir universalų egzistencinį buvimo savimi vargą. Todėl savo pasakojimo pradžioje Huston rašo: „Labai greitai suvokiau, kad klausimas, kurį įkūniji savo gyvenimu, svajonėmis, tačiau taip pat ir dar ryškiau jų sankirtoje, yra tapatybė pačia matematiškiausia šios sąvokos prasme – sugebėti būti vienu, sutapti su pačiu savimi. Atrodei tikras prieštarų audinys.“ Išvardijusi visas Gary prieštaras, ji formuluoja pagrindinį dvejus metus trukusių tyrinėjimų klausimą: „Ar Romainas Gary iš tiesų egzistuoja?“ ir likusiais knygos puslapiais mėgina į jį atsakyti, kartu ieškodama atsakymo į numanomą klausimą: ar Nancy Huston iš tiesų egzistuoja?

Knygos struktūra – chronologiška. Ekskursą į Gary gyvenimą Huston pradeda nuo pradžių – nuo jo gimimo, nuo to, kad nei jis pats, nei enciklopedijų ir biografijų autoriai dorai nežino, nei kur jis iš tiesų gimė, nei kas jo tėvas (šias Gary gyvenimo detales tiksliausiai žinome tik mes, lietuviai), nei tai, ar jis prancūzas, žydas, rusas ar lenkas. Paradoksalu ir sutinkama su Huston argumentacija yra ir tai, kad paties Vilniaus tapatybė 1914 metais buvo itin pažeidžiama. Tačiau Huston istorinės detalės rūpi mažai, jai svarbu tik tai, kad Gary, kaip Kristus, gimė pakeliui (anot jos, iš Maskvos į Paryžių) ir buvo „benkartas“, gavęs tuometinio motinos vyro pavardę. Pirmąjį vardą – Roman – žinoma, jam išrinko motina, tačiau tikrąjį vardą, kurį turėdamas jis tapo tuo, dėl ko jį dabar minime, t. y. Romainu Gary, jis, motinos padedamas, išsirinko pats, sykiu kone sąmoningai pasirinkdamas likimą – dek (Gary), o sudegęs arba virtęs žarijomis (Ajar, fizinį pavidalą turėjęs slapyvardis, su kuriuo jis antrą kartą laimėjo Goncourt’ų premiją) – prisikelk iš pelenų. Vardo rinkimo epizodas Huston atrodo svarbus ir susijęs su edipine Gary santykių su motina struktūra, jos manymu, nulemsiančia Gary gyvenimą ir mirtį.

Originaliausia knygoje plėtojama mintis yra ta, kad „Aušros pažade“ apdainuota „nuostabi“, „ypatinga“, atsidavusi, nepakartojama motina Gary gyvenime iš tiesų buvo ne teigiama kurianti, o neigiama griaunanti galia, privedusi jį prie savižudybės. Pagrindinė knygos idėja telpa šioje citatoje: „Motinišką elgesį, kurį aprašai „Aušros pažade“, gali laikyti kokiu tik nori, tik ne „nuostabiu“: jis liguistas, kanibalinis, žudikiškas. Ar nebus tau buvę taip sunku gyventi todėl, kad, be kitų dalykų, tavo motina nusprendė „už“ tave, „prieš“ tave, be tavęs ir iki tavęs, koks turi būti tavo gyvenimas. [...] Nemylėjusi tavęs už tai, kas esi, savo žvilgsniu rodydama ne tavo paties atspindį, o tavo ateities portretą, motina įspaudžia tavo tapatybėn baisų persukimą: tu niekada nebūsi savimi; visuomet sieksi būti kažkuo kitu, kitais: ir net jei pats pateisinsi šiuos savo esaties iškraipymus (tiesiogine šio žodžio prasme), jų rezultatas tas, kad būsi nuolat persekiojamas apgavystės idėjos.“ Toliau Huston aptaria gerai ir mažiau žinomus Gary gyvenimo epizodus ir jų atspindžius jo kūryboje: karą, motinos mirtį (jis, pasirodo, apie ją sužinojo iš karto, o ne grįžęs iš karo, kaip rašoma „Aušros pažade“), prostitutes ir žmonas, diplomato karjerą, reakciją į holokaustą, santykį su vyraujančiomis Prancūzijos intelektinėmis mokyklomis (angažuota literatūra ir naujuoju romanu pokario laikotarpiu bei struktūralizmu septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose), režisieriaus karjerą, Émile’io Ajaro istoriją, sūnaus gimimą, Jean Seberg savižudybę ir pistoletą burnoje. Tiesą sakant, nustebau sužinojusi, kad Gary iš viso parašė net trisdešimt dvi knygas, kad pats begėdiškai save perrašinėjo ir plagijavo ir kad tik kas trečia jo parašyta knyga vertinga.

