Vienas – du – trys –

2014 11 04

Ar aš esu literatūroje? Klausimas nei šioks, nei toks, bet visą vakarą sukasi galvoje.

Zlatko Zrnec. Pagyvenęs žmogus. 1949

Prieš savaitę viena sesuo Kristuje atsiuntė man keistą elektroninį laišką. Jis buvo ilgas ir jame buvo daug ko, bet laiško esmė buvo šie žodžiai: „Tu esi rašytojas, poetas ir žmogus krikščionis. Gal nieko naujo tuo nepasakiau, bet norėjau būtent tai pasakyti. Man atrodo, prasideda naujas etapas Tavo gyvenime. Bus truputį nelengva ir pasakysiu tik savo nuomonę, kodėl: Dievas susideda iš trijų asmenų, bet jiems yra visai paprasta, nes jie visi yra viena, jie visi sprendžia ir mąsto vienodai, bet kai žmoguje gyvena šiuolaikinis, populiarus talentingas poetas ir dar apsigyvena Šventoji Dvasia-Sūnus-Tėvas, tam žmogui darosi nepaprasta, nes yra pavojus kilti konfliktui. Mat poetas nori nenori turi įsikomponuoti į pasaulį, o Jėzus sakė, kad mes, krikščionys, nesame iš šio pasaulio, kaip ir Jis ne iš pasaulio. Pasaulis (valdomas piktojo) nepažino Jėzaus, pasaulis norės iš Tavęs išstumti atgimusią laisvą Dvasią ir pasilaikyti sau tik poetą Gintarą, ieškantį, besiblaškantį, nenurimstantį (nes poetai yra nuolat siekiantys ir ieškantys). O tam Gintarui, radusiam, atgimusiam, nurimusiam, nuolankiai sekančiam Jėzų, paprasta Dvasia tarnaujančiam Dievui, nenorės užleisti vietos. Kitaip sakant, Jėzus norės Tavyje vis daugiau užimti vietos, o poetas, net to nežinodamas, neleis. Va kur konfliktas, va kur dilema, nežinau, ar Tu supratai, ką aš norėjau pasakyti.“ Man rodėsi, kad supratau, ką ji nori pasakyti, ir labai susinervinau. Parašiau seseriai ilgą ir piktoką elektroninį laišką. Jame išdėsčiau savo mintis apie tai, kad pasaulis man nieko negali padaryti, kad poetas Gintaras yra bejėgis prieš krikščionį Gintarą, kaip kad bet kuri dvasia yra bejėgė prieš Šventąją Dvasią, ir kad krikščionyje (šiuo atveju – manyje) gyvenanti Šventoji Dvasia vys lauk tą Gintarą, kuris mėgins(?) susivilioti laikina pasaulio ar poeto šlove. Parašiau seseriai, kad ji gal nepakankamai pasitiki Dievu, jeigu mano, kad kas nors gali Jam priešintis. Mes dar susirašinėjome apie daug ką. Ir ne vieną dieną – – kol prieš kelias dienas internetiniame savaitraščio „Literatūra ir menas“ puslapyje perskaičiau Virginijos Cibarauskės straipsnį apie mano ir Aivaro Veiknio poezijos knygas. Straipsnis piktas. Man to pykčio tenka kiek mažiau, bet iš Aivaro tiesiog pradedama tyčiotis nuo pirmojo sakinio ir tas tyčiojimasis bei pyktis užima mažiausiai devyniasdešimt procentų viso rašinio apie mudviejų knygas. Neketinu prieštarauti Virginijos teiginiams, manykim, kad ji tiki tuo, ką rašo. Kaip tik apie tikėjimą čia ir noriu pakalbėti. Iš kokio tikėjimo jos neapykanta? Man rodosi, kad ta neapykanta visai ne mano ar Aivaro poezijai, nes mūsų poezijos šiame rašinyje yra tik tarp kitko. Nekenčiama čia literatūra. Literatūrinė bulimija. Skaitoma tam, kad išsivemtum. Kas atsitinka žmogui (čia kalbu ir apie save, ir apie Virginiją, ir apie daugelį mūsų), kad jis pradeda daryti tai, ko nekenčia, nuo ko jį vimdo, kas sukelia jam pyktį ir neapykantą. Juk aš rašydamas eilėraščius nesiekiau supykdyti žmonių ir nė vieno neverčiau šių eilėraščių skaityti. Skirtumas tarp Virginijos rašymo ir tų