Poezijos vertimai

WILLIAM BLAKE
(1757–1827)

Iš rinkinio „Patyrimo dainos“ (Songs of Experience, 1794)

Pamestinukas
 
– Tėveli, tėve, kur esi?
Jau darosi tamsu.
Bijau paklysti aš kely,
Pašauk mane balsu.
 
Bet tėvo nėr, aplink – bala,
Pabalus nuo miglos;
Šalta naktis, ir verkia jis,
Sušlapęs nuo rasos.
 
 
Serganti rožė
 
O rože, tu sergi.
Po nakties šydu
Slapūnas kirmis
Darganos metu
 
Aptiko spragą
Širdies džiugesy:
Ir tave naikina
Jo meilė tamsi.
 

 

THOMAS MOORE
(1779–1852)

Varpų garsai
 
Varpų garsai, varpų garsai!
Kiek daug svajų, kai jų klausai;
Jaunystę, laimę ir namus
Man mena gausmas jų ramus.
 
Anie laikai negrįš, jaučiu,
Nes daugelis linksmų širdžių
Jau ilsisi tamsoj kapų
Ir nebegirdi tų varpų.
 
Ir kai gulėsiu aš kapuos,
Jie ir toliau šią žemę guos;
Kiti poetai jau čia bus
Ir šlovins vakaro varpus!
 

 

OSCAR WILDE
(1854–1900)

Requiescat*
 
Ženk kuo tyliau, ji netolies,
Čia po sniegu;
Kalbėk švelniau, lai jai šnarės
Žolė laukų.
 
Jau suteršta jos garbana
Rūdžių dėme;
Jinai – tokia šviesi, jauna
Ir po žeme.
 
Balta kaip sniegas ir tyra
Kaip lelija,
Ji nepažino, kiek yra
Moters joje.
 
Kapų akmens plokštė šalta
Ties jos galva;
Tik man sunki širdy našta,
O jai – lengva.
 
Rimties! Ji neišgirs jokių
Giesmių, sonetų;
Užkaskit ir mane sykiu:
Yra dar vietos.
 
 

WILLIAM BUTLER YEATS
(1865–1939)

Antrasis atėjimas
 
Spiralėm sukdamas platyn aplinkui,
Jau sakalas negirdi šeimininko;
Sugriūva viskas, žemė nebelaiko,
Ir siautėja anarchija be saiko;
Patemusiu krauju atplūsta tvanas,
Visur skandindamas tyrumo ženklus;
Geriausieji tikėjimo netenka,
Užtat blogieji – įkarščio pritvinkę.
 
Išties apsireiškimas netolies,
Išties Antrasis Atėjimas netolies.
Antrasis Atėjimas! Vos šis žodis
Nuaidi, kai Pasaulio Dvasios didis
Paveikslas sudrumsčia manas akis.
Kažkur toli smėlynuos žmogiagalvė
Būtybė liūto kūnu ir žvilgsniu,
Tuščiu, negailestingu tarsi saulė,
Sukrutina vangias šlaunis, o paukščių
Pikti šešėliai blaškos dykumoj.
Ir vėl tamsa; dabar žinau, kokie
Du tūkstantmečiai akmeninio miego
Pavirto košmaru girgždžiam lopšy,
Ir koks žiaudrus žvėris, atėjus laikui,
Betliejun slenka, kad tenai užgimtų.
 

 

ELEANOR FARJEON
(1881–1965)

Naktis vis bėga nuolatos…
 
Naktis vis bėga nuolatos
Ir bėgti nesiliaus,
Nors ir prismeigtum žvaigždėmis
Ją prie dangaus gilaus;
Nors ir prisegtum mėnuliu,
Surištum vėju ją,
Naktis vis vien, vis vien praeis
Kaip skausmas ar svaja.
 

 

EMILY DICKINSON
(1830–1886)

108
 
Chirurgai skalpeliu privalo
Nesukelt kančių.
Gyvybė raitos po jų pjūviais
Nuodėmės žalčiu!
 
 
245
 
Laikiau aš vėsų ametistą
Savam delne.
Ir užliūliavo šiltas vėjas
Dvelksmu mane.
 
Aš išbariau pirštus pabudus –
Nes jie kalti,
Kad dingęs ametistas liko
Tik atminty.
 
 
249
 
Nakties audra, nakties audra!
Jei mes kartu –
Nakties audra pavirs
Aistros srautu!
 
Lai vėjai šėlsta –
Kai uoste Širdis –
Ir Kompaso nereik –
Ir Jūrlapis trukdys!
 
Per Edeno iriuos –
Ak – Sroves!
Švartuosiuos šiąnakt – gal –
Prie tavęs!
 
 
543
 
Bijau aš nekalbaus žmogaus –
Su tyleniu – baugu –
Pranokstu gražbylį kalba –
O plepį palenkiu – juoku;
 
Bet to, kurs pasveria žodžius,
Kai švaisto juos kiti, –
Aš saugaus – jo tyla
Man rodosi didi.
 
 
632
 
Platesnis Protas nei Dangus –
Sudėjus juos kartu –
Pirmasis antrąjį apims
Ir dar sutilpsi Tu –
 
Gilesnis Protas už marias –
Jei kas juos sustatys –
Tai protas tas marias sugers
Kaip vandenį Pintis.
 
Ir Dievui Protas bus lygus –
Abu pasvėrus, iš tiesų
Svoriu jie skirsis – o gal ne –
Kaip Balsiai nuo Garsų.
 
 
729
 
Kai virs lygiais Laukais
Žemėje Kalnai;
O Saulė klaus savęs,
Ar Žvaigždė Jinai –
 
Kai bus sotus Narcizas
Pievų Rasomis –
Aš pasikeisiu, teisiu,
Netikėsiu – Jumis!
 
 
1212
 
Žodžius žudai,
Kai tart bandai,
Kažkas kuždės.
 
O aš sakau,
Kad jie tada
Gyvent pradės.
 
 
1544
 
Kas Rojaus nesurado – žemėj –
Tas ir neras aukštai –
Nes Angelai nuomojas Namą
Prie mudviejų tiktai –
 
 
1577
 
Visiems priklauso rytas,
Kai kam – nakties tamsa –
Ir tik keliems kilniausiems –
Aušros šviesa.
 
 
1599
 
Nors tvanas ir nekyla,
Bet vandenys dar gilūs,
Tad galime įmint, –
Jog Dievas pasiryžo,
Padegęs žemę visą,
Vėliau ją užgesint.
 
 
1605
 
Kas netektis mažėjam mes;
Bet tveria dar plona delčia,
Kuri lyg mėnuo naktimis
Paklūsta permainoms slapčia.

 Vertė Lanis Breilis

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.