„Barbora“, don’t be boring

Rodos, kad šiandien mes vis dažniau norime atkurti praeitį ir, be abejonės, atsigręžti į ją. Net tada, kai suprantame, kad rekonstruoti būtojo laiko nesame pajėgūs. Mums nėra visiškai tinkamos net įvairios meno formos, tiksliau – šiuolaikinės medijos. Pavyzdžiui, dailė, šokis ar teatras, kai stengiamės (su)jungti skirtingas semantikas ar meno formas. Vis dėlto žūtbūt esame pasirengę patekti į daugialypį praeities lauką, kada istoriją saugančios dvasios mums nėra palankios. Juk nevalia drumsti praeities vandenų net ir XXI a. Kita vertus, ar išvis to reikia, kai suvokiame, kad mums nepavyks?

Sudrumsti praeities vandenis siekė režisierius Jonas Jurašas, kuris antrą kartą po daugiau nei 40 metų nusprendė Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pastatyti spektaklį „Barbora“ (pagal dramaturgo Juozo Grušo pjesę „Barbora Radvilaitė“). Taip režisierius naujai permąsto J. Grušo kūrinį ir pasirenka vaizduoti scenoje praeitį ir dabartį per meilės, įkvėpimo ir ligos semantiką. Būtina prisiminti, kad pirmasis režisieriaus bandymas žymi daug skaudesnę patirtį, kuri ir lėmė menininko maištą prieš to meto sistemą bei emigraciją į JAV. Kai 1972 m. dėl cenzūros spektaklis buvo uždraustas rodyti toks, koks yra. Įdomu tik tai: ar šiandien J. Jurašui pavyko pakartoti praeitį, į kurią žvelgiama iš dabarties pozicijos antrą kartą (ar visa tai galėtume traktuoti kaip pavykusį bandymą?).

Donato Stankevičiaus nuotrauka

J. Jurašo spektaklis – tai intermedialus kūrinys, kuriame susiduria skirtingi tekstai ir jų semantikos. Taip galėtume įžvelgti tam tikrą svarbią lygtį: J. Grušo tekstas + J. Jurašo tekstas = spektaklis „Barbora“. Tik šiuo atveju J. Jurašo tekstas esti blankus ir netvirtas, tarsi pakibęs teatrinio įvykio ore ne su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, o tarsi su plakatu, kuriame įrašyta: „Barbora“, don’t be boring. Visuma, t. y. spektaklis „Barbora“, taip ir lieka be režisieriaus sprendimo, kaip koks Renesanso laikų alus be skonio. Ne įkvepiantis, o iškvepiantis teatrinis įvykis, kurio skoniui pajusti neužtektų net statinės šio gėrimo.

Tokias kontroversiškas nuomones lemia tai, kad 1) pasirenkama silpna pjesės adaptacija (apskritai kam reikia adaptuoti dramos tekstą – juk dažniausia teatro scenai pritaikomi romanai, novelės ar eilėraščiai) ir 2) spektaklyje siekiama atlikti savotišką spiritizmo seansą, kuriame pagrindinė aktorė Eglė Mikulionytė išsikviečia Barboros Radvilaitės dvasią. Tik čia aktorė patiria visišką fiasko – iškviečia ne Barboros Radvilaitės, o Rūtos Staliliūnaitės dvasią. Praktine magija nederėtų užsiimti net ir aktoriams – tai per daug komiška. Būtent tai ir sutrukdė E. Mikulionytei profesionaliai atlikti vaidmenį, o ne kartoti kitos aktorės balsą, manieras ar vaidybą. Visa tai žiūrovui kelia šiurpią nuotaiką ir tikrai nežavi. Be abejonės, geriau būtų buvę aktorei E. Mikulionytei ieškoti santykio su vaidmeniu, jį išgyventi dabar, o ne banaliai kartoti praeitį, autoritetus ar tam tikras teatro klišes ir, žinoma, ankstesnių vaidmenų patirtis (Elenos iš spektaklio „Balta drobulė“, Antigonės iš „Antigonės Sibire“).

