Du žvilgsniai
Rasa Vilčinskaitė. Iškraipyta tikrovė. 2014
RASA VILČINSKAITĖ
Iškraipyta tikrovė
Daug kam gali atrodyti, kad vienatvės tema įsikūnijo ir į mane pačią, praplėsdama jausmų amplitudę, tačiau pati sakyčiau kitaip. Ji supažindino mane su savo tolimiausiuose užkampiuose esančiais turtais. Vienatvė – per daug plati, per daug įvairialypė ir daugiasluoksnė patirtis, kurią suvaldyti, įvardinti ir atvaizduoti darėsi vis sunkiau. Pavadinimai mainėsi, kol šio paveikslo idėja aiškiausiai įstingo dviejų žodžių junginyje – „Iškraipyta tikrovė“ .
Darbo pradžioje paveikslą aiškinau skirtingai: nuo kasdienio susvetimėjimo, t. y. jausmo, kai esi vienišas tiek šeimoje, tiek visuomenėje; nuo demonų apraiškų savyje iki savęs pasmerkimo, savojo ego praradimo. Vertindama tai, ką regėjau, supratau, kad vienatvė sukelia iliuzijas, nerealias svajones, norą kurti naują, išgalvotą gyvenimą – tau pačiam labiau priimtiną ir tinkamą. Ji skatina persikelti iš realaus pasaulio į savo paties sukurtas vizijas.
Sapnas, vizijos tampa priimtiniausiu vienišo individo gyvenimu. Emocijos transformuojasi į vaizdinius ir pasąmonės sukurtus vaizdus, tačiau rišlius, tarsi jie būtų realybė. Sąmonė susilieja su pasąmone, o kuo tai virsta, sunku pasakyti – gal liguista kančia?
Dažnai žiūrovai, stebintys kūrinį, klaidingai interpretuodavo lėlės simbolį. Man tai žmogiškasis motyvas, dar visai nekaltas, tačiau jau patekęs į pasaulio sūkurį. Jis parodo vienatvės pradžią – paieškų, tyrinėjimo, pažinimo užuomazgas.
Objektas tampa susidvejinęs, gyvena du ar daugiau gyvenimų, t. y. save išreiškia ne realiame, bet savo paties susikurtos tikrovės pasaulyje.
Vienatvė – ne palaima, greičiau žudanti kambario draugė, kuri bet kurią akimirką tave įveiks. Tada bus padėtas taškas. Tai lyg įsikūnijęs demonas, funkcionuoti neleidžianti šmėkla. Nėra svajonių, nėra tikėjimo, nėra meilės. Žaizda, kuri negydoma plečiasi ir kraujuoja.
Iš pradžių, atvaizduodama fotografijoje užfiksuotus vaizdus, tapiau ne vizijose paskendusį objektą, bet tikrovę, kurioje atsispindi vienišumas. Keičiantis požiūriui, gausėjant žinioms apie vienatvę, besireiškiančią tokiais pavidalais kaip melancholija, liga, depresija, pažvelgiau į paveikslo situaciją kitaip. Realūs pastatai, gatvės, šviesos – paveikslo lėlytei virto migla, siaubu, nepažinta erdve. Aplinkos pažinimas pasikeitė į nepažinimą to, kas yra už mūsų suvokimo ribų.
Kūrinys yra atviras stebėtojo interpretacijai. Jis laisvas ir nepririštas prie jokių naratyvų. Kiekvienas gali sukurti naują istoriją.
AINĖ JAČYTĖ
Be garso
Kas būtų, jei mieste neliktų garsų? Jei aplink spengtų tyla, jei pranyktų įprastas triukšmas gatvėse, jei žmonės tik žiopčiotų lūpomis, neištardami nė žodžio? Jei įprasta tikrovė būtų iškraipyta? Tokia, kokia ji yra žvelgiant į tapytojos Rasos Vilčinskaitės darbą.
Kartkartėmis pabėgti į tylą norisi kiekvienam, bet visad žinai, kad sugrįši į įprastą pasaulį, kuriame gali girdėti ir esi girdimas pats. O kas tau nutiktų, jei net ir galėdamas girdėti būtum tyloje visą laiką? Išprotėtum, prisitaikytum ar pasinertum į savo vidinį pasaulį, kuriame išgalvotum triukšmą? Aš turbūt jausčiausi vieniša. Ištisą parą, septynias dienas per savaitę, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus skęsčiau vienatvėje. Nebegirdėdama aplinkos, likčiau tik su savo mintimis, sėlinančiomis iš vidaus. Gal daug skaityčiau, rašyčiau, pieščiau, bet… kiek ilgai truktų toks savęs apgaudinėjimas? Galiu veikti, ką noriu, galiu eiti, kur noriu, bet sykiu negaliu daryti nieko, nes mano būtyje neliko garso. Negaliu tiesiog būti ir stebėti. Negaliu suvokti pasaulio be triukšmo. Negaliu pasyviai spoksoti į besikeičiančius metų laikus, negirdėdama, kaip lyja lietus, kaip girgžda sniegas po kojomis, kaip klykauja paukščiai… Negalėčiau priprasti negirdėti artimųjų balsų, jų žingsnių, juoko… Nemoku gyventi tyloje.
Bet labiausiai bijau, kad, išnykus garsams, tyla taps beribe erdve, kurioje girdėsiu save. Tyloje taip aiškiai girdisi mintys, net pačios slapčiausios. Triukšmas jas kiek užkaišo, neleidžia išsprūsti, o tyla leidžia joms judėti įvairiomis kryptimis. Prisibijau susitikimo su savimi. Nenoriu susidurti su savo klaidomis, prisiminti skaudžias akimirkas ar žodžius, kurie neturėjo būti ištarti. Tarp garsų jaučiuosi saugi, mažiau pažeidžiama. Jei ką skauda, galiu išrėkti, ir garsas susimaišys su begale kitų garsų, o tyloje manęs niekas negirdės.
