Tik tiek

Šalta. Pirštai skyla į dalis, tarsi į aslą trenktas krištolas. Jie pernelyg trapūs, trapūs negrąžinamai. Ir nėra to, kas būtų grąžinama, niekas negrįžta. Kiek bešauktum, kiek belankstytum pirštus, tarsi pindamas orui kasas.

Jei saulė užgestų, o ji kada nors užges, žemės jūros ir vandenynai užšaltų iki dugno po penkiasdešimt septynerių metų. Tiek dar galėtume palaukti. Tik tiek.

Dabar sėdžiu ant suoliuko lauke su kompiuteriu ant kelių, kažkur danguje mėnuo, kurį kiekvienas prastas poetas jau pasigavęs penkiapėdžio tinklais, o gatvėje klykauja dėl man nesuprantamų priežasčių nespėję suaugti trisdešimtmečiai vaikai.

Ir – šalta. Neįmanoma atsiversti knygos, iš kurios nedvelktų šaltis. Niekas neparašė net penkių eilučių, kuriose neslypėtų Arkties dykra. Ko verta vien jau raidžių sandūra „st“. Perskaičius šias raides šaltis trenkia kirviu į nugarą.

Kadaise sėdėdavome ant šio suoliuko su močiute, kadaise būdavo šiltų vasarų ir medžiai buvo aukšti. Pasikalbėdavome apie svarbiausius pasaulio reikalus, nors kažkiek likdavo ir neaptartų. Močiutė nuolat lazdele parodydavo, kokį medį reikės kur persodinti, šiek tiek būdavo gaila tų nuolat išdraskomų medžių, kurių kieme daugėjo geometrine progresija. Bet ką gi, juk močiutė, kurios lazdelės jėga yra begalinė. Kur ja bakstels, ten medis ir išaugs.

Pro vieną pravertų kiemo langų girdėdavosi smuikas, isteriškai, tarsi pjaustomas benzinpjūkliais. Ypač erzindavo nata la, o juk Guido d’Arezzo jai davė šį pavadinimą nuo Via Lactea, Paukščių Tako, kuriame ir mes visi su savo tėvais, vaikais ir močiutėmis.

Akvilė Žilionytė. Trumpam į tėviškę. 2011

Neturėjau tėvų, augau su močiute, tebeaugu. Prisimenu tėvą, kuris kartais atvažiuodavo, nors močiutė ne visada jį priimdavo, devyniolikmetis tėvas jai kėlė abejonių. Man patikdavo jo laikrodis, kuris buvo per didelis mano vaikiškam riešui. Tėvas užsegdavo jį man ant kojos, paskui užkeldavo mane ant plačios kapinių tvoros, kuria smagiai lakstydavau. Kapinėse ilsėjosi mano mama. Niekada jos nemačiau. Žmonių, nemačiusių mamos, nėra daug.

Tėvas paskambino, kai man suėjo trisdešimt. Norėjo susitikti, norėjo, kad atvažiuočiau. Tačiau trisdešimt metų be tėvo yra nepakankamas pagrindas jį pagaliau įsigyti. Gali baigtis bet kaip, realybė gali skaudžiai torpeduoti iliuziją. Nenuvažiavau. Nenuvažiuosiu. Būsiu nedėkingas sūnus. Kartais įsivaizduoju, kaip tėvas vakarais sėdi prie tamsą sugeriančio lango manęs laukdamas. Jaukus, kiaurai kičinis įsivaizdavimas, ekspresionistai šį siužetą tapytų, tik jų paveiksluose jaukumo sandas būtų prarastas.

Vienas gyvenimo stebuklų buvo sesers atsiradimas. Nežinojau, kad turiu sesę, ji mane susirado, atėjo dėvėdama savo elegantišką paltelį, nusivedė į kavinę ir tik tada supratau, kad. Labai keista turėti sesę, ypač kai tai tokia graži ir protinga mergina. Antros tokios net nenorėčiau turėti, ir vienos šiek tiek per daug. Tobulybė savaip vargina. Gyvates Dievas sukūrė šeštąją kūrimo dieną, tobulybė veikiausiai buvo sukurta anksčiau. Pats Dievas nuo jos turėjo greitai pavargti, tad sukūrė ir gyvates.

Močiutė skaitydavo man pasakas, kuriose būdavo gėlių, paukščių, gyvačių, tačiau beveik nebūdavo žmonių. Žmonės toje erdvėje dar nebuvo sukurti, kartais atrodo, kad mano vaikystėje jų apskritai nebuvo. Močiutė negalėdavo man skirti daug laiko, nes arba dirbdavo, arba bendraudavo su žmonėmis, kurių juk žinau, kad nebuvo, arba klausydavosi Vatikano radijo, kurio ir aš pasiklausydavau, pritūpęs šalia jos lovos. Vatikano radijo įtaka neišliko, po kelerių metų jį pakeitė Liuksemburgo radijas, tačiau išliko buvimas šalia močiutės lovos. Jausmas, kad, visgi, ir aš turiu kur pabūti.