Dėl to spektaklis „Barbora“ suvokiamas kaip keistas spiritizmo seansas, kuriame grumiasi Barboros Radvilaitės, R. Staliliūnaitės ir E. Mikulionytės įtampos. Tai juk ne Istviko raganos, o artimos, bet kartu ir tolimos asmenybės laiko aksiomoje. Nesvarbu, kad aktorė E. Mikulionytė išgyvena (ar stengiasi išgyventi?) Barboros Radvilaitės ir savo laikotarpį. Suprantama, kad taip sukuriama stipri trejybė, bet vis vien scenoje ji parodoma blankiai, kai visiškai neišryškėja vienalytis aktorės charakteris. Sukurtas charakteris ne atpažįstamas scenoje, o parodomas kaip įkalintas savotiškame vakuume, destrukcijoje ir chaose. Taip aktorė / Barbora atlieka koliažo principu paremtą vaidmenį, kuris išliekamosios vertės neturi. Jei tai buvo tiesiog siekis tapti scenos karaliene, aktorei, deja, žiauriai nepavyko. Pritrūko saviraiškos ir individualumo. Turbūt aktorė pasirinko per pigią dvasių lentą spiritizmo seansui. Štai kas atsitinka, kai einama lengviausiu keliu.

Donato Stankevičiaus nuotrauka

E. Mikulionytei pavyko tik įsipainioti į dramatiškai scenoje pasirodančias lašelines (labiau panašu į zondus), kurios tik spektaklio pabaigoje simbolizuoja Barboros Radvilaitės karūną / patį karūnavimą. Karūnavimo procesas suvokiamas ne kaip išlaisvinantis, bet kaip skausmą sukeliantis. Gaila, kad aktorė E. Mikulionytė spektaklyje „Barbora“ – tarsi lėlė, kurią už virvučių tampo ne mylimasis Žygimantas Augustas (akt. Dainius Svobonas), o režisierius J. Jurašas. Be abejo, režisierius siekia, kad aktorė spektaklyje ir virstų Barbora, ir, rodos, lyg „grįžtų į save“. Taip Barbora pakimba, t. y. įkalinama tarp tikrovės ir fikcijos. Net pati to nesuprasdama, nesiremdama J. Grušo pjesės sukurta įtampa.

Kita vertus, spektaklio neišgelbsti net ir Žygimanto Augusto vaidmuo, kuris reikalingas tik tam, kad egzistuotų Barbora, kad būtų palaikoma jos gyvybė. Spektaklyje Žygimantas Augustas suvokiamas ne kaip Lietuvos ir Lenkijos karalius, o kaip skystas svajonių jaunikis. Kiti aktoriai taip pat niekuo neišsiskiria. Tik gal geriau atsiskleidžia Egidijus Stancikas, sukūręs įsimintiniausią vaidmenį per visą karjerą – arkivyskupo Dzierzkovskio. Galbūt šis nesusipratimas dėl aktorių vaidybos vyksta todėl, kad teatriniame įvykyje kuriamas nenuoseklus veiksmas, paremtas sergančios aktorės sąmone. Tai skatina konstatuoti, kad J. Jurašui būtina sukurti stiprią teatro mokyklą ir suburti įvairesnius aktorius bendram tikslui įgyvendinti. O nesistengti rinktis nuspėjamus aktorius pagrindiniams vaidmenims, tuos pačius režisūros sprendimus ar spektaklio modelius. Žiūrovui tai tampa per daug atpažįstama – patiriamas tarsi déjà vu jausmas. Ir ne todėl, kad spektaklis pagal J. Grušo pjesę ne kartą statytas ir kitų režisierių. O todėl, kad spektaklis režisieriaus kuriamas pagal vieną kurpalį („Baltos drobulės“ atvejis).

Nors pjesė adaptuota, išsaugoma teksto autentika, nesistengiama jo dekonstruoti ar kardinaliai perkurti. Vis dėlto tekstas šiek tiek perrašomas, t. y. adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė pasirenka į dramos tekstą įterpti aktorės vidinius monologus, kurie išryškintų dramatišką individo egzistenciją, skatintų tyrinėti save per kitą. Šie intarpai sunkiai įsikomponuoja į visumą, t. y. į J. Grušo pjesę, ir tampa keistomis intro-retrospekcijomis. Rodos, kad intarpai spektaklyje neatrado savo vietos: arba jiems pritrūko išraiškos, arba nevisiškai atskleidė decentruotą aktorės / Barboros pasaulį. Taip dvi skirtingos įtampos nesusijungė, o paprasčiausia nutolo viena nuo kitos, sukurdamos atskiras erdves, kuriose veikia aktoriai. Juk Barbora turėjo būti simbolis, nurodantis į kitus charakterius, įprasminantis laisvės siekiamybę. Bet taip nėra – dekonstruota Barbora veikia savo pasaulyje atsiskyrusi nuo kitų aktorių, bet jų neignoruodama.