Knyga „Paminklas Romainui Gary“, galima sakyti, suskirstyta dešimtmečiais, kurių kiekvienas užbaigiamas formule: „Bėga laikas. Tau trisdešimt (keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt…). Tu vilki odine striuke (elegantišku kostiumu, juokingu ponču…), nešioji ūsus (barzdą, ilgus plaukus…). Ar taip, mama?“ Šie intarpai įvaizdina dramatiškas Gary tapatybės transformacijas ir kuria motinos, kaip iš vidaus jį persekiojančio, griaunančio dibuko, įvaizdį. Šiais intarpais į tekstą Huston įveda ir savo motinos temą. Ši, priešingai nei obsesyviai Gary gyvenime dalyvavusi motina, paliko šeimą, kai Huston buvo šešeri. Nežinodama, kokią ją norėtų matyti ir kokią ją mylėtų jos motina, Huston irgi leidosi į virtinę įspūdingų, nors ir ne tokių dramatiškų savęs perkūrimo projektų. Santykių su nesama motina temą Huston gvildena nuo savo karjeros pradžios iki šiol. Šiemet išėjusioje knygoje Bad Girl (nors tekstas parašytas prancūzų kalba, pavadinimas angliškas) pasakotoja ir Huston alter ego įsivaizduoja esanti embrionas, kuris su motina kalbasi iš vidaus. Baigiant norėtųsi pridurti, kad knyga parašyta praėjus dvejiems metams po pirmojo Huston romano anglų kalba, t. y. kai, jos pačios žodžiais tariant „pirmoji knygos Plainsong pastraipa atėjo miegant“ ir todėl gali būti skaitoma kaip rašytojos saviterapija, jos pastanga susivokti didžiuliame asmeninės ir kūrybinės tapatybės virsme ir savotiškas apsidraudimas nuo to, kas ištiko Romainą Gary. Ne veltui knygos pradžioje Huston pasakoja mėgstamiausią Gary anekdotą apie chameleoną: „Padėtas ant mėlyno audinio – jis tampa mėlynas. Padėtas ant raudono – raudonas. Padėtas ant škotiškos antklodės – išprotėja.“ Viena knygos poteksčių ir yra jai ramybės neduodantis klausimas, kaip nuolat keičiant pavidalus užtikrinti tapatybės tęstinumą ir savastį.

Jauno šveicarų rašytojo Joëlio Dickerio (g. 1986) romanas „Tiesa apie Hario Kvebero bylą“ (La vérité sur l’Affaire Harry Quebert) į privalomų perskaityti knygų sąrašą pateko 2012 metais, kai laimėjo Prancūzų akademijos Didįjį romano apdovanojimą, mokinių skiriamą premiją „Goncourt des lycéens“ ir buvo įtrauktas į Goncourt’ų premijos trumpąjį sąrašą. Tai didžiulis įvykis prancūzakalbėje Šveicarijos dalyje, nes vietos, o ypač Ženevos, rašytojai svarbias Prancūzijos literatūros premijas laimi retai: 1973 metais Goncourt’ų premija už romaną „Žmogėdra“ (Ogre) apdovanotas lozanietis Jacques’as Chessex, 2010 metais ženevietis Jeanas-Michelis Olivier už romaną laimėjo premiją „Interallié“. Todėl Joëlio Dickerio apdovanojimai už antrąjį romaną jį pavertė savotišku nacionaliniu herojumi ir tarptautinės reikšmės rašytoju. Prancūzijos spauda knygą pristatė kaip savotišką sensaciją – įžvalgų romaną apie dabartinę Ameriką, šiuolaikinę visuomenę, kūrybą ir mediatizuotą pasaulį, kuriuo gali mėgautis skirtingos ir paprastai atskiros skaitytojų grupės – ir išprusę, reiklūs, ir populiariosios prozos mėgėjai.

