Šaukštas versus sriuba
Iš tolo akį patraukiantis, ardantis žvilgsnį ir toks žalias – kaip kokios pavasario linksmybės – plakatas miesto centre ar transporto stotelėse, kuriose nebegalima rūkyti. Ar pilname žmonių prekybos centre, kur skelbiama, kad Mažosios Lietuvos gyventojų paveikslų kūrėjui, didaktui ir šiaip savo epochos hegzametro meistrui Kristijonui Donelaičiui būtų suėję gražūs meteliai. Toks apvalus skaičius – 300. Gal todėl mes pasirenkame plakate išskiemenuoti didaktą – taip pabrėžiamas Do-ne-lai-čio universalumas. Kai poema „Metai“ suvokiama kaip sriubos receptų rinkinys, kuris galėtų būti (ar yra?) aktualus šiandien.
Rūkantys kaipmat išsitrauktų cigaretę ir ją surūkytų, kad tik užmirštų kažkada, kai seniai seniai lankė mokyklą, skaitytą poemą „Metai“. Tirštą it žalia žirnių sriuba tekstą. Rodos, kad į K. Donelaitį ir jo epochą šiandien stengiamės žvelgti šiuolaikiškai. Juk mes gyvename postmodernizme, kai nieko nauja nesukuriame, o paprasčiausia pasiimame praeities citatas, konstruojame, kaip pasakytų poststruktūralistas Roland’as Barthes’as, praeities citatų audinius.
Kita vertus, galėtume pritarti literatūrologui Umberto Eco, kuris teigia, kad tekstas negali būti pripildytas bet kokios prasmės: interpretacinės strategijos yra determinuotos meninio teksto struktūrinių mechanizmų, tinkama interpretacija yra tik ta, kuri suderinama su prasmine teksto struktūra. Vis dėlto įdomu, ką K. Donelaitis pasakytų kritikui, kuris į „Metų“ tekstą žvelgia iš postmodernizmo valgyklos. Kai virėjams nereikia teksto įmesti į teorijos katilą ir palikti prisvilti. Niekam neskani prisvilusi sriuba. Ar ne taip, mielas virėjau ar miela virėja?
Turbūt K. Donelaitis, rankose laikydamas „Metus“ ir Homero „Iliadą“, visiems rūsčiu balsu lieptų kaipmat dingti iš valgyklos ir į kūrinį žvelgti šviesiomis akimis. Užteks virti sriubą iš teorinių mokyklų ar ją pagardinti metodų prie-skoniais. Tinkamo šaukšto pritaikymas sriubai yra rimtas ir atsakingas darbas. Dažniau ne pats tekstas paduoda samtį ar šaukštą, o viskas lengvai supilama į kritiko dubenį, kuris dažnai būna toks gilus, kad sunku išsemti sriubą iki paskutinio lašo.
Nesistenkime pritempinėti prie gražiai skambančių metodų, požiūrių ar filosofijų vargšo teksto. Kartais tai kelia tokią šypseną, kuri neturi ribų. Juk ne visi gali ir šypsotis, ir siurbčioti sriubą. Nusidegins lūpas ir negalės skelbti savo dainingų analizių. Lieka raštas ir rašymas – čia irgi reikia būti atsargiam, kad nulaikytum pilną sriubos dubenį, nes kitaip nudegsi rankas. Nebent padės R. Barthes’as ir jo autoriaus mirtis.
Neieškokime feminizmo, postmodernizmo ar fenomenologijos. Jos neatrasime nei metų cikle, nei Pričkaus apmąstymuose, nei ponų ir būrų nesutarimuose. Leiskime pačiam šaukštui semti interpretacijos sriubą, kuri vestų į kontekstą, į K. Donelaičio asmenybę. Argi K. Donelaitis sąmoningai galėjo kurti Pričkų, kurio mąstymas paremtas dekonstrukcijos filosofija? Šis ryškus veikėjas – tarpininkas tarp būrų ir ponų – yra įprastas personažas, kuris atspindi Apšvietos epochą, jos problematiką.
K. Donelaičiui buvo aktualu, kad sriuba nebėgtų per puodo viršų ir būtų srebiama tinkamo dydžio šaukštu. Todėl vis dažniau kritikas pasirenka teksto pilstymą iš vieno puodo į kitą. Taip parodo analizės naujumą ir aktualumą. Bet ar to siekiama tikslingai ir sąmoningai? Ar tai tiesiog žaidimas su skirtingais šaukštais, gražiais jų išraitymais ir papuošimais? Lyg vaikų darželyje. Tai būtų tas pats, kas penkerių metų vaikui duoti žaisti su dešimtmečiams skirtais žaislais. O su šiuolaikiniais šaukštais reikia būti ypač atsargiems.
Atsargus buvo literatūrologas Rimvydas Šilbajoris. Jis turėjo nepaprastą Dievo dovaną – intuityviai parinkdavo šaukštą pagal patį tekstą. Ir sriubą virdavo nei per sūrią, nei per prėską. Todėl šiandien mums, skaitytojams, trūksta ne tik intuicijos, bet ir nesuvaidinto požiūrio į tekstą, į teksto skaitymą. Todėl literatūrologijos valgykloje pastebime kurioziškų situacijų, kai sriubos išverdamos ir per sūrios, ir per aštrios. Tai akcentuoja rašytojas Tomas Venclova – jis susiduria su labai klaidingais savo tekstų perskaitymais, kuriems norėtų užkirsti kelią. Tarsi kokia sudžiūvusi duonos riekė sviedžiama į kritikų nepajudinamą dubenį valgykloje.
T. Venclovos mintis drąsi ir šiandien reikalinga. Todėl rašytojas (kaip koks Dante Alighieri ar T. S. Eliotas) prie kiekvieno eilėraščio pateikia išsamų metatekstą, t. y. komentarą. Komentaras netrukdo teksto skaitymui, bet jį praplečia, neleidžia nusiinterpretuoti ir nusianalizuoti už valgyklos ribų. Tada sriuba stabiliai telkšo dubenyje. Taip remiantis T. Venclovos komentaru kuriamas savas perskaitymas. Paklausite, ar tai nepažeidžia kritiko-skaitytojo tikslo – į tekstą žvelgti iš savo žiūros taško? Ar vis dėlto bet koks komentaras kenkia, gali kenkti sriubai, kai joje per daug pagardų?
Todėl tegul atsakingai plaikstosi kritikas su savo dailiu šaukštu po erdvią valgyklą kaip žaidimų aikštelę ir nebūna lyg koks smalsus kalakutas, kuris dėl egzotiškų prieskonių pakliuvo į tirštos žirnių sriubos puodą.