Be abejonės, dualistinį Barboros pasaulį, kuris vaizduojamas scenoje, perteikia apgalvotai pasirinktos scenografijos detalės – tai savotiški ženklai, padedantys kurti šiek tiek nuoseklų spektaklio naratyvą. Galima teigti, kad ko neįgyvendina aktoriai, tai pavyksta scenografijai (autorius Mindaugas Navakas). Pavyzdžiui, pasvirusios šachmatų lentos realizavimas scenoje sukuria, viena vertus, atsiribojimo efektą arba erdvę erdvėje, kurioje aktoriai – tai figūrėlės. Kita vertus, nurodo tarsi į Sizifo mitą, kai aktoriai lipa į pasvirusią lentą ir leidžiasi nuo jos. Būtent taip pabrėžiama įtampa ir dramatiškas veiksmas, kuris padalintas į šachmatų lentos šiapus ir anapus, kai Barbora nėra lentos centre, o jos užribyje. Taip pat šachmatų lenta galėtų būti suvokiama kaip idiliškas Barboros gyvenimas, kurio dalis ji nėra. Jai artimesnis fikcinis pasaulis, kai išnyksta ribos tarp aš ir kito.

Be to, tam tikrą siurrealistinę nuotaiką perteikia lašelinės, kurios, pripildytos kraujo, palaiko Barboros gyvybę. Nuolat spektaklyje dominuoja šios priemonės. Jos simbolizuoja aktorės dviejų pasaulių – realaus ir fiktyvaus – atskirtį, kai vaizduoja kančią ir kulminacijoje virsta į karūną. Karūna – tai ne tik meilės, kurios žūtbūt siekia Barbora iš Žygimanto Augusto, bet ir valdžios išraiška ir jos nušvitimas. Nors aktorė išgyvena asmeninę dramą, lašelinės papildo patį spektaklį. Taip kurdama draminę įtampą ir chaosą aktorė E. Mikulionytė parodo, kad yra egzaltuota ir decentruota. Galbūt tik kulminacijoje ji atsiskleidžia parodydama, kaip išsikristalizuoja vaidmuo, kai išsilaisvinama iš lašelinių. Gaila, kad tai įvyksta jau po visko, t. y. per vėlai.

Ir kas yra viskas šiuolaikinėje ir įvairialypėje teatro scenoje? Įtemptas teatrinis įvykis, rodos, paremtas draminiu tekstu. Ne(pa)vykęs bandymas atkurti praeitį dabarties akivaizdoje. Ar tarsi grumtynės akis į akį su praeitimi ir dabartimi, bet kažkodėl pritrūksta projekcijos į ateitį (galbūt jos iš viso nėra?). Kai ateities nepadeda pamatyti net skirtingų medijų simbiozė ar semantikų neatitikimas. Tai leidžia teigti, kad jeigu nepavyksta kažko padaryti pirmą ar antrą kartą, pavyks trečią. Kaip sakoma – trečias kartas nemeluoja, ar ne taip?

Todėl, manau, režisieriui J. Jurašui būtinas trečias šansas. Galbūt tada bus palanki mums praeitis ir neprireiks jokių spiritizmo seansų ar dvasių lentos, su kuria, deja, visiškai nemokame elgtis. Juk apskritai teatras nepretenduoja į amžinybę, bet siekia nuolatinio atsinaujinimo. Paprasčiausia spektakliui dar reikia susigulėti, režisieriui išgerti bokalą renesansiško alaus, aktoriams išlaisvėti ir galbūt „Barbora“ vėliau bus žiūrima bent kiek geriau. Todėl nesinori sakyti: „Barbora“, don’t be boring. Tiesiog iš tikrųjų nuoširdžiai palinkėti – be yourself. Juk praeities klaidų nevalia kartoti net ir scenos dievui – režisieriui.