„Tiesa apie Hario Kvebero bylą“ yra atmosferiškas trileris, kurio pagrindiniai veikėjai – rašytojai. Vienas jaunas – Markas Goldmanas, parašęs vieną netikėtos sėkmės sulaukusį romaną ir nesugebantis imtis antrojo (sunku atsispirti pagundai jį tapatinti su pačiu autoriumi), kitas brandus ir žymus – Haris Kveberas, kaltinamas penkiolikmetės Nolos, su kuria prieš trisdešimt trejus metus turėjo (žinoma, nelegalų) romaną, nužudymu. Kadangi Haris yra Marko kūrybinio rašymo dėstytojas ir mentorius, jaunasis rašytojas atvyksta klausti patarimo, kaip įveikti balto lapo baimę, tačiau, patyręs, kad jo mokytojas pateko į bėdą, užuot rašęs romaną, imasi kriminalinio tyrimo, kad įrodytų mokytojo nekaltumą. Nesunku nuspėti, kad Kvebero istorija tampa antrojo Goldmano romano siužetu, žudikas, po daugelio siužeto vingių (skaitytojas turi priežasčių įtarinėti beveik visus miestelio gyventojus) nustatomas, romanas parašomas ir pasaulio tvarka atkuriama, nors tam ir prireikia šešių šimtų šešiasdešimt septynių puslapių. Šiemet leidykla „Penguin“ knygos vertimą į anglų kalbą išleido JAV, deja, ten ji nesulaukė sėkmės, nes gerai parašytų, lengvai skaitomų ir pakankamai protingų knygų JAV rinkoje yra daug, juolab kad prozos ir dialogų kokybė abejotina.

Beveik visuose su šia knyga susijusiuose interviu Dickeris nepraleidžia progos paminėti, kad Romainas Gary – didžiausią įtaką jam padaręs rašytojas, kuriam jis jaučiasi skolingas už savo pasiekimus. Pirmą kartą Gary knygą Dickeris į rankas paėmė ankstyvoje paauglystėje, nes paprašė tėvų nupirkti jam gyvatę, o jie į tai sureagavo siūlymu pirmiau paskaityti Gary knygą „Didelis apkabinimas“ (Gros-Câlin). Knyga Dickeriui padarė didelį įspūdį, tik nežinia, ar dėl teisingų priežasčių – jis negalėjo patikėti, kad tėvai (Dickeris kilęs iš žymios Ženevos žydų buržua šeimos, jo tėvas teisininkas, motina – knygyno savininkė) jam pasiūlė knygą, kurioje figūruoja žodis „kalė“ moteriai apibūdinti. Tačiau jo susidomėjimas Gary neblėso ir „Dangaus šaknys“ jam yra „viena gražiausių visų laikų knygų, kurioje daug pasakoma apie mūsų pačių žmogiškumą. [...] Ši knyga mane įkvėpė būti rašytoju.“ Šių pareiškimų vedama, gali būti, kiek naiviai, skaitydama Dickerį, nejučia dairiausi Gary, o kas ieško, tas juk visuomet randa – jei ne esminių sąsajų, tai bent formalių Gary buvimo Dickerio kūrybiniame pasaulyje pėdsakų.