Daugiau bendraudavau su seneliu, buvusiu Lietuvos armijos karininku, perėjusiu visus sibirus. Jis man buvo garbingo žmogaus pavyzdys, niekada neišdavęs to, kuo tikėjo. Žiūrėdavome per nespalvotą televizorių tris dalykus: ledo šokius, konkūrus ir karinius paradus. Senelis viską komentuodavo, iki žirgų vardų ir branduolinių raketų imtinai. Kol Sibire peršalti inkstai galiausiai jį nužudė. Mačiau tą agoniją, niekam nelinkėčiau.

Močiutė buvo keistoka, ypač keistoka atrodė pažvelgus pro mano vaikišką optiką. Neleisdavo man žaisti su „darbininkų vaikais“, o taip norėdavau. Na, paslapčia šiek tiek pažaisdavau, nesvarbu, kad mūsų statusas turėjo būti aukštesnis. Vienas įdomesnių močiutės pamokymų: niekada neišduok savo pavardės. Jos kalba tai reiškė: niekada nesielk nederamai ar negarbingai. Neišdaviau, kai ką dėl tos pavardės net jaučiuosi padaręs, o garbės kodeksas lieka ligi šiol. Ir liks, nes taip reikia.

Galbūt tam kodeksui kiek turėjo įtakos ir Radvilų dvaro tvenkiniai, kuriuose plaukiojo smulkios žuvelės ir mėgdavau atsispindėti tų žuvelių fone. Nejudrus vanduo neabejotinai daro įtaką vaikui, kuris yra paliktas vienas. Jam lieka tik tas vanduo ir ilgas žiūrėjimas į pavasariais nubundantį dirvožemį. Tiesa, dar turėjau auklę.

Auklė man buvo tapusi pačiu artimiausiu žmogumi. Ankstyvoje jaunystėje buvo tarnavusi pas Radvilas, ruošusi jiems ledus. Tokius ledus ir man ruošdavo, tiesa, trūkstant porceliano plius krištolo, jie būdavo ruošiami kilkių skardinėse. Tačiau koks gi skirtumas – kur, svarbu, kad tai kunigaikščių ledai. Jokio patiekalo iš vaikystės nepamenu, bet tie ledai…

Mūsų namelis buvo dviejų galų, viename gyvenome mudu su aukle, kitame močiutė. Atskirtis buvo ne visada pakeliama, kartais atrodydavo, kad tik perbėgsi tuos kelis šviesmečius ir atsidursi jau ten, kur tave priims. Nieko panašaus, kur jau esi, ten ir būk, tavimi pasirūpinta, jei ką – gali vėl eiti sėdėt prie tvenkinių. Vieną kartą nebenorėjau tų tvenkinių. Pasiėmiau kirvį ir, nuėjęs į netoliese ošiančią giraitę, nukirtau medį. Man buvo septyneri, pats laikas medį kirsti. Tiek buvo susitvenkę nuoskaudos ir suvokimo, kad kažko nėra ir niekada nebus.

Nepamenu savo prosenelės, ji mirė man gimstant, tad tenka kliautis pasakojimais. Prosenelė buvo paskutinės Rusijos caraitės Marijos siuvėja ir stilistė, lydėdavusi caraitę į užsienio keliones ir patardavusi, kuri suknia čia tiktų. Ji buvo žydė, tad visi dokumentai karo metais sudeginti, žinau tik pavardę: Viktorija Rutboršč. Prosenelį dar prisimenu, nors neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma, jis mirė, kai buvau dvejų. Prosenelis neturėjo kojų, kažkur jas buvo praradęs, puikiai pamenu šį žmogų didelėmis pilkomis akimis. Kartais krisdavo iš lovos, reikėdavo vis įkelti.

Įdomios tos senos istorijos, kad ir nenufotografuotos. Prosenelis buvo caro Nikolajaus II arklininkas, kaip jis susipažino su caraitės Marijos siuvėja – sunku pasakyti. Kai po žinomų tenykščių įvykių jie atvažiavo į Lietuvą, apie prosenelę Kaune buvo kalbama: didelė ponia. Tokia ir buvo, paskui tankais atvažiavo humanitarinis krovinys iš netoliese esančios šalies ir viskas labai pasikeitė.

