Maginis mąstymas: talentas ir amato kultas

1954 metų rugpjūtį „The New Yorker“ išspausdino vos prieš keletą mėnesių Harvardą baigusio Johno Updike’o pirmąjį apsakymą. Autoriui buvo 22 metai. Praėjus trejiems metams (metus Updike’as praleido Anglijoje mokydamasis piešimo, o dar dvejus dirbo „The New Yorker“ redakcijoje), jis metė nuolatinį darbą ir tapo laisvu rašytoju. Likusią pusę amžiaus iš po Updike’o plunksnos neslūgstančia srove plūdo apdovanojimus pelnantys romanai, poezija, kritikos straipsniai, apsakymai – vidutiniškai apie knygą per metus.

Poeto Frigyeso Karinthy šaržas, nupieštas Nándoro Guncserio. Iš George’o Lango knygos „Vengrų virtuvė“

Updike’as puikiai mokėsi – nuo 7 iki 12 klasės gaudavo vien geriausius pažymius, su pagyrimu baigė Harvardą – ir garsėjo kaip itin darbštus žmogus, bet jis beveik nebuvo mokęsis rašymo amato. Tiesą sakant, kaip naujausioje Updike’o biografijoje rašo Adamas Begley, būsimojo Pulitzerio premijos laureato (o ją jis gavo dukart) du kartus nepriėmė į „English S“, prestižinius Harvardo kūrybinio rašymo kursus, kur tuo metu dėstė poetas Archibaldas MacLeishas. Bet nuo 1957-ųjų, kai išėjo iš „The New Yorker“ redakcijos, iki mirties 2009-aisiais Updike’as vien tik rašydamas išlaikė savo keturis vaikus iš dviejų santuokų.

Įdomu tai, kad Updike’o motina Linda taip pat buvo rašytoja. Kaip ir sūnus, Linda savo gyvenimą paaukojo rašymui, 25 metus taisė didžiulį istorinį romaną Dear Juan, pasakojantį apie ispaną keliautoją ir tyrėją Poncę de Leoną. Tas romanas iki šiol neišleistas. Galiausiai 10 jos apsakymų buvo paskelbta „The New Yorker“ žurnale, buvo išleisti ir du apsakymų rinkiniai (vienas po mirties), bet Begley gana išsamiai aiškina, kad be žymaus sūnaus pagalbos jos rankraščiai taip ir būtų likę atmesto šlamšto krūvoje, tikriausiai niekados nebūtų buvę išspausdinti. „Turiu nedidelę talento dovaną, – viename iš interviu yra pasakiusi Linda. – Ir nieko čia nepakeisi.“

Šis pasakojimas apie du Updike’us daugeliui pasirodys girdėtas. Bet kas, pažįstantis bent kelis rašytojus, pažįsta vieną ar du daug pasiekusius ir tuziną kitų, kurie dirbo taip pat sunkiai, kuriems rašymas buvo taip pat svarbus ir kurie beveik nieko nepasiekė. Bet ši tikrovė – kad dauguma rašytojų turės tenkintis tik „nedidele dovana“ – kertasi su vyraujančia kūrybinio rašymo pasaulio etika. Pradedantiesiems rašytojams nuolat kalama, kad talentas yra pervertinamas, kad svarbiausia yra pašaukimas ir atsidėjimas rašymo amatui. „Tiesa ta, – savo knygos „Prozos menas“ (The Art of Fiction) įvade rašo Johnas Gardneris, – kad gebėjimas rašyti yra iš dalies talentas – kaip gebėjimas gerai žaisti krepšinį ar lošti biržoje, – bet didžiąja dalimi gebėjimas rašyti yra kruopštaus mokymosi, remiamo giliai įsišaknijusios meilės rašymui, rezultatas.“

Akivaizdžiausiai šią etiką atskleidžia viešų pasirodymų žanras, dar vadinamas „paskaitomis apie amatą“. Žymus rašytojas – tarkim, poetas Robertas Hassas ar romanų autorė Jennifer Egan – užlipa į sceną ir valandą pasakoja apie kokį nors literatūros amato aspektą. Gerai pateiktos, šios kalbos gali būti naudingos ir įdomios. Prieš keletą metų lankiausi „paskaitoje apie amatą“ Kalifornijoje. Vienas iš Kalifornijos universiteto autorių teigė, kad geras epizodas, gera scena literatūroje turi būti trumpa – jei galima, ne ilgesnė kaip du ar trys puslapiai. Maniau, kad šis teiginys absurdiškas, bet pavartęs savo mėgstamus romanus pastebėjau, kad, be keleto išimčių, juose aprašomos scenos yra trumpesnės, nei tikėjausi, dažniausiai du puslapiai ar mažiau. O tada perverčiau savo paties rašomą prozą ir pastebėjau, kad scenos jose, na, ilgesnės.