poetų, apie kuriuos pastaruoju metu ji rašė, rašymo yra tas, kad poetai rašo norėdami sukurti, pasakysiu ne visai tiksliai, bet tam tikra prasme jie rašo iš meilės literatūrai. Virginija rašo iš neapykantos literatūrai. Ar aš esu literatūroje? Kas ji yra? Kam jos reikia, jeigu jos nekenti? Ar aš myliu literatūrą? Klausimai nei šiokie, nei tokie, bet visą vakarą sukasi galvoje. – – Vakar iš darbo važiuojant namo paskambino kažkoks vyras: labą dieną, sako, čia Jums toks durnelis iš Panevėžio kaimo skambina. Sakau: malonu. Jis sako: aš krematoriumą savo kieme pasistačiau, vakar E. P. man pacitavo kelias Jūsų poezijos eilutes, tai man taip patiko, supratau, kad Jūs visiškai durnas… Nejučiomis šmėkštelėjo mintis, kad čia koks nors Virginijos C. draugas skambina ar net ji pati. – – Su Virginija susipažinau pernai, rugsėjo pabaigoje, Nidoje. Linksma, graži, charizmatiška. Iš kur tiek pykčio? Kodėl? Šiandien, internete skaitydamas komentarus po jos straipsniu apie Aivaro ir mano knygas, sužinojau, kad ji rašė eilėraščius. Paskaitinėjau tiek, kiek jų buvo internete. Patiko, ypač iš 2007-ųjų „Literatūros ir meno“. Dar paskaičiau jos, kaip poetės, pasisakymų. Gyvas, smalsus žmogus. Tada dar paskaičiau ankstesniais metais jos rašytų recenzijų. Netgi apie mano knygą „Jonas Krikštytojas“ rašyta (buvau jau primiršęs) – perskaičiau, pykčio šioje recenzijoje nėra, yra keletas įkandimų, bet autorės literatūra dar nevimdo. Greičiau veža. Ir kai čia sakau „literatūra“ ir „veža“, tai kalbu ne apie savo „Joną Krikštytoją“, kalbu apie literatūrą, kurios žavesys vilioja Virginiją ir į kurią mano „Jonas Krikštytojas“ galbūt kada nors galėtų patekti. – – Šešiolika metų dirbu verslo ir valdymo konsultantu ir per šį laiką mačiau daug bankrutavusių, įkalintų, užgesusių žmonių, kurie kažkada buvo turtingi ir įtakingi, ir taip pat mačiau daug bankrutavusių, įkalintų, savo turtus ir šeimas praradusių žmonių, kurie neužgeso. Pats perėjau panašią mėsmalę. Ir būtent eidamas per ją pradėjau vertinti kūrybą, mylėti (jeigu taip galima sakyti) literatūrą. Neužgesti. Nebūti suvirškintam didžuvės pilve, gyventi, net tada, kai rodosi, kad neišgyvensi. Man atrodo, kad čia yra mano kūrybos pradžia ir esmė. Tikrai gaila, kad ją kas nors „naudoja“ pykinimui sukelti. Ar aš esu literatūroje? Ar poetas Gintaras yra krikščionio Gintaro priešprieša? Noriu žinoti, nes jeigu ši priešprieša vis dar yra arba jeigu ji atsiras, tai noriu – norėsiu neberašyti. Dabar noriu, dabar tai sakau, bet juk nežinau, kas bus. Nežinau, tik tikiuosi: jeigu ši priešprieša didės, tai labai tikiuosi, kad man parašys laišką sesuo arba paskambins durneliui Gintarui koks nors žiogas iš Panevėžio arba Paterų kaimo ir pasakys: tapai menkysta, daugiau neturi teisės valgyti žiogų, atgailauk – – Dieve, įdėk man ausis, kad nebūčiau kurčias Tavo balsui – kiekvieną kartą, kai žengsiu į savo tamsybių požemius, savo kurtumą, aklybes – –

2014 11 05–06

