Iltiškos tapatybės paieškos
Sigitas Parulskis. Mano tikėjimo iltys. Tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės. V.: Alma littera, 2013. 215 p.
Pristatydamas savo knygą šių metų Vilniaus knygų mugėje, Sigitas Parulskis prasitarė, kad tekstų pavadinimai dažniausiai galvoje nusėda šiaip. Ar tai reiškia – neplanuotai? Ir kad šios knygos pavadinimas nelabai susijęs su tikėjimu. Pabandykime daryti prielaidą, kad ir šį kartą žodis „tikėjimas“ įsiterpęs be didesnių autoriaus nuopelnų, tiesiog šiaip.
Kaltė. Aukų. Kankinimo. Velnias. Pragaras. Gėdos. Nuogi. Ekstazė. Antkapiuose. Pragaras. Gėda. Nuogi. Garbės. Avys. Atsukti kitą skruostą ir laukti antausio. Šėtono. Žemėje. Krikščioniškosios. Teologijos. Šventiesiems. Vienuolynuose. Nuodėmių. Celėje. Šventas. Vienuolyne. Budistui. Kenčiu. Romieji. Atgailos. Gėdos.
Visi šie žodžiai įsiterpę pirmojoje esė tuo pačiu „iltišku“ kaip ir knygos pavadinimu. Neplanuotai, matyt. Ar perskaičius šias kelias eilutes jums truputį nepradėjo svaigti galva? Visos jos pernelyg kvepia tuo kontekstu. Todėl galima daryti prielaidą – Parulskis kaip tikras krikščionis įsiterps mūsų sąmonėje su krūva tekstų, kuriuose slaptai arba ne mums įrodinės Dešimties Dievo įsakymų šventumą ir, be abejonės, moralizuos. Supraskite, mums gresia netyčinis įsiterpimas pas šėtoną. Tikėjimas ir iltys? Ar jums neatrodo, kad truputį nedera? Tačiau prisiminkime pirmąją prielaidą, kad šie abu žodžiai šioje vietoje įsiterpę neplanuotai. Pripažinkite, „Mano tikėjimo viltys“ skambėtų daug geriau. Juk viltys asocijuojasi su gerumu, švelnumu, šviesumu. Visai kaip tikėjimas. O iltys, priešingai – su blogiu, agresyvumu, tamsumu. Taigi visai nedera. Sugrįžkime prie tikro krikščionio. Tikras krikščionis (žinoma, lietuvis) visada turi viltį. Viliasi, kad kokiu nors būdu tai įvyks (pagerės); dažniausiai tai vadinama Dievo pagalba. Dar neįtikinau dėl nevykusio pavadinimo? Žinau. Beje, manęs Parulskis dėl to „šiaip“ irgi neįtikino.
Imkimės kitos prielaidos – „iltys“ pavadinime buvo įterptos visai neatsitiktinai. Skirtumas tarp šių dviejų panašiai skambančių žodžių gali tapti vienu iš knygos skaitymo raktų. Autorius jau pirmojoje esė sąmojingai žaidžia mitu, kad lietuvis yra labai viltingas padaras. Kitaip tariant, doras, švelnus, paklusnus ir bailokas. Ir kad jis tikrai neturi jokių ilčių, t. y. nei jo mintyse, nei elgesyje nerastume jokio agresyvumo ar drąsos apraiškų. Iltišku personažu tampa tėvas, su vaikais besilankantis vandens pramogų parke. Deja, ten jie ne vieni. Ilgokai pralaukus eilėje prie vieno atrakciono, iškyla grėsmė, kad nusileidimui reikalinga valtis taip ir liks prieš juos stovinčios moters rankose. Vaikų „akyse akivaizdžiai šviečia užrašas: „Ką, ir vėl susimausi?“ Pragaras. Ką gi, teko stoti į kovą. [...] Jau tai, kad gyvenu ne su jų motina, yra milžiniška skylė mano tėviškoje reputacijoje“ (p. 8–9). Viena vertus, tėvas nesivilia, kad moteris, pamačiusi jo paniurusį veidą ar liūdnas vaikų akis, atiduos valtį. Jis nenusileidžia ir nesivadovauja krikščionišku patarimu „atsukti kitą skruostą“. Jis teisėtai atsiima daiktą, kuris jam priklauso po kantraus laukimo valandų, o ne įžūliai atima, kas nepriklauso. Kita vertus, autorius nevengia pašiepti paties veikėjo „drąsos“. Matosi, kad poelgio paskatos nėra jau tokios grynos, o labiau pagrįstos kalte ir gėda prieš vaikus.