„Paskaitų apie amatą“ bėda yra ne tai, kas pasakoma nuo scenos. Bėda yra neištarta paties rašymo amato žinia: sėkmės lydimu rašytoju tampi tik įvaldęs virtinę atskirų literatūros amato elementų. Išmoksti rašyti trumpas scenas. Imi geriau suprasti pasakotojo balso vaidmenį prozoje. Pameni, kad į gerus veikėjus visada reikia įlieti truputį blogio, o į blogus – gėrio. Ir staiga – pokšt! – atsidarai nešiojamąjį kompiuterį ir supranti, kad parašei „Smogikų gaujos apsilankymą“ [JAV rašytojos Jennifer Egan romanas „A Visit from the Goon Squad“, pelnęs autorei Pulitzerio ir Nacionalinę knygų kritikų premijas; lietuviškai išleistas 2012 metais – M. B.].

Tai maginio mąstymo atmaina. Žinoma, neįmanoma parašyti geros knygos, gerai nesuvokiant, kaip veikia kalba ir pasakojimas, bet iš to nekyla išvada, kad populiarūs rašytojai tiesiog dirbo sunkiau ir kruopščiau nei mažiau populiarūs ar buvo įžvalgesni ir geriau suprato prozos amatą. Populiarūs rašytojai turi tai, ko neturi jų mažiau populiarūs kolegos, – talentą.

Šis nepatogus faktas žeidžia mūsų jausmus, nes juo išskiriamas elitas. Be to, tai reiškia, kad daugeliui, išskyrus keletą laimingųjų, literatūrinė šlovė yra nepasiekiama. Tikėjimas viską perkeičiančiomis amato savybėmis taip pat palaiko vis besiplečiančią kūrybinio rašymo mokymo industriją, kuri vienaip ar kitaip padeda daugeliui joje dirbančių poetų ir rašytojų susimokėti sąskaitas. Mūsų kūrybinio rašymo kultūra sukurta tam, kad vengtų akivaizdaus dalyko aptarimo. Amatas egzistuoja atskirai nuo mūsų, jį galima tobulinti, todėl susitelkimas į amatą leidžia mums kalbėti apie prastą tekstą neįžeidžiant rašytojo. Populiariam rašytojui nebereikia sakyti ne tokiam populiariam savo kolegai: „Atleisk, bet tu neturi talento.“ Dabar jis gali pasakyti: „Tau reikėtų padirbėti, patobulinti įgūdžius, amatą.“

Esama ir dar klastingesnio dalyko – amato kultas skatina pradedančiuosius rašytojus teigti sau tą patį dalyką: „Mano kūryba nėra gera, bet galiu ją patobulinti, siekdamas menų magistro laipsnio, lankydamasis rašymo konferencijose ir gerindamas savo įgūdžius.“ Toks mąstymo būdas gundo, nes jame slypi ir nemenkas grūdas tiesos. Bet kas, mokęsis meno magistrantūroje ir įdėmiai klausęsis, kas ten sakoma, išmoks vertingų su rašymu susijusių dalykų. Tik tai nereiškia, kad jie ims gerai rašyti. Tapimas geru rašytoju (kurio kūriniai svarbūs plačiam žmonių sluoksniui) yra, deja, visiškai mums nepavaldus.

Tuo nenoriu pasakyti, kad užsiėmimas rašymo amatu yra laiko švaistymas ar kad rašymo negalima išmokti. Tik noriu pasakyti, kad kūrybinis rašymas iš siauros, keletui išrinktųjų rūpimos srities virto pelninga, tūkstančius įdarbinusia industrija. Todėl stabtelkime ir pasvarstykime, kas iš tikrųjų yra parduodama ir kokiomis prielaidomis grindžiami šie mainai.