Prieš mėnesį „Poetinio Druskininkų rudens“ renginiuose su jaunaisiais poetais ir poetėmis aptarinėjome jų kūrybą. Mėginau pasakyti, kad kiekvienas kūrėjas turėtų pirmiausia pats sau atsakyti į klausimą, kodėl jis kuria. Klausimas „kodėl“ ir atsakymas į šį klausimą turėtų kilti iš labai giliai, iš kažko žūtbūtinio, lemtingo, kažkur iš pat gyvybės šaknų, nes kitaip rimtos kūrybos nebus. Nebus jėgos kūryboje. Kai kalbi iš žūtbūtinių paskatų, tau nėra svarbu (baisu?), kad niekas tavęs negirdi, juokiasi iš tavęs ar puola. Sakiau, mano pozicija visada yra tokia, kad talentingus žmones, tarsi kokius daigus (dzūkai dar sako – dziegus), reikia rauti su visomis šaknimis, negailestingai, žūtbūtinai, nes tie, kurie yra iš tikrųjų talentingi, yra neišraunami, nenugalimi, kūrėjas galiausiai lieka tik tas, kuris įveikia visus, logiškai netgi sunkiai apibrėžiamus, trikdžius ir kliūtis. Taip man bekalbant į salę įėjo Jonas Kalinauskas ir piktai paklausė, ar prisimenu, kaip prieš penkiolika metų parašiau recenziją apie Rasos Kalinauskaitės poezijos knygą, ir ar dabar nesigraužiu sugadinęs jai gyvenimą. Paklausiau, kiek poezijos knygų ji išleido po to. J. Kalinauskas atsakė, kad būtent dėl mano recenzijos ji daugiau poezijos knygų ir neišleido. Penkiolika metų J. Kalinausko auginta neapykanta man. Ir absoliutus mūsų pasaulėžiūrų skirtumas. Nes, mano supratimu, dangstymasis aplinkybėmis tėra neveiklumo, negebėjimų ar paprasčiausio nenoro pateisinimas. Saviapgaulė. Aš nemanau, kad minėta moteris nerašė poezijos dėl manęs. Greičiau jau – dėl savęs. O dar „greičiau“ ji čia iš viso yra niekuo dėta, čia kaži kokia penkiolika metų formuota visokių kompleksų dėžutė, gyvačių landynė, į kurią gerbiamas poetas dėjo savo pykčius, susiedamas visa tai su manimi, aš čia atlieku veidrodžio funkciją, beje, labai prasto veidrodžio, bet tokia Dievo valia. Valia pastatyti labai prastą veidrodį. Dievas galėtų kiekvienam mums pastatyti po labai gerą veidrodį, taip puikiai atspindintį mus pačius, kad mes tame veidrodyje pamatę save pačius neišlaikytume ir susprogtume. Tada visokie pykčiai, baimės, negalėjimai tarsi gyvačiukės pasipiltų iš mūsų, bet mes būtume susprogę. Dievas yra labai geras. Jis kiekvienam mūsų duoda tokio ryškumo veidrodį, kokį mes galime atlaikyti. Jis saugo mus nuo susprogimo. Ar mes norime ryškesnio vaizdo? Ar norime sveikti, valytis? Ar nenorime, sakome – aplinkybės mums trukdo? Ar mes kuriame literatūrą todėl, kad norime kam nors patikti, ar dėl kokių nors gilesnių, žūtbūtinių paskatų? Ar mes kuriame literatūrą? Ar aš esu literatūroje? Tu, kuris rašai šitą tekstą, kuris skaitai – kas tu esi? Kodėl skaitai? Ar aš pažįstu tave? O tu mane? Ką randi šiuose žodžiuose, šiame tekste? Mane? Save? Trukdančias aplinkybes? Ramybę? Argi gaiščiau laiką rašydamas tam, kad tau sutrukdyčiau? Kodėl rašau šituos klausimus? Kokių atsakymų nerandu? Kodėl nepavyksta parašyti tokio teksto, kurį noriu parašyti? Kodėl parašau tik kaži kokias draiskanas ir šukes to, ką norėčiau parašyti? Kodėl esu toks negabus? Nejaugi mano negabumas kyla ne iš manęs paties? Esu žiauriai vienas dabar, rašydamas šiuos klausimus – šią akimirką nėra nė vieno žmogaus – su kuriuo galėčiau pasikonsultuoti – kuris man padėtų rašyti – kuris man padėtų gyventi – su kuo čia kalbu? – kokios ieškau paguodos? – esu silpnas – esu išrautas daigas – esu išrovęs pats save – nuolat mėginantis prigyti daigas – gyvybė, neišsitenkanti kūne, nematoma, menkai pažįstama man pačiam – ką galėčiau apie save papasakot? – ką galėčiau papasakot apie tave? – ką tu galėtum apie mane pasakyti? – mes kalbamės, mes gyvename – mes esame nesusisiekiantys indai – begalybė yra tarp mūsų – vienatvė –

