Užkalbėti ligą

Sergej Nosov. Fransuaza, arba Kelias ledyno link. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. V.: Nordina: 2014. 312 p.

Praėjusių metų rugsėjį „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau Sergejaus Nosovo romano fragmento vertimą. Autorius man nežinomas, užtat vertėja Irena Ramoškaitė (Potašenko) žinoma gerai. Būtent ji mums pristatė Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Jos vertimais iš rusų kalbos pasitikiu, todėl smagu buvo kultūrinėje spaudoje pamatyti, kad pristatytas dar vienas jos darbas – Sergejaus Nosovo romano „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“ vertimas. Kadangi rusiškai moku nedaug, perskaitau tik Bloką, Achmatovą ir Cvetajevą, tai į rusakalbę literatūrą dažnai tenka leistis pasitikint vertėjais. Šiuo atveju vertėja pravėrė man Rusijoje žinomo ir gerbiamo prozininko, dramaturgo, eseisto kūrinio vartus. Prie vertimo nesikabinėsiu. Yra ir keistų, nesuprantamų dalykų, rodos, nesuvaldytos sintaksės, yra ir labai stiprių vietų.

Įdomiausia kūrinio dalis yra jo struktūra. Kai ką panašaus yra tekę skaityti – Italo Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“, tačiau S. Nosovas nemėgdžioja šios knygos struktūros. Autorius meistriškai lipdo siužetą, vedžioja už nosies skaitytoją ir kaskart priverčia suklupti. Pradžioje kyla mintis, kad istorija paini it detektyvas; skyrius po skyriaus, detalė po detalės atsiskleidžia, kas anksčiau buvo neaišku. Tačiau siužeto nuoseklumas išardomas kūrinio viduryje. Pradedi suvokti, kad sunumeruoti (!) skyriai yra lyg atskiros novelės – vienos metaistorijos atplaišos, tik sumaišytos it kortų kaladė. Taip kuriamas įdomus naratyvas, kokį itin mėgo Lotynų Amerikos magiškojo realizmo pradininkai ir tęsėjai. Tačiau nuo magiškojo realizmo S. Nosovo knyga skiriasi: magijos turi siužetas, naratyvas, kūrinio konstrukcija, atsikartojimai, komunikacija su skaitytoju, bet ne mitų pynė. Nebent šiandienos politiką irgi laikytume šiek tiek mitu, šiek tiek magija. Kartais nemaloniai išnyra socialinės aktualijos, kurios kitai visuomenei gali būti nesuprantamos. Užtat literatūros kūrinio konstrukcijos galimybes S. Nosovas naudoja meistriškai. Skaityti tikrai įdomu. Istorija nenuobodi, joje daug kabliukų, skaitytojas skatinamas daryti greitas išvadas, kurias vėliau pats tekstas paneigia. Grynų gryniausias vedžiojimas už nosies. Tiesiog pasidaviau – ėjau laužyto siužeto briaunomis, prisimindama panašias knygas, kai autorius, rodos, tyčia erzina ir klampina. Tiesa, mažiausiai du kartus norėjau skaitinį mesti į šalį.

Pirmoji priežastis, kodėl norėjau švystelėti S. Nosovo knygą, – anotacijos ir turinio neatitikimas. Man žadėjo Fiodoro Dostojevskio gelmes, o gavau vidutiniško vyrioko, sergančio sudėtinga liga, paveikslą. Žadėjo dostojevskišką santykį, o tokio toli gražu nebuvo. Jeigu gelmei užtenka, kad liga turi vardą ir su ja, kaip su moterimi, tariamasi įvairiausiose situacijose, bemaž visi santykiai yra dostojevskiški. Nors, gerai pagalvojus, su F. Dostojevskiu S. Nosovas turi šiokių tokių bendrumų: idėjos išryškinimas kontekste, moralinių vertybių analizė, gilinimasis į žmogaus sąmonę, įvairiapusiškas charakterių modeliavimas. S. Nosovo personažas Admiralovas ne tik pats save analizuoja, bet ir keli psichoterapeutai tą atlieka. Tačiau nėra taip, kaip galbūt įsivaizduojate. Nors knygos ašis – ligonio santykis su liga, itin ryškiu kontekstu, mano nuomone, tampa Indija ir jos kultūra. Kelionės aprašymai yra stiprioji romano dalis. Seniai teko skaityti ką nors, kur būtų taip smulkmeniškai vaizduojama kitos šalies kultūra. Įspūdį daro, regis, paprastas vaizdų registravimas. Įdomus rakursas atsiskleidžia per rusišką pasaulėžiūrą; kaipmat susikerta skirtinga mąstysena. Kultūrinių ir socialinių skirtumų analizė kūrinyje nėra sąmoninga; bent jau taip neatrodo. Tiesiog Indijos pasaulėjauta, Rusijos pasaulėjauta ir ruso Indijoje pasaulėjauta leidžia skleistis natūraliems nuostabą keliantiems skirtumams, kurie ateina iš potyrių. Ir net neabejoju, kad jus taip pat sužavės aprašytas Gango ištakų grožis.

