Eilės
–
Ką veikia tas keistas
Lakstūnas paukštis,
Kaip žmogus bėgęs keliu
Lapkričio prieblandoj?
Jau naktis. Lyja.
O aš vis matau
Jo juodas akis
Ir ilgą snapą. –
Lyg klausdamas
Atsisuka, žvilgteli
Ir bėga.
Atsisuka, žvilgteli
Ir bėga.
Valanda,
Kurios nepavysiu.
–
Mėnulis kedena
Išdraikytus plaukus,
Ir ašaros,
Nusuktos į sieną,
Tikros.
Kuo numazgosiu tau kojas,
Apšlubęs gyvenime?
Kaip nuluptą matau melą
Ir norą įsiteikti.
Bet atidarau duris,
Gailėdama savęs
Ir praeivio juodais
Šilko rūbais.
O tikėjau,
Kad nesergu vienatve,
Nesigydau paguodos milteliais,
Nevartoju gražbylystės piliulių.
Ne šventoji.
Tik Magdalietė.
Šventinė naktis
Skubantys žmonės,
sekundės ir valandos, metai.
Mirusi eglė, žaislais aprengta,
ir šūsnis atvirukų.
Betgi šviesos tiktai tiek,
kiek turi savyje,
kiek tavyje išsipildo…
Tavo mažutė vienatvės valstybė
kasdien išsibudina
nuo žadintuvų,
apnuogina langus,
verda kaip pareigą kavą,
duris atrakina.
Išveda tavo mažutė valstybė
tave tavo gatvėm,
šlamančiom laikraščiais, šiukšlėm,
lietpalčiais, žliugsinčiom balom.
Krintantis sniegas –
nekaltas dangaus pradėjimas –
sąžinės balsas
toks raudantis baltas.
Tik perbėgta paukščio.
Pėdos sniege –
tiktai tiek,
kiek turi savyje,
kiek tavyje išsipildo.
Tavo mažutė vienatvės valstybė
uždega dešimtis žvakių.
Bet akyse ne šviesiau.
Vienintelis žodis
ją dar galėtų išgelbėt.
Vienintelis laiškas,
o gal lietaus vandeny užrašyti
nematomi niekam kvaili pažadai.
Tiek, kiek turi savyje,
tiek, kiek savy išnešiojai…
Rieda per stiklą šviesos,
ir rasa akyse.
Skubantys žmonės,
sekundės ir valandos, metai.
Mirusi eglė, žaislais aprengta,
ir šūsnis atvirukų.
–
išeiti iš namų
per Jonines
rasakila
raudotoja
išeiti kur kalnai
ir kur dangus
ne Aukštaitijos
ir kur tavęs nelaukia
ir kur vardu nešaukia
ir kur paparčio žiedo
nedalija
išeiti iš namų
per Jonines
į vieną pusę kelias
ir į kitą
o man reikia tiesiai
išeiti ir neatsisukti atgalios
kad akmeniu nevirsčiau
tėviške
ar tu kada
manęs pasigailėsi
–
Toji maža mergaitė
Ant laimingos moters rankų –
Tai aš.
Kepurėlė su kaspinu,
Gėlėta suknytė,
Vaikiškas žvilgsnis
Į atvirą erdvę –
Gyvenimą,
Kurį reikės nugyvent.
Toji maža mergytė –
Tai aš,
Po dešimčių metų
Raudanti vienatvės tamsoj.
Tik motinos rankos
Nebeglosto
Žilstančios
Mano galvos.
Krikštynos
Klajojantis teatras.
Ugnis ir moteris
Kaip Rubenso paveiksle.
Jaunųjų juokas atsimuša
Į daržinės sieną.
Tuščioje lovoje
Sukrykščia putli pagalvė.
Kraičio skrynia,
Krikšto tėvo pirkta
Mylimajai,
Atsiveria senais saldainių
Popieriukais.
Maža mergytė
Eina iš rankų į rankas.
Šok, Beatriče, šok.
Viskas čia dėl tavęs.
Idiliški pasauliai.
Paslapties paukštis.
Baltos palapinės.
Ugnies atšvaitai
Juodame kieme
Ir tuščioje
Seniai mirusių žmonių
Lovoje.
–
Visi išsivaikščiojo.
Langai nebežiūri į kelią.
Varnėnas negrįžta
Į pūvantį inkilą.
Ir kriaušė,
Sodinta žydėti,
Seniai nukirsta.
Lietingoj tamsoj
Tik ruduo atsisėda
Ant krypstančio suolo
Ir užmirštą žvaigždę
Suradęs dirvonų kišenėj
Giliai atsidūsta rūkais
Virš dviejų Utenos ežerų.
–
Jūra ištrynė viską,
Kas buvo parašyta.
Esu baltas popieriaus lapas.
Nebenaujas.
Bet užteks gyvenimui,
Kuris visada su manimi.
Net kai miegu Rusijos pasieny
Pasidėjusi po galva
Tuščią plastikinį butelį
Prie šaldytuvo griaučių
Su užrašu: jabloki.
Vėjas aimaningai
Sūpuoja vandenis.
Smilčių muzikai
Nesvarbu mano metai,
Tautybė, vardas ir mintys.
Smėliui tas pats, ką užpustyti.
Esu baltas popieriaus lapas.
Popieriaus lapas.
Baltas.
–
Mylėti
Kaip upei
Išeiti iš kranto
Su nuodėmėm
Nereikalingais skenduoliais
Daiktais
Žuvų gyvybe
Dumblu
Ir purienų
Žydėjimu
Dangaus žvaigždės
Krinta vandenin
Droviai virpėdamos
Tarp
Žolynų pirštų
Mylėti
Kaip upei
–
Pirmykštė būsena:
Jūra ir žemė,
Banga ir krantas.
Vanduo ir smėlis.
Dievas ilsis,
Sukūręs pasaulį.
Danguj dvi žuvėdrų
Šukės.
Po kojom –
Mažos Dievo karvytės.
Jūros nuglostyti
Akmenys.
Trupantys kriauklių
Laiveliai.
Vaiski vienatvė.
Aš jau esu,
O mano žmogus –
Dar negimęs.
Dalios Juodakytės piešinys
