Griauti ar negriauti?
Tauta susiskaldė – perskilo į dvi puses. Viena pusė sako, kad griauti nereikia: tos skulptūros – istorijos liudytojai, ženklai, praeities gyvenimo faktai. Istorijos griauti nevalia. Bet kita pusė griežtai prieštarauja: tokios istorijos mums nereikia, nenorim, kad ją primintų tie balvonai, tos praeities šmėklos. Reikia jas naikinti, griauti, grūsti į Grūto parką. Istoriją žinome: „Komunistų partijos manifestas“ dar 1848 metais paskelbė, kad komunizmo šmėklos klaidžioja po Europą1. Istorinis faktas! Beklaidžiodamos jos atsibastė į Vilnių, užsirioglino ant tilto ir dabar drumsčia mums gyvenimą. Ne vienas yra matęs, kaip jos naktimis klaidžioja po miestą. Jos net įeina kiaurai per duris į ramiai miegančių piliečių butus ir stengiasi sumaišyti jų protą, paveikti jų smegenis: pertvarko neuronų tinklus taip, kad susipainioja jų mintys ir jie ima nusišnekėti, skelbia visokius keistus samprotavimus, tai mes matome žiniasklaidoje. Nesunku suprasti, kaip tos šmėklos, tie balvonai džiūgauja matydami, kaip abi tautos pusės susipriešino, kaip jos diskutuoja, kaip pliekiasi, kaip šaudo viena į kitą visokiomis nuomonėmis, faktais, argumentais! Ir vis pro šalį!
O šmėklos tampa vis įžūlesnės. Vienas mano bičiulis, paryčiais grįždamas iš priėmimo, susitiko tą šmėklą-balvoną, kuris vaizduoja darbininką. Šis jam ir sako, duok šnapso2, sako, sako, noriu išgerti, sako. Bičiulis kaip tik turėjo pasiėmęs pagirioms beveik pilną butelį brendžio. Tai juodu susėdę autobusų stotelėje ir ištuštino tą butelį. Šmėkla pralinksmėjo, ėmė dainuoti, bičiulį vadino šnapskameradu3 ir kvietė kartu pastovėti ant tilto – esą įdomių dalykų galima pamatyti. Bet bičiulis pasakė norintis miego. Kai pabudo, ant suolelio darbininko jau nebebuvo.
O mano draugė pasakojo, kad pas ją tai tas kareivis nuo tilto naktį buvo atėjęs ir net į lovą bandė įsiropšti. Draugė pabudusi persigando, ėmė garsiai šaukti policiją. Tada ta šmėkla įlindo į kitą kambarį, kur miegojo draugės anūkė. Bet ten buvo mūsų kariuomenės leitenantas. Jį pamačiusi šmėkla išsigando, puolė prie lango ir iššoko. Iš penkto aukšto!
Tačiau šie faktai kitai tautos pusei nė motais – siunčia savo oponentus į PK (psichiatro kabinetą). Argi tai argumentas? Kiti tvirtina, kad ir nugriovus tiltą tos šmėklos neprapulsiančios, mat šmėklos esą neskęstančios. Bet kita pusė atremia, kad šitos šmėklos tai tikrai paskęs, juk jos labai sunkios – geležinės.
Tarp abiejų pusių prieštaravimai antagonistiniai – nesutaikomi. Vis dėlto į problemą pažvelkime nuodugniau, iš pačios esmės pagrindų. O iš pagrindų kyla toks klausimas: ant kokio pagrindo tos skulptūros stovi? Ant tilto. O koks tas tiltas? Kieno jis statytas, kas jį taisė, perstatinėjo, remontavo? Kokios buvo statybinės medžiagos, visokios geležys, vinys ir kt.? O iš kur gauti žali dažai? Kas galėtų paneigti, kad jie buvo sovietiniai?! Tad ko vertas patsai tiltas? Prisiminkim: Vincas Kudirka anąjį tiltą per Šešupę labai išpeikė, kad prie jo maskoliai buvo nagus prikišę. Tai kam dabartės laikyti šitą tiltą? Juk praeities šmėkla yra patsai tiltas, ne tik tos figūros. Išvada aiški – griauti tiltą. Jūs jau supratote: kartu su tiltu nugarmės ir tos skulptūros. Vadinasi, problema išspręsta.
O ne! Toli gražu neišspręsta. Žaliasis tiltas – strateginis objektas: kaip be jo nukaksi į Kalvarijų turgų? Todėl turi būti pastatytas naujas tiltas. Šiuolaikinis ir modernus, toks, kad būtų galima pasauliui parodyti, kokia mes moderni tauta, ir kad niekas tokio tilto neturi. Žinoma, ant jo turi stovėti skulptūros. Tik jau ne kokie kunigaikščiai su savo šarvais ir arkliais arba, kaip antai, arklys piestu stojasi ant užpakalinių kojų ir stengiasi numesti jam ant sprando užsikorusį kunigaikštį, o šis vos laikosi. Tokios skulptūros yra pasenusios, neįdomios ir nesukelia jokio interaktyvumo – visai netinka žengiant į Vakarų Europą. Estai dar ims šaipytis, kad mes kitų susisiekimo priemonių neturime, kas būtų akivaizdi netiesa, nes arklius jau esame beveik išnaikinę ir naudojamės moderniu transportu.