Dar būdamas studentas kalbėdavau apie talentų rovimą tarsi kokių daigų. Šita metafora atėjo iš vieno Sigito Gedos rašyto straipsnio. Nežinau, ar tada supratau jos reikšmę. Nežinau, ar dabar jau suprantu. Pastarosiomis dienomis galvojau apie tai. Skaitydamas komentarus po minėtu V. C. straipsniu. Kažkas rašė, kad poetai priprato būti giriami, tai dabar skaudžiai reaguoja į kritiką. Ar čia apie mane? Man atrodo, kad per savo ligšiolinį gyvenimą įvykdžiau savo paties pasakytus žodžius – apie rovimą su šaknimis. Nuo tada, kai apsisprendžiau rašyti, buvau raunamas lauk. Rašyti apsisprendžiau maždaug 2003-iaisiais. Ties antrąja poezijos knyga. Pirmos knygos eilėraščius rašiau dar kaži kokioje aklybėje, iš filologinės inercijos, savaime, neužtikrintai, neapsisprendęs. Tada man sekėsi. Dar net nebuvau parašęs pakankamai eilėraščių, kad susidarytų knyga, kai Kornelijus Platelis, tuo metu vadovavęs „Vagos“ leidyklai, pasakė: atnešk eilėraščius, išleisime tavo knygą. Nunešiau, ką turėjau – du trečdalius būsimos knygos. Kol rengė spaudai, parašiau dar eilėraščių ir taip susidėliojo knyga. Už ją paskui netgi premiją gavau. Už ją ar už nežinia ką? Išleidęs knygą ir gavęs premiją jaučiausi tuščias ir sudužęs, kaip stiklinė iš Juozo Erlicko eilėraščio. Daug žinau tokių, kurie po pirmųjų savo knygų nebeprisikėlė. Aš irgi nebeprisikėliau. Keletą eilėraščių dar parašiau (jie paskui įėjo į knygą „Su grojančiom kraujo gėlėm“), bet jie niekur nevedė. Gyvenimas buvo pasikeitęs, tikriausiai buvau „išsiskonėjęs“ literatūra, tikriausiai tada sirgau literatūrine bulimija, dirbau su literatūra nesusijusius darbus ir galvojau, kad filologijos studijos ir poezija galbūt buvo mano klaida, kuri niekuo negali padėti dabartiniame (tuometiniame) mano gyvenime. Dirbau tai, ko nemokėjau dirbti, laužiau save ir savo gyvenimo ribas. Mažai ką suprasdamas apie verslą ir apie politiką, kariavau su tam tikrais verslininkais ir politikais dėl savo vietos po saule. Lietuva tada iš tikrųjų dar nebuvo europietiška. Tą sakau norėdamas vėl panaudoti daigo metaforą – tik jau kitiems dalykams nusakyti: ne vieno to meto „verslininko“ ir „kovotojo“ kauleliai šiandien kažkur miškelyje po žemėmis tarsi kokie daigeliai baltuoja. Kažin ar jie kada sudygs. Tikriausiai jie išrauti amžiams. Užaugę tų žmonių vaikai galbūt keršys (keršija?) už savo tėvus ir suksis pragaro prakeiksmų ratas, vienus užkeldamas ant sostų, kitus gramzdindamas po žeme. Laimingi tie, kurie sugebėjo atleisti, išsivaduoti iš šio rato ir gyventi toliau. Aš likau gyvas tikriausiai dėl tuometinio savo filologinio naivumo ir poeto (kuris kada nors iš manęs išeis?) vertos drąsos. Dar tikriausiai todėl, kad apsirgau depresija ir laiku pristabdžiau arklius. Depresija apsirgau veikiausiai iš baimės. Protu jos nesuvokiau. Ji buvo giliau negu protas. Baimė ir pasiutimas. Kažkoks kamikadziškas suvokimas: pirma, kad tavo pasaulis susiaurėjo iki labai ankštos erdvelės, iki labai ankšto ir trumpo laiko, ir, antra, kad šitos ribos nebūtinai yra tavo ribos, šitos sienos nebūtinai yra tavo sienos, tu jas gali kaži kaip imti ir išsprogdinti vieną kartą visiems laikams – taip, kad čia