Antroji priežastis, dėl kurios norėjau mesti į šalį „Fransuazą, arba Kelią ledyno link“, buvo su politika susiję epizodai. Ir visai ne dėl to, kad būčiau apolitiška ar manyčiau, kad menas yra aukščiau už viską. Tiesiog sunku matyti, kaip gerą literatūros kūrinį darko vulgarios socialinės realijos, neturinčios lemiamos reikšmės. Kas pasikeistų, jei skaitytojas nežinotų, kad Admiralovui nepatinka liberalusis Gorbačiovas? Bet prisiminus, kad imperialistinė pasaulėžiūra yra natūrali rusų mentaliteto dalis, pasidarė smalsu, kaip veikia tie kultūros mitai. Juk S. Nosovas Rusijoje yra vertinamas, perkamas, skaitomas; teatrai stato jo pjeses, vadinasi, turi masių pritarimą. Knygoje itin ryški opozicija tarp to, kas rusiška, ir to, kas užsienietiška, juolab amerikietiška. Bandoma primityviai įteigti, kad tai, kas rusiška, yra su kokybės ženklu:

– Malonėkite, – ir vėl prabilo pirmasis, kritiškai nusiteikęs psichoterapeutas (Romanas). – Visa šita sistematika senų seniausiai atgyveno. Pagal tarptautinę kvalifikaciją…

– Jau verčiau jos nebūtų, tos tarptautinės, – tarė trečias ir raginamai kilstelėjo taurelę,

– Naaa….

[...] Dama ištiesė lėkštę ir visi pasiėmė po sumuštinį.

– O be to, jūs tik pažiūrėkite į tuos amerikiečius, – tarė dama, – jie jau laiko norma ir narcisizmą. Nebelaiko jo psichopatologiniu sutrikimu.

– Antra bus pedofilija, – tarė antrasis.

(p. 275)

Man asmeniškai tai mažų mažiausiai neskanu. Tačiau literatūra todėl ir yra literatūra, kad autorius nebūtų tapatinamas su veikėjais. Visgi kas nežino aksiomos, kad grožiniame kūrinyje išdrįstama daugiau negu kitur? Čia beveik kaip su karaliaus juokdariu. Būtent po tokių epizodų nutariau susirasti daugiau atsiliepimų apie autoriaus kūrybą. Radau daug ir įvairių. Bet galima ir į tai pažiūrėti kaip į kultūrinį, politinį intertekstą, literatūrinį autoriaus žaidimą ir nieko daugiau.

Beje, apie knygoje esančius intertekstus: čia ir Puškinas pacituojamas, ir draugas Stalinas atsimenamas, ir aliuzijų į šiuolaikinių rašytojų kūrinius pateikiama. Taip pat gausu literatūros savirefleksijos, kai grožinė literatūra apsvarsto požiūrį į save pačią, atsirandantį santykį su skaitytoju. Betgi nieko nuostabaus, kai pagrindinis veikėjas – rašytojas: viskas įsipina natūraliai. Galima priimti ir kaip siužeto dalį, galima ir kaip postmodernumo išraišką. Šypseną sukėlė veikėjo visų kūrybinių vaisių pateikimas knygos gale – kelių vaikiškų eilėraščių, kuriuos vis turėjo išleisti, vos dailininkas ras tinkamą vizualų sprendimą. Paskutinėse eilutėse išnyra Fransuaza; tik jau ne kaip ligos atstovė, o kaip vaikų poezijos lyrinis subjektas. Skaitytojui pateikiama paskutinė siužeto minklė – išsilukštenk:

Ne gelmės, bet šmaikšti knyga. O paspęstas literatūrinis žaidimas (pagauk siužetą už uodegos) tikrai įdomus. Daug išmonės, daug realijų, nemažai intertekstų, kartais populiariosios literatūros klišėmis paramstytos pastraipos ir autoriaus pasirinktas įtaigus būdas juoktis iš socialinių realijų, kai savotiškas, rimtas aktualijų pateikimas išryškina absurdiškos tiesos tragikomiškumą. Beveik tipinė postmodernios literatūros poza, tik kažkodėl vis kirba pasakyti, kad tai veikiau pramoginis kūrinys negu labai rimtas traktatas. Ir F. Dostojevskio mąstymo rimtumu čia nė nekvepia. Arba tiesiog dostojevskiška literatūros realybė sukrečia labiau negu nosoviška.