Jūrų arkliukas šoka tango

M. B. (dingusių užrašų tema)

Na ir rytas. Henris guli lovoje, girdi sodrius lietaus garsus. Pakelia nuo pagalvės galvą, mesteli žvilgsnį pro langą: nelyja. Seka paskui garsą. Dar mieguistas eina į virtuvę. Čia pro lubas sunkiasi vanduo, gausiai laša ant stalo, ant kurio pastatytas kompiuteris. Laša ant šaldytuvo, grindų, ant viryklės…

Uch, bent Henrio katinas baltomis pėdutėmis išliko sausas. Tačiau liūdna. Apmaudu ir pikta Henriui pasidarė pamačius, kad vanduo pasiekė ant virtuvės stalo stovintį kompiuterį. Kaimynų iš antro aukšto sukeltas lietus nuplovė kelių savaičių užrašus apie tango pamokas. Iš kompiuterio nieko nebeįmanoma išpešti.

Nors… gal verta pabandyti? Iš stalčiaus Henris išsitraukia atsuktuvą, reples. Atsukęs varžtus, atvožia kompiuterio korpusą. Ir nors mažne nieko nenusimano apie techniką, apčiupinėja detales. Didžiausią ir, pirštais užčiuopęs, standžiausią detalę jis atjungia nuo kitų mikroschemų. Tai turėtų būti diskas, kuriame saugoma Atmintis.

Standusis diskas yra jūrų arkliuko formos. Galima nusistebėti. Tačiau kodėl, juk ir smegenų dalis, atsakinga už ilgalaikę atmintį, hipokampas, taip pat jūrų arkliuko formos. Tik… čia aplinkui daug druskos.

Tad Henris laiko tą jūrų arkliuką rankose. Varto jį. Karčiai – lyg nutįsę laidai. Įrantos – tai dėmės. Jūrų arkliukas – tegu jis būna „jūrų arkliukas“, nes „hipokampas“ skamba grėsmingiau – yra šlapias. Henris nori jį nuvalyti, išdžiovinti, pasirūpinti juo. Nušluosto į savo rudą megztinį. Per kairiąją ranką nueina impulsas, delnas sušyla. Nuvalo kitą arkliuko šoną ir pastato jį visomis keturiomis ant stalo.

Žvelgia į arklelį. Už jo užuolaidos, už užuolaidų apniukusio ryto Antakalnio panorama. Henris mėgaujasi arkliuko formomis. Taip praeina valandėlė.

Štai arkliukas jau judina kojeles! Išsyk, vos šis vaizdinys prasisunkia į Henrio sąmonę, ten kažkas čiuožteli, sušnara, subanguoja. Betrūktų, kad arklelis šoktų tango ir Henris daugiau nebenaktinėtų su knyga iki ketvirtų gaidžių – iki paryčių, kai jie pradeda judinti sparnelius, kelti snapus ir cho-cho-rie-kuo-ti. Taip ir nutinka.

Arklelis atsistoja ant užpakalinių kojų. Jis ištiesia vieną kojelę ir kreipiasi į Henrį, nes aplinkui nieko daugiau nėra. Tik aš. O gal pilkšvas katinas baltomis letenėlėmis. Tačiau, man regis, būtų nesąžininga, jei arklelis kreiptųsi į katiną. Tad pasigirsta:

– Tprrr prunkšt… Ribos jau už horizonto…

Prašau, kad arkliukas pakartotų. Po keleto sekundžių girdisi vaiskus balsas:

– GAL… PAŠOKSIM?!.

Negaliu įžeisti arkliuko atsisakydamas. Negaliu ir leisti jam šokti vienam. Šiam šokiui grėstų panėšėti į striptizą. Ir arkleliui, numanau, visam laikui liktų trauma pamanius, kad šoka striptizą.

Henris paima arklelį ant rankų. Lengvas jis. O Henris išsitiesia savo didelėje virtuvėje. Grindys dar ne visai sausos. Tačiau tebūnie, išdžius kada. O dabar – pašoksime.

Išsitiesęs visu kūnu Henris laiko arklelį dešine ranka krūtinės aukštyje. Laikau jūrų arklelį, standųjį diską, hipokampą, o jei norite – įsivaizduojamą praeitį… Viskas sulyta.

Dar laukiu, bandydamas suvokti – kas ką veda. Kas yra lyderis. Arklelis nejuda.

Mano abi kojos suglaustos, kaip ir derėtų pradedant tango. Nugara tiesi. Pečiai – atkraginti. Esu apsivilkęs tango kostiumu, tik kaklaraištis su jūrų arkliukais yra sulaistytas kava, išplautas ir džiūva ant radiatoriaus.

Aš žengiu kairiąja koja į šoną, pristatau dešiniąją, žengiu ja į priekį. Pristatau kairiąją koją. Šokio figūrą baigiu dešine žengdamas į šoną. Tai yra „mano vardas“. Kvadratas taip vadinamas, jei norite. Dar yra ir kvadratas su „pristatymu“, „šluota“, „sumuštinis“ ir taip toliau. Tačiau šių šokio figūrų neišeina daryti su arkleliu, juk kaip jis, tarkim, perbrauks man per blauzdą savo kanopėlėmis arba kaip darys sukinį…

Žodžiu, mes išsiverčiame su keliomis paprastomis figūromis. Sukamės su arkleliu virtuvėje. Stabteliu. Užsispoksau pro langą. Tuo metu nuo šaldytuvo strykteli mano pilkšvas katinas. Jis išplėšia jūrų arklelį man iš rankų ir sudrasko. Katinas pagriebia arklelį ir sudrasko. Katinas pagriebia arklelį ir sudrasko. Pilkšvas katinas baltomis letenėlėmis. Jūrų arklaitis guli pastėrusiomis akimis.

Jūros purslai. Jūros purslai. Jūros purslai. Jūros purslai.

Mano atmintis kairiąja koja žengia į šoną, pristato dešiniąją, žengia ja į priekį. Šiame šokyje nebūtinas per didelis minkštumas.

Juodi lakuoti batai. Juodi lakuoti batai. Nubaudžiu katiną baltomis pėdaitėmis, paspiriu jį išeidamas, užrakinu duris. Kairė koja žengia į priekį. Rašyčiau – suknisti laiptai, kuriais tenka keliauti į lauką, tačiau tai netiesa.

Mano atmintis kairiąja koja žengia į šoną, pristato dešiniąją. Pauzė. Žengia dešiniąja koja į priekį. Šiame šokyje nebūtinas per didelis minkštumas. O jūrų arklelis (vos nepagalvojau – skaitytojas) guli pastėrusiomis akimis! Štai taip…

Jūros purslai. Jūros purslai… Gal viskas yra paprasčiau ir vanduo laša iš antro aukšto, kaimynams palikus atsuktą šalto vandens čiaupą. Pro lubas prasisunkęs vanduo pasiekia druskinę, ją nuplauna nuo stalo…

Kairiąja koja žengiame į šoną, pristatome dešiniąją, žengiame ja į priekį… Krūtinės suglaustos, pečiai atkraginti. Nebegalvoju apie Henrį ir sulytus užrašus.

Jūrų arkliukas guli pastėrusiomis akimis. Žengiame per jį oriai.