Lempos nemoka žaisti slėpynių

Lauke krito šlapdriba ir gėlė rankas, kai, bandydama nufotografuoti ant patižusio prospekto sniego gulintį vyrą, vis braukiau per telefono ekraną. Valydama ant objektyvo krentančias snaiges šonan stūmiau ir aplinkinių burbėjimą, kad mirusio, ir dar tokiomis aplinkybėmis, fotografuoti nevalia. Man tuomet buvo valia, nes reikėjo naujieną iliustruoti, o ir mirčiai nekvepiant lelijomis, nesant apkaišytai nėriniais ir nelydimai simfonijos, širdies nespaudė graudesys ir akimirka visai neatrodė verta tylios pagarbos.

„Dale, tu tikrai būsi prezidente.“ Tai grafitis ant vieno Gerosios Vilties gatvės namo. Jį užrašė Vladas, kurio aš tąnakt neatpažinau ir be jokių ceremonijų fotografavau gulintį veidu į asfaltą.

Vladas buvo kiek kuoktelėjęs, Vladas skaitydavo daug laikraščių, Vladas padėdavo parduotuvėje, Vladas pasisiūlydavo šluoti gatves, Vladas gėrė, Vladas kartais būdavo piktas, Vladas turėjo skardų balsą Brazauskienei keikti, Vladas kartą piktai mane stumtelėjo parduotuvėje. Vladas padovanojo man pliušinį tigriuką.

Man labiausiai patikdavo, kai Vladas būdavo kažkur tolėliau – girdėdavai žmogų šaukiant už devynių marių. Jis kaip fone šnekantis televizorius – gerai, kad yra, bet žiūrėti nenori.

Vladas ėmė ir dingo. Jo dingimas man yra ryškesnis nei jis pats – aš dingimą įprasminau fotografuodama tada neatpažinto žmogaus tragišką žūtį, nesuteikdama reikšmės nei pačiai mirčiai, nei ant kelio patamsyje gulinčio žmogaus tapatybei.

Kai tau artimas žmogus guli karste, sunku jį atpažinti. Galbūt menkiausio judesio, net ir kvėpavimo, nebuvimas lemia, kad tu į jį žiūri visiškai kitaip – kaip į žmogų, kuris niekaip neįprasmina savo buvimo šalia. Tarytum matai žmogų, kurio nėra – likę tik aštrūs bruožai, porcelianinė oda, taip giliai įdubusios akys, kad aišku – jos jau mato nebe tave, žiūri kažkur „už“, į kažkokį gylį, kuris nepasiekiamas per savęs įprasminimą kūno judesiu ar mimika.

Kai žiūri į ką tik mirusį žmogų, regis, tave su juo dar sieja kažkokia išraiškos šiame pasaulyje gija, mirtis dar netikroviška, nes miręs žmogus atrodo pasiruošęs gyvenimui. Jis rankose dar neturi rožinio, jo kojos nevalingai atmestos į skirtingas puses, plaukai išsitaršę, šalikas – paskubomis apsuktas apie kaklą. Jis gyvas tiek, kiek jo poza reprezentuoja gyvenimą, jo daiktai – mums reikalingus daiktus.

Ant kelio gulintis Vladas man išnyko tada, kai aš jo neatpažinau. Sniege gulėjo per kelią skubėjęs, bet taip ir neperbėgęs žmogus kiek prasegta striuke, greta nukritusia terba. Toks gyvas, tik jau nebe.

Vladas į mane dabar vis pažiūri nuo daugiabučio namo sienos, ant kurios sodrios raudonos spalvos fone išpieštas jo veidas. Toks romantiškai girstelėjęs, primerkęs akį, toks didelis, kad negali nepastebėti. Negali praeiti, kaip praeini pro išmaldos prašantį žmogų. Nėra kur nudelbti akių, ir žiūri į nesantį. Lyg už bausmę, kad lanku apeidavai gyvą.

Vaikystėje bijodavau mirties. Trejų būdama prabudau patamsyje ir supratau esanti viena. Užsidegiau šviesas visuos kambariuos, pasiėmiau ant kelių savo jūrų kiaulytę Gugą ir graudžiai pravirkau. Maniau mamą numirus. Labai baisios būta šviesos visuos kambariuos. Nuo tada fantazuodavau, kaip su tėvais patenku į avariją. Įvairių būdų žūti tuomet išsigalvoti buvo lengviau, nei suprasti, ką veikčiau trimetė pasaulyje su jūrų kiaulyte.