Apytikriai paskaičiavus, JAV dabar esama apie 1 300 laipsnį suteikiančių kūrybinio rašymo programų, negana to, visoje šalyje kaip grybai dygsta privatūs, oficialiai nepripažįstami rašymo kursai. Dauguma jų sumanytojų dėsto savo namų svetainėse. Į šį skaičių neįtraukti ir rašytojai, siūlantys asmeninius rašymo patarimus, besiverčiantys rankraščių kritika, kas pusmetį atsirandančios naujos rašymo konferencijos, festivaliai, seminarai ir rašymo namai, kurie siūlo žymaus ar beveik žymaus autoriaus vedamų kūrybinio rašymo kursų tvarkaraštį ir „paskaitas apie amatą“. Šie kursai gali būti brangūs. Prieš porą vasarų dalyvavau „Bread Loaf“ – seniausioje prestižinėje rašytojų konferencijoje. Už dešimt dienų kaip dalyvis sumokėjau 2 725 dolerius (7 665 litus). Jie neseniai pranešė, kad pakėlė mokestį dar 10 procentų. O juk tai yra niekis, palyginti su dešimtimis tūkstančių dolerių, kurių iš studento tikimasi už mokymąsi brangesnėje meno magistrantūroje.

Kūrybinio rašymo industrija tapo gyvybiškai svarbiu rašytojų pajamų šaltiniu. Ypač ji svarbi vidutiniškai populiariems rašytojams, kurių galimybes užsidirbti iš knygų ir publikacijų žurnaluose sužlugdė skaitmeninė era. Daugumai šiandienos rašytojų kūrybinio rašymo dėstymas tapo daug stabilesne, pelningesne profesija nei pats rašymas. Kažkada, spausdintinio žodžio eros viršūnėje, skaitytojai mokėjo pakankamai už jiems patinkančius apsakymus ir romanus. Todėl tokie rašytojai kaip Updike’as galėjo sau ramiai juos rašyti. Ankstesnieji skaitytojai nesikeitė nuolat jo tekstais už dyką „Facebook“ ir „Twitter“ (kaip daro dabartiniai), nesisiuntė jo knygų su didžiulėmis nuolaidomis iš „Amazon“, o paskui nesėdėjo salėje ir už tūkstančius dolerių nesiklausė siūlomų patarimų, kaip jie galėtų tapti kitu Johnu Updike’u.

Šie dalykai yra rimtas rašytojų ir skaitytojų santykių pokytis. Skaitytojai daugiau nebemoka vien už tai, kad galėtų pasimėgauti rašytojo darbo vaisiais; o rašytojai platina savo kūrybą už dyką arba parduoda ją už daug mažiau, nei jiems kainavo ją parašyti. Atsiradusį trūkumą rašytojai padengia mokydami savo skaitytojus tapti rašytojais. Ir amato retorika, kuri remiasi prielaida, kad bet kas, įdėjęs pakankamai darbo, gali tapti rašytoju, padeda jiems tai įgyvendinti.

Čia nėra nieko bloga, o jeigu ir yra, skaitmeninio džino atgal į lempą nesugrūsi. Tiesa ta, kad mokymo rašyti verslas išlaiko daug daugiau rašytojų nei senoji sistema. Šis šiuolaikinis modelis taip pat skatina kurtis atviresnę literatūrinę bendruomenę, kurioje rašytojai ir skaitytojai egzistuoja daugmaž toje pačioje plotmėje (ir netgi gali susikeisti vietomis). Išdidžių Updike’o eros profesionalų laikais tai buvo neįsivaizduojama.

Bet rašytojai turi būti sąžiningi, kalbėdami apie tai, kaip atsiranda geras tekstas. Amatas svarbus ir, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, esant tinkamam mokytojui, rašyti galima išmokti. Bet egzistuoja ribos. Aukščiausias poezijos ir prozos lygis nėra vien išmokti įgūdžiai. Rašymas nėra amatas, kaip dailidystė ar mezgimas. Tai meno rūšis. Ir jokia griežta magistrantūros studijose išgirsta kritika, jokios vasaros rašymo konferencijos ar rezidentūros programos nebūtų galėjusios paversti Lindos Updike jos sūnumi Johnu. Tai gali tik talentas.

www.themillions.com

Vertė Marius Burokas