Aštriabriaunės iltys yra slaptas ginklas, kuris gali būti parodomas dviem atvejais – puolimo ir gynybos. Šių pozicijų skirtumas akivaizdus antrojoje esė „Agresyvumas“, kurioje vaizduojamas konfliktas tarp automobilį draudžiamoje vietoje pastačiusios „tipiškos lietuviškos ekonomikos aborto aukos“ ir jį sutramdyti bandančio piliečio. Pirmas mėginimas vardan Lietuvos: „Ar jūs žinote, kad čia negalima statyti automobilio?“ Atsakymas: „Na ir kas?!“ Antras mėginimas: „Jeigu jūs žinote, kad negalima, bet vis tiek statote, tai gal jūs bukas?“ Atsakymas: „Ką pasakei pasakei?!“ – [...] ant lūpų pasirodė putos, akys pasruvo krauju, kumščiai susigniaužė“ (p. 12). Autorius ironizuodamas pateikia du skirtingus drąsuolio įvaizdžius. Pirmasis – agresyvus puolėjas, negerbiantis įstatymų, o prieš jo poelgį demaskuojančius kovojantis fizine jėga. Antrasis – gynėjas, jo puolimas atsakomasis, pagrįstas kalba; tai reakcija į pirmojo įžūlumą, kvailumą ir t. t. Akivaizdu, abu veikėjai savųjų ilčių nepametė, tik kiekvienas jas naudoja skirtingai; katras iš jų tu, skaitytojau?
Parulskis, vaizduodamas tragikomiškas situacijas, stimuliuoja mintį, kad lietuviui iltys yra daug reikalingesnis dalykas nei, jo žodžiais tariant, „parazitinės“ viltys. Iltys, jeigu jos nėra naudojamos agresijos atveju, kaip matome antrojoje esė, gali liudyti atsakomybę, pilietiškumą, savarankiškumą. O štai viltingasis neretai imituoja atsakomybę, savarankiškumą. Esė „Dvidešimt metų siekiame ne būti, o atrodyti“ rašytojas „parazitinės“ vilties atspindžių aptinka mūsų kasdienybėje. Prisimenate pažadą „nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti“? Paradoksas, mūsų pasiryžimas dažnai prasideda ir baigiasi, „kai pasitaiko gerų nuolaidų ir išpardavimų. Perkame dviračius ir saugiai pastatome juos į balkoną. Perkame treniruoklius ir džiaugsmingai juos pakišame po lova. Perkame įvairiausias knygas apie dietą, kurias paskui skaitome priešais televizorių su didžiuliu dubeniu bulvių traškučių ir alaus buteliuku. Daug maloniau žiūrėti, kaip sportuoja kiti, nei sportuoti pačiam, – tokia tinginio logika“ (p. 172). Kitaip tariant, viltys gali būti pasyvumo išraiška. Geros intencijos nieko neįrodo, jeigu jos nepagrindžiamos veiksmu. Tačiau geros intencijos, pagrįstos finansiniais sumetimais, nebetenka tokio statuso.
Tiesa, reikia pasakyti, kad šie tekstai pirma buvo publikuoti interneto erdvėje. Klausimas, kuri terpė jiems palankesnė, provokuoja kitą klausimą – ar visus juos vertėjo publikuoti šioje knygoje? Galbūt esė, kurias interneto erdvėje perskaitome atskirai, su pertraukomis tarp vienos ir kitos pasirodymo, priimamos įdėmiau ir sąžiningiau. Kūrinys suvokiamas autonomiškai, nes nevertinamas gretimų tekstų kontekste. Perkėlus juos į knygą, neišvengiamai kyla noras ieškoti bendrų motyvų, temų, problemų ir lyginti juos tarpusavyje. Iltiškos tapatybės paieškas laikant viena pagrindinių temų, galima suabejoti, ar tikrai visi šiame rinkinyje publikuojami tekstai dera tarpusavyje. Tarkime, teatrinis monologas „Aš esu meilė“ išsiskiria iš kitų forma, nes sukurtas kaip maža pjesės ištrauka, o tai suteikia knygai netikėtumo. Vis dėlto jis tarsi atsiduria už šio esė rinkinio pagrindinių temų ribų. Monologe susiduriame su erotikos ir tragizmo persmelkta vyro ir moters istorija. Tačiau kiek šis tekstas kalba apie mus kaip iltinguosius? Rodos, jis labiau pasakoja universalią istoriją. Apie atotrūkį nuo kitų tekstų byloja ir formalus jo nepriskyrimas nė vienam skyriui.
