Idėjos apsėsti
Marguerite Duras. Užtvara nuo vandenyno. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 288 p.
Dabartiniame Vietname (anksčiau – Indokinijoje) gimusi ir užaugusi prancūzų rašytoja Marguerite Duras skurdaus gyvenimo kolonijoje patirtį, atrodo, norėjo surašyti romanuose. Knygoje „Meilužis“ aprašoma turtingo kinų pirklio ir moksleivės meilė (penkiolikmetė Duras buvo užmezgusi romaną su vyresniu turčiumi), o štai romanui „Užtvara nuo vandenyno“ Goncourt’ų premijos laureatė skolinasi prisiminimus apie bergždžią savo motinos kovą su plantacijas niokojančiu vandenynu.
„Užtvaros nuo vandenyno“ siužetas neįmantrus: muzikos mokytoja išsinuomoja plantaciją, kaip vėliau paaiškėja, ji kasmet užliejama vandenyno – joje nieko neįmanoma auginti. Išvargusi, bet idėjos nugalėti vandenyną apsėsta motina mina takus pas bankininkus ir skolinasi pinigus, kad galėtų prikelti žemę naujam gyvenimui. Isteriška motina (tokia pat buvo romane „Meilužis“) savo neįmanomos misijos įkaitais paverčia sūnų Žozefą ir dukrą Siuzaną. Tačiau jaunas kraujas nori pabėgti nuo nykumos ir nepriteklių, konservuotų kokosų skardinių ir nudilusių sandalų. Dramos ašimi tampa neišsprendžiama lygtis, kurios kintamieji – skirtingos motinos ir vaikų ateities vizijos.
Marguerite Duras pasakojimas atspindi kolonijinės Indokinijos realijas: apgaudinėjamus koncesininkus, vietinių badą ir išnaudojimą. Jau minėtas kolonistų skurdas romano pagrindiniams veikėjams toks įprastas, kad tapęs tiesiog inertiška buitimi: ta pati ibio mėsa vakarienei, skarmalai, sukleręs automobilis, sugedę Žozefo dantys. Greta skurdo kolonijoje tarpsta ir nesveika prabanga, kuria „serga“ Siuzanos gerbėjas ponas Žo. Automobiliai ir perlai – baltųjų privilegija, o kaimuose iš bado miršta būriai vaikų (badas jų gyvybes pasiglemžia taip pat spėriai, kaip vandenynas palaidoja ryžių daigus). Visgi Duras svarbiau ne istoriniai faktai apie kolonializmo grimasas, o personažų psichologija, jų pasauliai, tad ji koncentruojasi į personažų charakteristikas, juos apdovanodama kartais net aklomis aistromis (todėl motinos likimas, be abejo, tragiškas – palikta vaikų, nesugebėdama išsivaduoti iš progresuojančios beprotybės, ji miršta). Karštakošis Žozefas ir santūri, išdidi gražuolė Siuzana randa kelią iš motinos koncesijos. Niekindama pono Žo turtus, Siuzana nesileidžia nuperkama ir atsiduoda ją mylinčiam Agosčiui, o nevaldomo temperamento Žozefą sutramdo meilė ištekėjusiai moteriai: personažus išlaisvina pagrindinis visų Duras romanų motyvas – ūmi, visa apimanti aistra. Skaityti malonu ir dėl to, kad nelaimingas žmogaus ir likimo sandūras ji atskleidžia kandokai („bet kvailumas būna savaip įžvalgus“, p. 46).