Be jokios abejonės, ant tilto turi stovėti šiuolaikinis postmodernistinis menas – konceptualus, interaktyvus ir performansiškas. Tuo tikslu skulptūroms kurti turėtų būti paskelbtas konkursas, kad galėtų pasireikšti inovatyvios idėjos ir nevaržoma kūrėjų fantazija, kuriai tiltas kaip daugiaprasmis objektas atveria neaprėpiamas metafizines erdves ir plačias lankas (gali reikštis archetipinė pasaulėjauta per intertekstualumą, pvz.: „Paleidau žirgą į lankas, o pats nuėjau…“).
Teiktinas ir svarstytinas toks projektas. Jis atkreipia žvilgsnį į daug atgarsio, susidomėjimo ir susižavėjimo sulaukusią šiuolaikinę skulptūrą, taikliai vadinamą Vamzdžiu. Tai išties puikus postmodernistinio meno kūrinys. Sakyčiau, tikras superhiperpostmodernas. Jis nusipelnęs stovėti ne tik ant kranto, kur praeina palyginti ne tiek jau daug žiūrovų, bet ant paties tilto. Čia didelis judėjimas, galės daugybė žmonių, ne tik einančių, bet ir važiuojančių, juo gėrėtis, net ir pačiupinėti. Tikėtina, kad dažnas norės turėti tokią nuotrauką: „Aš ir Vamzdis“. Tai turėtų patraukti turistus, ypač iš Rytų.
Taigi pagal šį projektą Vamzdį reikėtų tik perkelti į kitą vietą. Tai ne taip jau toli ir neturėtų brangiai kainuoti. Kitas dalykas, to vieno vamzdžio nepakanka, nes ant tilto yra keturios skulptūros, tai ne mažiau, netgi daugiau derėtų pastatyti ir ant būsimo tilto. Naujojo tilto vizija tokia: vienam gale tilto du vamzdžiai ir kitam gale du vamzdžiai. Jie turėtų įkūnyti vamzdžio idėjos prasmę ir esmę, taip sakant, vamzdiškumą. Na, o patys vamzdžiai galėtų raitytis kaip kuris sugeba simboliškai atspindėdami tikrovę ir lyčių įvairovę. Bet, žinia, vamzdžiais pasaulio nenustebinsi. Kad jis pamatytų, kokie mes drąsūs, unikalūs ir nepaprasti, reikia jį apstulbinti. Todėl reikėtų (kertu lažybų – neatspėsite) viduryje tilto pastatyti… kaminą. Taip, pakankamai aukštą kaminą, matomą iš tolo. Po kaminu turėtų būti krosnelė, kad pakūrus per tą kaminą dūmai rūktų. Vaizdas būtų nepakartojamas, jis sutrauktų daugybę turistų iš viso pasaulio, nes niekur niekas tokio tilto nebūtų regėjęs. Žinoma, kiekvieną dieną tų dūmų nebūtų ko leisti: pakanka nuo važiuojančio transporto, be to, reikia taupyti kurą. Tad krosnelę reikėtų užkurti savaitgaliais ir dar per šventes. Na, o per didžiąsias šventes reikėtų ypatingos atrakcijos. Laimė, turime nuostabų lakūną Jurgį Kairį, gebantį praskristi pro tilto apačią. Būtų didžiai įspūdinga, jeigu jis skrisdamas po tiltu iš lėktuvo užpakalio vis paleistų dūmų.
Kas turite vaizduotę, matykite viziją: stovi tiltas, abiejuose jo galuose į dangų raitosi vamzdžiai, iš kamino kyla dūmai, vis praskrenda Kairys ir iš po tilto vis paleidžia dūmų kamuolius. O ant tilto ir abipus tilto stovi džiugiai nusiteikusi, pasipuošusi tauta, piliečiai, žmonės ir pensininkai. Visi linksmi, triauškia popkornus, semičkes, mėto į upę kolos buteliukus, plastikinius maišelius, saldainių popierėlius ir kt. Vienu žodžiu, visi švenčia, klesti vienybė, brolybė ir lygybė (pastaroji su klaustuku, bet tiek to – juk šventė).
Ir štai štai… regėkite: per tautos veidą rieda ašara… Tik nesakykit, kad dūmai akis graužia. Prie jų tauta pripratusi – akių jai dūmai nebegraužia. Tai džiaugsmo ašara – kad dūmų tiek daug, kad jie tokie tiršti ir taip pilkai pilki ir turi tiek daug atspalvių… Ir taip švelniai, pamažiukais smelkiasi į smegenis, į mintis. Ir protą apima pats tikriausias Niekis, Niekas, Niekalas, bet ne filosofine, o buitine reikšme. Arba Absoliutus Nulis, kaip nurodyta mūsų abiturientų rašinių vertinimo instrukcijose, jeigu kas tatai gali suvokti.
1 Tai paneigia nuomonę, kad tie balvonai, šmėklos yra sovietiniai. Kaip rodo dokumentai, jos radosi anksčiau, kai dar nebuvo sovietų.
2 Šnapsas (vok. Schnaps) – degtinė.
3 Šnapskameradas (vok. Schnapskamerad) – kartu geriantis draugas, sugėrovas. (Šmėklos vartojami vokiški žodžiai liudija jos kilmę – kad ji atklydusi iš Vakarų Europos.)