Romanas „Tiesa apie Hario Kvebero bylą“ priskirtinas amerikietiškajam prancūzų romanui, kurį Goncourt’ų akademijos narys, žurnalistas ir literatūros kritikas Bernard’as Pivot apibrėžia maždaug taip: tai intelektualiosios prozos ambicijų turintis detektyvinis veiksmo romanas prancūzų kalba, kurio veiksmas vyksta JAV, pagrindinis veikėjas – beveik visada rašytojas ir (arba) universiteto dėstytojas, kuriame nors romano etape išgyvenantis aistringą meilės istoriją su jauna studente. Kadangi prancūzų romano tradicija iš esmės priešinasi siužeto diktatui (vien tik juo, kaip sakiau, ir galima paaiškinti romano sėkmę Prancūzijoje), tokių romanų iš tiesų yra palyginti nedaug. Nors autobiografinis Romaino Gary pasakojimas „Baltasis šuo“ (White Dog), parašytas angliškai ir pirmą kartą publikuotas 1968 metais JAV žurnale „Life“ kaip feljetonas, o vėliau paties Gary išverstas į prancūzų kalbą ir 1970 metais išleistas Prancūzijoje (Chien Blanc), ir neatitinka visų šio žanro reikalavimų, jis yra vienas pirmųjų prancūzų rašytojo romanų, kurio veiksmas vyksta JAV. Su juo Dickerio tekstą sieja amerikietiškas kontekstas ir tai, kad abu kelia rasės ir klasės problemas, tačiau Dickeris apie tai veikiau tik užsimena, o Gary knyga – vaizdingas ir aštrus tekstas, kuriame Gary problemą atskleidžia remdamasis asmenine patirtimi. Gyvendamas JAV jis su tuometine žmona, aktyvia kovotoja už juodaodžių teises, „Black Panther“ judėjimo nare Jean Seberg, priglaudžia baltą šunį, kuris, pasirodo, ištreniruotas pulti juodaodžius. Norėdamas jį perauklėti, Gary šunį atiduoda juodaodžiui šunų dresuotojui, šis savo ruožtu jį išmoko pulti baltuosius, taip pat ir patį Gary. Šis tekstas iš tiesų yra įžvalgų romanas apie to meto Ameriką ir rasių santykius.

„Tiesa apie Hario Kvebero bylą“ turi sąsajų ir su „Aušros pažadu“. Pirmoji – Goldmano motinos portretas, sukurtas remiantis žydės motinos stereotipais, tačiau įtikinamas ir pagrįstas. Ji nuolat skambina sūnui, klausdama, ar jis sukasi tarp savęs vertų moterų, kada išleis antrą genialų romaną ir parves įžymią nuotaką. Tai akivaizdžiai komiškas personažas, tačiau jį persekiojantis, o gal ir sąmoningai metamas Gary motinos šešėlis ardo komišką efektą ir suteikia jam svorio. Antroji – tai, kad ši knyga yra savotiškas tapsmo romanas apie jauno, ekscentriško ir begėdiškai ambicingo rašytojo tapimą „žymiu rašytoju“. Tai, kad vyresnysis romanistas per virtinę trumpų skyrelių, kurie be jokios pagrįstos priežasties sunumeruoti atgaline kryptimi, prikišamai ir banalokai moko jaunesnįjį kūrybos ir gyvenimo išminties, tikrai nėra stiprioji romano dalis (tai teigia ir amerikiečių kritikai), tačiau pats Goldmano personažas (gali būti, kad čia prasimuša intuityvus ir autentiškas Dickerio balsas) vis dėlto atskleidžia kažką įdomaus apie garbės troškimo, talento ir tikrojo rašymo santykį. Gary, kuris, anot Huston, rašė vedamas minties, kad ne kokybė, o kiekybė lemia kūrėjo sėkmę, atrodytų, apie tai žinojo viską, tačiau Dickerio žinios ir šioje srityje vis dar atrodo ribotos, nors ir teikiančios vilčių.