Prosenelė turėjo siuvamąją mašiną „Singer“, močiutė karo metais ją buvo nuskandinusi tvenkinyje, prieš tai suvyniojusi į neperšlampamus, tarkim, parašiutus. Kad vokiečių armija neatimtų. Sunkoka suprasti, kam vokiečių armijai mano prosenelės siuvamoji mašina, bet močiutė visada pasižymėjo savita logika. Dabar ta mašina stovi mano kambaryje. Būtent ta, kuria siūti rūbai caraitei Marijai.

Kartais žmones ir tebeliudija daiktai. Kodėl mes esame mažiau patvarūs už daiktus? Kodėl įbrėžimas mano sekretere mane pergyvens? Tik viena paguoda: daiktai nekuria. Jie jau sukurti ir jiems to pakanka. O mums lemtas pats didžiausias prakeikimas: kurti. Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis. Girdžiu, kaip gatvėje tebeūbauja trisdešimtmečiai vaikai, bet nesuprantu, ką jie kuria. Kai kuriems pasauliams nepakaks mano raketų kuro. Mano raketų kuras yra kunigaikščių Radvilų ledai kilkių skardinėse.

Tebesėdžiu ant savo suolelio, nors beprotiškai šalta ir šalia nėra močiutės. Visi jie išmirė, gyvenimas yra šuolis be parašiuto. Mirė dėdė Anicetas, dėdė Virgilijus, iš kurio mokiausi rašyti poeziją ir kurio neapsakomą vienatvę dar spėjau pamatyti, mirė teta Zita, kurią vėžys surijo labai greitai, mirė pusbrolis Kornelijus, su kuriuo neretai mušdavausi, bet mylėjau jį. Pusbroliui degtinės kelias pasirodė esąs lemtingas. Mirė dėdė Mečislovas, kadaise atėjęs manęs vaduoti iš Kauno beprotnamio, dėdė Bronius, kiekvieno šeimos vakarėlio metu visus užknisdavęs savo nesibaigiančiais juokeliais. Mirė teta Genovaitė, buvo rasta susmukusi šalia dujų viryklės. Dujos liko atsuktos, per dvi paras jų ten daug prisikaupė, tetrūko žiežirbos, kad visi jau būtume išskrieję į orą. Kartais atrodo, kad gyvenime mes ir esame tik citatos, išnašos paraštėse, bet ne pagrindinis tekstas. Kartais atrodo, kad mes net negyvename, o esame cituojami. Šiuo požiūriu mes jau seniai ore, o dujos vis dar švilpia pro neužsuktus vožtuvus.

Močiutės mirtis buvo lėta, ji sugebėjo ilgai su ja rungtis. Tik nebuvo saldu stebėti tai, stebima mirtis neturi net ir taikomosios vertės, kaip jokios vertės neturi taškas sakinio gale. Ji vyto, ji krisdavo, tekdavo kelti. Čia prisiminiau, kaip dvimetis vaikas keldavo į lovą savo prosenelį, nes nieko, kas padėtų, šalia nebūdavo. Močiutė buvo sunki, parvilkti ją į lovą kartais trukdavo valandą, bet ir man nebe dveji, nunešdavau.

Su drauge ją nuvežėme į ligoninę, iš kurios, žinojau, negrįš. Ligoninės yra žudymo mašinos, ypač ta, kur nuvažiavom. Ir kai sėdėjome su kita drauge, grįžusia iš Paryžiaus, gražioje kavinėje su vyno taurėmis rankose, paskambino gydytojas ir pranešė. Draugė pasakė: na štai, kai tik atvažiuoju, tau vis nelaimės. Palikau savo taurę, atsisveikinau su drauge ir išėjau plačiai atmerktomis akimis, kuriose niekas neatsispindėjo. Tik tuštuma. Nesvarbios man tos nelaimės, užsigrūdinau žvelgdamas į kunigaikščių tvenkinius, tačiau netekti žmogaus, su kuriuo gyvenai visą savo gyvenimą, yra mažoji mirtis.

Kai mirė močiutė, mažiausiai metus prasėdėjau ant kiemo suolo vis dar negalėdamas suvokti, kad to, kas buvo, nebėra. Kadaise atvažiavo draugas, dabar gyvenantis Londone. Pasakė: tai va, močiutė mirė, palaidojau, likau visai vienas. Tuomet sėdėjome bare ir viskis neleido iki galo suprasti tos vienumos mastą. Dabar suprantu.

Visada suprantame ir pajuntame tik kito mirtį. Juk kai aš mirsiu – nei pajusiu, nei suprasiu. Pajusiu tik šaltį. Šalčio nebus daug. Tik tiek, kiek tuo metu prireiks.