neliktų akmens ant akmens. Baimė ir šėlsmas, negalėjimas atsikelti iš lovos ir žengti žingsnio ir jėga, su kuria aukštam valstybės pareigūnui, grasinančiam susidorojimu, pasakai: tu samdysi „berniukus“ šitam darbui atlikti, o man nereikia nieko samdyti, aš tai padarysiu pats, štai šitomis savomis rankomis, čia ir dabar, nes aš esu toks kaip jie, o tu esi niekas. Pasakai taip, kaip sako pasirinkimą, žūt arba būt, teturintis žmogelis. Pasakai įtikinamai. Taip įtikinamai, kad nei jis, nei tu jau nebeprivalote daryti to, ką ką tik vienas kitam prižadėjote, bet, poete Gintarai, kuris tuo metu nesi krikščionis Gintaras (ar tikrai nesi?), gyvenimas tave tada ima ir nuveda į psichiatro kabinetą. Dievas tau užbrėžia ribas, sumažina veidrodžio ryškumą, leidžia nesusisprogdinti – gyventi. Gyventi? Tuo metu kurį laiką nesupratau, kaip galėčiau gyventi. Gyventi yra toks didelis iššūkis. Gyventi? Prisikelti iš karsto. Iš miškelio. Iš filologijos? Tu juk rašei eilėraščius, kartą pasakė gydytoja. Pamėgink rašyti dabar, blogiau nuo to nebus. Tikrai nebus. Rašyti eilėraščius? Dieve, tai buvo pirmasis veiksmas, kurį Tu leidai man atlikti tada, kai prikėlei iš mirusiųjų. Rašiau, nes nuo to juk vis tiek blogiau nebus, o man tai gali būt galimybė. Žūt ar būt. „Išsiskonėjęs“ gyvenimu, pamažu ėmiau „įsiskonėti“ literatūra. Kodėl leidau knygą „Su grojančiom kraujo gėlėm“? Geras klausimas ir visai ne toks jau paprastas. Prisimenu, nuėjau į Rašytojų sąjungos leidyklą pas Valentiną Sventicką su savo rankraščiais ir tarsi koks iš medžio iškritęs naujokas (tarsi pats nebūčiau dirbęs redaktoriumi „Metuose“ ir „Literatūroje ir mene“) paklausiau: kaži ką čia reikėtų daryti, norint išleisti knygą. V. Sventickas, per savo gyvenimą pakankamai prisižiūrėjęs keistų žmonių, ramiai pasakė: na, pirmiausia reikia ją parašyti, o kadangi tu jau parašei, tai didžioji darbo dalis norint išleisti knygą jau ir yra padaryta. – – Knygai išėjus, buvau pradėtas rauti su šaknimis. Stebėjausi, kodėl taip. Ypač stebėjausi, kai viena recenzentė šioje knygoje vis ieškojo Baudelaire’o piktybės gėlių. Ir nerado. Nors užmušk nerado ir viskas. Absoliučiai viskas. Absoliučiai bloga jai rodės ta mano knyga. O paskui, po kelerių metų, nutiko įdomus dalykas. Važiavau į renginį ir jo organizatoriai paprašė, kad pakeliui paimčiau dar vieną merginą, kuri renginyje taip pat skaitys pranešimą apie literatūrą. Kelias ilgas, šnekučiavomės apie viską, daug apie literatūrą, apie literatūros kritiką ir aš papasakojau jai šitą nutikimą, sakau, kokių būna keistų kritikų, štai viena recenzentė prieš kelerius metus mano knygoje „Su grojančiom kraujo gėlėm“ ieškojo Baudelaire’o. Ten jo, žinoma, nė su žiburiu nerasi, nes jis visai niekuo dėtas, ji ir nerado, ir vis pyko ant manęs, kad jo ten nėra, ir vis peikė ir peikė mano poeziją, ir vis nerado to Baudelaire’o, ir vis labiau pyko. Sakau, matai, kokių kartais teksto nesuprantančių kritikų pasitaiko. Praėjus kokiam mėnesiui sužinojau, kad su manimi važiavusi mergina ir buvo ta recenzentė. Tikriausiai geras chamas jai pasirodžiau arba paprasčiausias kvailys. Bet kvailumas kartais būna gražiausia žmogaus savybė. – – Išėjus trečiajai mano knygai „Žiema, ruduo, vasara“ dėjosi ne mažiau keisti dalykai. Vienas recenzentas