Antra, atrodo, kai kuriose esė motyvai pradeda kartotis tarsi be rimtesnio pagrindo, tik tam, kad būtų išplėtojama tam tikra teminė skyrelių visuma. Pavyzdžiui, skyrelyje „Transportas ir ryšiai“, priklausančiame didžiausiam skyriui „XX amžiaus prisiminimai“, galima rasti tekstus apie visas praėjusiame amžiuje lietuvių naudotas transporto ir keletą komunikacijos priemonių. Kyla klausimas: ar visų jų būtinai reikėjo? Galbūt vertėjo pasirinkti mažiau, bet labiau išplėtotų tekstų? Tarkime, „Autobusai“ ir „Troleibusai“ atgaivina prisiminimus apie gana specifinį XX a. žmogui būdingą sovietinį palikimą. („Specifinis“ reiškia dabar jau išnykusius vaiduoklius, autoriaus švelniai vadinamus „pazikais“ ir „lazikais“, taip pat vengriškus „ikarusus“ ir „Škoda 9Tr“ ūsuočius.) Kokie žmonės jais keliaudavo, kaip atrodydavo, kaip elgdavosi, apie ką šnekėdavo – rodos, smulkmenų, labiau detalizuojančių to meto lietuvio tapatybę, netrūktų. Todėl pastarosios keliavimo priemonės galėtų būti vertos daugiau dėmesio nei pusės puslapio įrašas apie vienose ir kitose aptinkamus girtuoklius. Tiesa, paskutiniuose sakiniuose šmėkšteli nesaldi autoriaus pastaba apie šių veikėjų kaip „Greenpeace“ pradininkų ar keleivių į Sibirą statusą, bet tai ir viskas. Jeigu šie tekstai, kaip tvirtinama knygos paantraštėje, „atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės“, tai šis individualaus patyrimo laukas juose atrodo nuslopintas. Juk pastebėti, kad „prie galinių sėdynių troleibusuose dažniausiai būdavo privemta arba bent jau prispjaudyta saulėgrąžų lukštų ir prilaistyta alaus“ (p. 39), ypatingo žvilgsnio nereikia. Ką nauja skaitytojui gali suteikti toks faktas, kurį ne vienas galėjo ir vis dar gali matyti?
Panašus atvejis ir su „Maisto“ skyreliu. „Mišrainė“, „Dešra“, „Mėsa“, „Gėrimai“, „Bankuchenas“, „Cepelinai“ – ar kas nors nepamiršta? Ne. Nuspėjama? Taip. Ko gero, ryškiausi pastarieji du įrašai. Juose aptinkame vargšą vokietį kryžiuotį, iš kurio būdavo daromi šie nacionaliniai patiekalai. Pirmajame šis veikėjas įkeldintas dėl sąsajų su patiekalo pavadinimo vokiška kilme. Antrajame jis vėl atsiranda, sujungdamas šiuos du tekstus dar ryškesne ironija, sustiprindamas senovės lietuvių laukinį, pagonišką, namus ginantį ir vėl „iltišką“ įvaizdį. „Lietuviai buvo pagonys ir spjaudavo į biblinių žydų priesaiką‚ neėsk kiaulės savo artimo“ (p. 45). Taip tarsi ieškoma lietuvio tapatybės šaknų dar iki krikščionybės priėmimo.
Nors iš dalies šią kritiką būtų galima pateisinti jau minėtais pirminiais virtualiais tekstų pavidalais. Vargu ar juos rašydamas Parulskis įtemptai dėliojo būsimą knygą. Tačiau sprendimas juos visus sudėti į knygą neišvengiamai susijęs su tokio apmąstymo poreikiu. Taigi kritiški pastebėjimai kyla ne tiek dėl pačių tekstų, kiek labiau dėl jų tarpusavio sąveikos ir knygos koncepcijos. Ar ji tėra skaitytojui patogus skirtingų tekstų, surankiotų iš virtualių platybių, rinkinys? Ar visgi tekstai veikia kaip visuma, vienijama bendrų idėjų?
Taigi Parulskis užsiima lietuviškos, „iltiškos“ tapatybės paieškomis, kurios dažniausiai nukelia į XX a. prisiminimus. Autorius su jam būdingu sąmoju ir aštriu atvirumu laviruoja tarp istorinių įvykių, kultūrinių ar politinių reiškinių ir kasdienybės – nuo tradicinio lietuviško maisto, viešojo transporto iki kelionių po kitas šalis bei žmonių santykių, – bandydamas atsekti, kiek, kur ir kodėl kandamuosius ginklus dar iššiepiame arba ne. Po itin nepatogaus ankstesnio romano „Tamsa ir partneriai“, kuriame taip pat bandoma vaikščioti aštriomis istorijos ir tapatybės briaunomis, „Mano tikėjimo iltys“ skaitytojui gali pasirodyti kur kas šviesesnė ir lengvesnė knyga. Dauguma esė, kuriose jis atpažins save arba mus (viltingus arba iltis rodančius lietuvius), persmelktos ironijos, o tai leidžia į save pažiūrėti ne per daug rimtai. Tačiau ne tiek, kad nematytume dalelės tiesos apie save pačius, beje, šioje knygoje ji nebūtinai yra patogi.