Kodėl menas niekam neįdomus

Iš tikrųjų visas mūsų didesnis ar mažesnis išmanymas apie meną yra iš piršto laužtas. Skaityk kiek nori apie Rafaelį ir dadaistus, vis tiek atėjus į galeriją tavo vertinimo skalė susiaurėja iki riboto skaičiaus variantų: pirmas – „patinka“ arba antras – „nepatinka“. (Čia apie paprastą liaudišką žiūrovą, ne išprususį, kuriam mintis dėlioti iš dviejų žodžių – nusikaltimas.) Ir viskas būtų gerai, jeigu nebūtų toks dažnas trečiasis variantas: „Nei patinka, nei nepatinka, net neįdomu man, nes išvis nesuprantu, kokia čia lenta ir kodėl ji šitaip padėta, ir dar neapšviesta, žiūrėk, atsargiai, neužlipk.“ Tokį vertinimą išgirdę arba pagauliomis auromis iš anksto pajutę menininkai bando gelbėtis ir, susitaikę su faktu, kad žiūrovas jų kūrybos nesupranta, parašo pastraipą kitą, paaiškinančią, ką jie norėjo pasakyti. Tos pastraipos atskleidžia, kad ir jie patys neretai daug ko apie savo kūrinius nežino. Na, bet nesvarbu, šitaip gimsta parodų aprašymai.

Dadaistai sau skambaus pavadinimo nesugalvojo. Jie jį išsibūrė. Turėdami, matyt, nemenką savivertę, nusprendė neleisti visokiems kritikams ir istorikams ką nors sugalvoti už juos. Todėl dadaistai pasiėmė žodyną ir atvertė atsitiktinį puslapį, kur kaip tik pasitaikė visas jų idėjas ir išraiškos formas atspindintis žodis – dada (pranc. „supamasis arkliukas“). Šių dienų lietuvių menininkai irgi neleidžia niekam galvoti už save, nes to daryti jie patys netingi, o ir galvos netuščios. Todėl, rengdami savo naujausią kolektyvinę parodą, jie prisiminė gražią dadaistų legendą. Tačiau būdami modernesni ir suprasdami, kad reikia žengti toliau, pasiėmė ne vieną paprastą žodyną, o visą daugybę: tarptautinių žodžių, archaizmų ir įvairiausių specifinių terminų. Tada kurį laiką vertė atsitiktinius puslapius ir susirašė visus išburtus žodžius. Galiausiai juos visus sumaišė ir taip sukūrė savo parodos aprašymą.

Remiantis nepatikimais šaltiniais, prancūzų kalboje yra maždaug keturiasdešimt trys tūkstančiai žodžių. Kodėl tas vienas vienintelis taip gerai įkūnijo visus dadaistų minčių pavinguriavimus? Tikrai ne todėl, kad jis pasitaikė būtent tame žodyno puslapyje. Todėl, kad anie žinojo, ką daro. Ir tam, ką daro, jie surado vieną žodį iš keturiasdešimt trijų tūkstančių. Čia ir yra tikri burtai. Anie lietuviai ne tik nežino, kaip savo idėjas suspausti į vieną kitą taiklų sakinį. Jie išvis neprisimena, kam tie darbus papildantys tekstai reikalingi. Kodėl jie svarbūs. Parašyti tinkamą tekstą savo darbui papildyti – tai tas pats, kaip tapybos kūriniui parinkti gerus rėmus. Jei nedera, tai nėra vaizdo, ir viskas. Mat rėmai negali pasidaryti svarbesni už darbą, vadinasi, kuo paprastesni – tuo geriau. Menininkų leksikoje daugiau žodžių nei visoje lietuvių kalboje, ir nieko čia gero. Tada rėmus ir nuspalvinti reikia, ir išdrožinėti, ir kad forma būtų kokia keista, nestandartinė. O rezultatas – košė, bet tai jau niekam nebesvarbu, nes juk šitiek išmonės sudėta.

Būtų naivu galvoti, kad tie menininkai, brandūs, išsilavinę ir giliai mąstantys žmonės, tai daro nejučia, intuityviai. Todėl lieka vienas variantas – jie specialiai stengiasi žiūrovą supainioti ir priversti pasijusti kvailai. Arba painioja iš baimės atsilikti nuo šių laikų. Juk šiandieniniam menui neleidžiama būti pačiam sau ir su savimi. Menas permąsto save, jis negali egzistuoti be konteksto, taip, žinoma. Žmogus irgi save permąsto, žmogus susideda iš savo praeities. Bet atėjęs į darbo pokalbį žmogus nekalba apie skaudžius patyrimus ir mėgstamiausius vaikystėje mamos gamintus patiekalus. Mano vardas toks ir anoks, štai nuo ko jis pradeda. Paroda yra darbo pokalbis (arba kartais – pasimatymas). Atomazgos dvi: imsiu arba neimsiu. Patinka arba nepatinka.

Anksčiau į parodas nešdavausi pieštuką. Darbų aprašymus tyrinėdavau įdėmiau nei pačius darbus, nes jei kas nors nepatikdavo darbuose, buvo galima tai nurašyti mano neišmanymui, kas niekada nėra smagu. O štai gramatiką ir sintaksę buvau įkirtusi gerai, todėl aprašyme rastą klaidą (jų visada, VISADA būdavo) paslapčia ištaisydavau. Dabar galvoju, kad būtų buvę geriau tiesiog nukabinti tuos aprašymus su visomis klaidomis ir suslėpti į rankinuką. Tada žmonės, atėję į parodą, gal būtų daugiau žiūrėję į kūrinius, o ne į tuos šone pakabintus išvedžiojimus. Žiūrėję ir fantazavę, spėlioję ir kankinęsi, kėlę teorijas ir jas gynę, o ne bandę įžvelgti, kaip ir kur štai šitame ar kitame meno objekte įkomponuotos „atskirybė“, „postapokalipsė“ ir „apropriacija“.

Iš esmės menas neįdomus tada, kai jis yra neaiškus kratinys. Kūrėjai, užtenka pagaliau su visais tais kontekstais, nes mes jų nežinome, o išmokyti visą Lietuvą būti meno analitikais tikrai nėra būtina. Padarytų kas nors parodą, į kurią einant nereikia nieko žinoti. Būtų menas čia ir dabar. Gražu arba negražu, patinka arba nepatinka. Visi eitų pažiūrėti. Ir filosofinių minčių žiūrovams sukeltų daugiau, nes jos nebūtų įkyriai aiškinamos su atlaidžia paniekos gaidele (atseit nesupranti – tai nieko baisaus, tu juk neišėjęs tokių mokslų kaip mes), o kiltų pačios, iš mūsų minčių ir pastebėjimų, tebūnie – ne baisiai globalių, užtai iš tikrųjų autentiškų. Ne įmantrų receptą perskaitę esame alkani, o kai pilvas triukšmauja. Nepasakokite apie problemą. Padarykite ją. Įstumkite mus į ją. Gal tada pagalvosime, kaip padėti ją išspręsti. Nebus kur dingti.