Kai mirė tėvas, man buvo trylika. Puikiai atsimenu save stovinčią prie šarvojimo salės su nesąmoningu džiugesiu ir gėdinga mintimi – vieną tėvą laidoju dabar, už vieną kenčiu jau dabar, mažiau kentėsiu vėliau. Pačią blogiausią akimirką, kai norisi alpti, gręžioti rankas, ateina skausminga supratimo palaima – viskas, čia yra dugnas, žemiau atsigulti negaliu, galiu tik pamažėl atsistoti, galiu eiti.

Artimi žmonės dingsta su noru alpti. Tada įsėlina baimė pamiršti, noras užsirašyti ką nors, kad bent trumpam sulaikytum dingstantį žmogų, bet jo jau nėra. Gali graibyti ore jo skverno negraibęs – delnai tušti. Jeigu susigniaužia, tai tik pyktis, kad nespėjai.

Aš niekada neieškojau meilės, niekada nemaldavau šilto žodžio, niekada nealpau nesimezgant pokalbiui. Meilė nutinka, gerumas paliečia, pokalbis ateina. Kaip ir tas, kur dingo. Nereikia ieškoti. Būna, retai, bet ateina.

Vladas pas mane ateina nuo sienos. Sulaiko mane romantiškai girtu žvilgsniu ir akimirką neatiduoda mano akių. Vladas pas mane grįžta per bandymą nusukti akis, per greitą prabėgimą pro išmaldos prašančią močiutę požeminėje perėjoje.

Tėvo nėra. Jis dingo. Retai jį sapnuoju. Prabudusi bandau prisiminti, ar gyveno toks žmogus. Mano tėvas. Bet man tik rodosi, kad prisapnavau save. Gal kiek vyresnę, blyškią, neramią. Tėvas pas mane grįžta per mano sąžinės graužatį ir baimę. Gal dėl tos gėdingos džiugios minties, kuri man atėjo į galvą, kai buvau trylikametė, nepavyksta jo prisiminti.

Mirtis man vaidenasi per halogenines lempas – šviesa bloškia daugiau nei du dešimtmečius atgal, užpildo plaučius baime ir pablizgina akis. Kartais gąsdina tikra lempa, o kartais pabundu nuo halogeniško košmaro. Atsikeliu, prieinu prie mamos lovos, nustojusi pati kvėpuoti, klausau, ar kvėpuoja ji. Kartais du ar tris kartus pernakt.

Man mirtis rodosi per šviesą. Lempos apšviečia tuščias tuščias vietas, kur anksčiau sėdėjo, bet jau niekad nebesėdės žmonės. Lempos nemoka žaisti slėpynių – niekada nepažiūri už spintos, nemato, kas dedas po lova, ir taip bando pradanginti dar vieną ar du tau brangius žmones. Tuos, kurie tyliai kvėpuoja, kurie gyvena toli ir pamiršta paskambinti, kurie nekelia ragelio, nes melžia karves, kurių telefonas išjungtas, kurie ruošiasi į amžinąjį patalą.

Šviesus pasaulis tampa didelis. Sėdžiu viena didelio pasaulio vidury. Kaip vaikas su jūrų kiaulyte ant rankų – tik mudvi likome pasaulyje. Brangūs žmonės dingę, išnykę.

Sėdžiu autobusuose, oro uostuose, kavinėse, baruose, parkuose, aikštėse. Matau labai daug žmonių. Septintame troleibuse 7 valandą 30 minučių kas rytą važiuojantį luošį regiu dažniau, nei girdžiu mamą kvėpuojant. Paštininkę be amžiaus, ilgais surištais lino plaukais matau kur kas dažniau, nei prisimenu tėvą. Kad vėl reikėtų dažyti plaukus, pagalvoju dukart per dieną po valgio – tai dažniau, nei kad per mėnesį paskambindavau močiutei. Į nupieštą Vladą žiūriu daugiau ir ilgiau, nei įstengdavau jam gyvam esant.

Matau, nes esu priversta žiūrėti. Visą laiką būna taip šviesu. Lenda žmonės, kurie nori būti pamatyti. Kažkoks baltakelnis kitapus gatvės, gremėzdiškai troleibuse judanti mergina su dideliu rankinuku, kolegė, kuriai išsipylė muilą primenantys kvepalai, pleiskanotas kasininkas, penktą dieną nesiprausęs barmenas.

Šie žmonės stovi po pat lempa. Kažką kvaksi ir žiūri tau į akis laukdami, ką atsakyti. Jie meta labai didelius šešėlius. Tokius, kuriuose dingsta tavo tėvai, pasislepia draugai, išnyksta močiutės ir seneliai, į vieną susilieja visų mylimųjų veidai.

Norisi pasiimti jūrų kiaulytę ir graudžiai pravirkti.