Eilės
Popietė
dar tik popietė,
o diena jau išsikvėpusi.
esu biure,
žiūriu pro kabineto langus
į didelį prekybos centrų plotą.
galbūt viename iš tų centrų
koks žmogus
šią akimirką
taip pat sėdi
ir žiūri pro langą,
jausdamas tą tylą
ir nerimą, ir keistą žinojimą,
jog viskas absurdiška.
norėčiau jam pasakyti
labas, bičiuli,
aš irgi neturiu pinigų,
dviejų dantų,
man patinkančio darbo,
gero ateities plano,
guluosi vienišas,
o atsikeliu dar vienišesnis,
bet, žinai,
vakar su draugais
mėčiau į krepšį
ir buvau velniškai laimingas.
viskas nėra taip jau blogai.
Skambutis
visai netikėtai
man paskambino draugas,
jis dirba Airijoj.
buvo malonu išgirsti jo balsą
po ilgo laiko.
sakė, gyvena gerai,
tik pasiilgo namų.
sakė, dirba mėsininku –
šlykštu, bet ką padarysi.
sakė, vieną kartą girti užsirovė
ant airių, teko bėgti.
sakė, surado moterį,
jai apie trisdešimt penkeri metai,
dirba mokytoja.
jie mažai kalbasi,
o kai ji ateina,
abu išgeria ir permiega,
arba kartais ji jau randa jį išgėrusį,
arba kartais pati ateina girta,
arba kartais draugas ją išveja,
kai būna pavargęs ir nenusiteikęs.
ji visada labai supyksta,
iškeikia jį
ir prisiekia daugiau nebesugrįžti,
tačiau po savaitės
vėl pasirodo prie jo durų.
būna tokia švelni ir maloni tada,
man net suspaudžia širdį.
visi mes ieškom vieni kitų
visi mes ieškom vieni kitų
vaikščiodami nuo vieno baro
iki kito,
varstydami jų duris,
gerdami alų ir kokteilius.
per naktį laukiam
lemtingo žvilgsnio,
užkalbinimo
ar netikėtai palankiai
susiklosčiusios situacijos.
ir moterys sėdi
įsitempusios kaip styga,
ir vyrai pasitaiso švarkus,
ir visiems koktu,
bet niekas negali
išeiti namo,
nes bijo, kad bus
nesurasti arba nesuras patys.
o miesto architektai nuo stogų
braižo mūsų vienatvės žemėlapius.
kažkur mūsų keliai susikerta,
kažkur mes prasilenkiam,
apakinti amžino ieškojimo,
nesugebantys išnirti
iš savo cigarečių dūmų
ir pastebėti, kaip tvirtai
laikomės įsikibę savo vienatvės.
Laiminga pora
išėjau iš odontologės kabineto
ir pasukau link stotelės.
atvažiavo 6 troleibusas, įlipau ir važiavau namo.
žvalgiausi į žmones, nieko neįprasta.
tik kai troleibusas sustojo Žaliojo tilto stotelėje,
vienas vyrukas pašoko iš sėdynės ir nuėjo link durų,
ten apkabino ką tik įlipusią merginą
ir pradėjo su ja šnekučiuotis.
supratau, kad jie pora.
mergina sėdėjo, vaikinas stovėjo šalia jos.
kalbėjo apie savaitgalį,
o po to mergina sako
kai ką tau parodysiu
ji ištraukė kažkokį lankstinuką,
tai buvo Hesburgerio nuolaidų kuponai.
ji sako
labai norėčiau pavalgyti ten
aš žiūriu į vaikiną ir galvoju, ką jis atsakys,
o jis sako
planavau šiandien pagaminti kažką
vakarienei ir pusryčiams,
bet galim pavalgyti ir Hesburgery
mergina suima jo ranką,
tempia link savęs,
vaikinas pasilenkia,
jie pasibučiuoja.
jie atrodo laiminga pora,
jie važiuoja į Hesburgerį.
Patirtis
vėliau aš išmokau
šiek tiek dalykų,
pavyzdžiui:
kad negalima per anksti
paskambinti jai,
bet negalima ir per vėlai,
kad nereikia rengtis
per daug oficialiai,
bet jei apsirengsi neįpareigojančiai,
vėl bus blogai – pasirodysi plevėsa.
taip pat reikia vengti kalbėti
apie savo buvusias
ir kantriai išklausyti, kaip jos
pila purvą ant savųjų,
o didžiausia klaida,
kurią gali padaryti,
tai per anksti parodyti,
kad ji tau patinka.
gal todėl mes ir toliau
vieniši tarp savų.
Eglės Šakalytės piešinys
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Šios eilutės apžavėjo ,nuostabiai parašyta.
“o miesto architektai nuo stogų
braižo mūsų vienatvės žemėlapius”