kažkodėl mane ėmė lyginti su Čiurlioniu ir Vincu Krėve, vis pabrėždamas, koks aš menkas ir nevykęs esu šalia jų. Skaitant ėmė keistas jausmas: Čiurlionis ir Krėvė čia buvo visai niekuo dėti (kaip kad pirmiau – Baudelaire’as), bet buvo visai malonu, kad mane kažkodėl sieja su jais, net jeigu ir tik tam, kad išsityčiotų. – – Kai dabar galvoju apie tas recenzijas – gal nebuvo jos tokios jau ir kvailos, gal tose mano grojančiose kraujo gėlėse žydinčios kruvinos iš depresijos sveikstančio žmogaus patirtys kokiu nors būdu ir siejosi su piktybės pasauliu – išėjimu iš tokio pasaulio, išsivadavimu, o Čiurlionis – jo vardas, paveikslų vaizdai ėmė šmėžuoti vėlesnėse mano knygose – – viskas jungias į vieną didelį gniutulą, į prasmių raizgalynę – vardų, pavadinimų, išgyvenimų. Mes iš naujo atrandame tai, ką kiti jau atrado. Jie buvo spardomi už tai, ką atrado. Mes taip pat turim pereiti šitą spardymą. Ganėtinai apspardyti galiausiai jie tapo pripažinti: pasirodė, kad tai, ką jie atrado, buvo tąsa to, kas jau buvo atrasta iki jų, ir netgi ne tąsa – dažnai netgi tas pats, dar pasirodė, kad ne kiekvienas atranda tai, kas jau yra atrasta, ne kiekvienas mato tai, kas jau yra pamatyta, ne kiekvienas jaučia tai, kas jau yra išjausta, – kūnas eina per šį pasaulį ir dyla tarsi koks mėnulis, ir kitaip nebus, ir nėra patirčių begalybės, yra labai panašios patirtys, ir, būdami vyresni, mes jau pradedame suprasti, kad ateinantys po mūsų nebeturi pasirinkimo variantų begalybės, kad jie gyvens pagal tam tikrus dėsnius, kad beveik pirštais galima suskaičiuoti, kas ir kada jiems nutiks, kad visas šitas pasaulis, mūsų gyvenimas telpa ant delno, pažiūrėsi, papūsi ir jis nulėks tarsi kokia dulkelė – – ar mes būsime pripažinti? Ar mums to reikia? Ar mums reikia kalbėti? Ar turime pasakyti tai, ką pamatėme, sužinojome, įsivaizdavome? Ar turime žieduoti savo jausmus ir regėtus vaizdus ir paleisti į ateitį? Ar po mūsų ateinantieji kokiame nors Ventės gyvenimo rage gaudys tuos sužieduotus mūsų jausmus ir vaizdus, mėgindami išskaityti jų migravimo kryptį, ypatumus – – kitą savaitę, po penkerius metus trukusio ikiteisminio tyrimo, kurio metu be raštiško prokuroro leidimo negalėjau nakvoti ne namuose, pagaliau man pateiks kaltinimus – kas yra mano namai? – kur? – kur aš negalėjau nakvoti ir išvykti be raštiško prokuroro leidimo? Kas yra prokuroras? – šiandien su dviem advokatais buvau paskutinėje ikiteisminio tyrimo apklausoje, yra ir gerų žinių, sumažėjo kaltinimų ir kaltinimai dėl organizuoto nusikalstamumo man nebus pateikti – ar aš esu krikščionis? – kai rašau šituos žodžius, kai esu kaltinamas sunkiais nusikaltimais – kokios piktybės gėlės žydi grojančiose mano kraujo gėlėse? – o tavo kraujo gėlėse? – ar aš esu normalus, jeigu jau daugelį metų nebijau sudygti miškelyje – ar esu literatūroje? Kam ji? Ar poetas Gintaras labiau kenkia krikščioniui Gintarui negu tas Gintaras, kuris dar šiemet įsivels į ilgą teismų maratoną? Kuo visa tai baigsis? Ar yra nuodėmė tai, ką parašiau per šias tris dienas? Iš ko kyla rašymas? Pykčio? Silpnumo? Baimės? Gyvybės? Ką reiškia gyventi? Kur aš būsiu po dešimt metų? Koks? Kur būsiu po milijono metų? Kas yra akmuo? Kas yra vakuumas? Kas yra tai, kas aišku? Kas yra aišku? Kodėl gimiau?