Eilėraščiai

Nepradėtam

 

Teptuku maišomi dažai čeksi ir skaniai kvepia sakais.

Susitepu sumuštinį ir žvelgiu į baltą paviršių.

Ten tai, kas geriausia – nesutepta.

Būtum gražus garbanotas išdykęs

Kaip ir tėtis.

Nutempiant nepavykusias drobes

Kampe daugėja įvairaus formato porėmių.

Tada, tapant, rodėsi – bus gerai,

Norėjosi tikėti,

Kad čia tas, vienintelis, geriausias…

Paveikslas

Skaniai kvepia,

Kai užsimerkiu,

Tavo plaukai

Kaip ir tėčio,

Balta drobė man pati gražiausia

Ir laukiamos eilės

Ateiti čia.

2014 m. vasario 7 d.

 

 

–

Niekada nežinau, iš kur jie ateina.

Tik atsisėdu ir laukiu

žvelgdama į plokštumą, o ji į mane.

Tyloje. Kartais apima nuovargis

Taip spoksot vienai į kitą.

Tuomet atsigulu ant sustumtų kėdžių

ir žiūriu. Užsimerkus.

Mintys šnabždasi.

Paskausta šoną ir imu šalti.

Kartais suprantu, kad šiandien neateis,

Bet dažniausiai jie būna jau čia.

Nekantriai pasakoja, kalbasi, ginčijasi,

Kaip vaikai

Stumdosi, įkalbinėja, derasi, reikalauja…

Lieka ištvermingiausi,

Kartais sukalbamiausi,

Kartais imu pirmą pasitaikiusį,

Kartais ilgai svarstau kurį…

Kartais netikėtai suprantu,

Kad aklai išrinktas jau pažįstamas

Ir nori gyventi kartu,

Kurti mūsų naująjį mitą,

Atėję iš kasdienybės detalių,

Surinkti kaip mozaikos iš šukių

Buvę puodai ir lėkštės,

Tapę šventais

Motyvais paveiksle.