Reminiscencijos: praėjusio laiko ženklai Juliaus Kelero kūryboje
Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2013. 167 p.
Julius Keleras – poetas, dramaturgas, fotografas, vertėjas, knygų vaikams autorius, žurnalistas ir menininkas pačia plačiausia šio žodžio prasme, nuolat ieškantis, telkiantis, organizuojantis poezijos skaitymus ir literatūros vakarus netradicinėse erdvėse, bendraujantis ir buriantis įvairių sričių menininkus įvairiems projektams, inicijuojantis įdomius meninius veiksmus.
Nuo pat debiutinės knygos (pirmasis eilėraščių rinkinys „Žiemos valtys“ pasirodė 1988 m.) jo poezijoje ryškėja nuoseklus, lietuvių lyrine poetine tradicija sekantis pradas, poetiniame tekste dominuoja dienoraštinis intymumas, nuolatinės gyvenimo ciklo kaitos temos, minimalaus gamtovaizdžio ir daikto santykis. Ilgainiui Keleras poeziją pradeda jungti su savosiomis fotografijomis ar tiesiog ieškoti dviejų medijų sąskambio. Puikūs poetinio ir fotografinio vaizdo jungties pavyzdžiai yra „Sniegas, benamis, krentantis“ (2007) ir praėjusiais metais pasirodžiusi poezijos knyga „Vėliau, gerokai vėliau“. Naujausioje knygoje itin ryškus žodžio ir vaizdo ryšys, sustabdantis ir įdaiktinantis emociją, vaikystės reminiscenciją, gamtovaizdį. Naujausiuose Kelero tekstuose dominuoja atminties ir užmaršties priešprieša, sukurianti dažno eilėraščio įtampą, nuolat iškyla kultūrinės atminties ženklai. Šioje knygoje skelbiamos fotografijos prislopintos, kartais sąmoningai papilkintos, „nepagražintos“, fiksuojančios kelią, akmenį, paukštį, pastato fragmentą, sniegą. Tačiau vaizdas papildo, praplečia teksto kuriamą emociją, žodžio semantiką. Naujoji knyga vizualiai yra be galo jauki. Prislopintos pastelinės viršelio spalvos, įrėminančios besilaupantį, trupančiais dažais ženklintą lango rėmą, išplaukusį iš praeities, vaikystės prisiminimo, stiklinę su įkritusia muse, sukuria nostalgišką nuotaiką. Koloritas ir daikto konkretybė bei faktūra dera taip, kad knygą taip ir norisi laikyti rankose, ji sušildo, primena kažką patirto seniai seniai, vaikystėje.
Rinkinio poetinė stilistika itin individuali, autoriaus kuriamas poetinis įvaizdis taupus, minimalistinis, tačiau gana universalus, jungiantis jau minėtą dienoraštinį intymumą su intelektualiu istorijos ir kultūros realijų svarstymu. Nuo abstrakčių įvadinių įžvalgų einant link konkrečiųjų semantinių ir tematinių gijų tarsi norisi įvardinti, ką liudija ši knyga, koks jos pagrindinis motyvas. Man regis, kad tai knyga apie laiką: buvusį, esamą, atrandamą ir suvokiamą vis kitaip… Ši poezijos knyga žymi nuolatinę sugrįžimo į vaikystę, į buvusį „perrašytą mašinėle laiką“ kelionę. Atmintis ir užmarštis, dabar ir vakar yra ta nuolatinė dimensija, kurioje atsakoma sau, įsiklausoma į save, pasitikrinama jau buvusi praeities tiesa ar reflektuojamas įvykis. Ta priešprieša sukuria eilėraščio įtampą: „Sakau sau – pamiršk, o atsimeni, / Sakau prisimink, o pamiršai, / Kol staiga vėl – ima ir atgyja.“ Nuolatinis grįžimas į vaikystės pasaulį Juliaus knygoje yra ryškinamas per vaikystės namus, kambarį, laiptinę, balkoną, skersgatvį, sodą, takelį, gatvę. Šioje gana uždaroje erdvėje – vaiko šešėlis baltas, vaikystės veidrodžių karalystė, artimųjų vaizdiniai ir prisilietimai, iš atminties išplaukiantys daiktai, užfiksuoti senoje fotografijoje ar laikomi stiklinėje dėžutėje. Vaikystės reminiscencijos yra įrašomos į konkrečias Ukmergės, vėliau ir Vilniaus erdves: Antakalnis ir Žirmūnai, Markučiai, Užupis. Nuolatinis sąmoningas ir nesąmoningas sugrįžimas fiksuojamas dažname rinkinio eilėraštyje – „išsinuomosiu vaikystę“.
Sena fotografija, vaikystės žaislai, artimųjų prisilietimas, žvilgsnis, žodis Kelero tekstuose įdaiktinama arba kartais, atvirkščiai, tampa abstrakčiu, laikinumą žyminčiu dulkės įvaizdžiu. Dulkė viename iš eilėraščių virsta vaikystės vaizdiniu, praeities ženklu, aliuzija: „Dulkės, sustingusios ant pianino, / Ant palangės, mamos nušluostytos / dulkės, matai jas fotografijose, / keistai jų ilgiesi.“ Praėjusio laiko reminiscencija poetiniame tekste yra įdaiktinama kaip fotografijoje, ji ryškinama tekste. Fragmentuotas vaikystės vaizdinys kelia asociaciją su Marcelio Prousto atrastojo laiko pojūčiu – vakar yra daug ryškesnis šiandien reflektuoto, naujai suvokto prisiminimo detalėje: „tik paskui, vėliau pjauni iš faneros / saulėlydį, nedailų, užtat aštrų, / į kurį lengvai gali įsipjauti / pirštus, rankas, netgi akis / bet tai vėliau, gerokai vėliau.“
Daiktai, taip pat fotografija Kelero rinkinyje lieka ženklai. Fotografija sustabdo ir įrėmina laiką, įdaiktina, materializuoja vaikystės erdvę, gamtovaizdžius, žmones, nuotaikų vaizdinius. Kartu fotografija įkvepia, dažnas rinkinio eilėraštis yra inspiruotas konkrečių Bułhako, Lukio ir Budvyčio fotografijos darbų. Konkretus darbas, minimas eilėraščio pavadinime, poetiniame tekste abstrahuojamas: emocinė kultūrinė atminties refleksija išblukina konkretybes, jas interpretuoja, individualizuoja. Tai vėl kita intencija ir kitokia slinktis. Knygos autorius yra nenuspėjamas: kartais konkretizuojantis ir įdaiktinantis poetinę tikrovę, o kartais esamą vaizdinį – fotografiją emociškai reflektuojantis. Bet čia greičiausiai ir glūdi šios knygos sėkmė.
