Juodojo šuns beieškant

Sąmonės įtrūkos iš renginio Vinco Mykolaičio-Putino muziejuje

Epigrafas a):

Antradienį viename sostinės barų prisigretino juodas šuo…

– Mokiniai, ar žinote, kaip linksniuoti žodį šuo?

Norėjau duoti keptos duonos su sūriu – šeimininkė pagrasė pirštu.

– Tai ne tas pats, kas vanduo ar sesuo!

Matyt, juodas šuo kur kas išrankesnis nei daugelis baro lankytojų.

– Šuo – šuns, bet vandens ir sesers! Įsidėmėkite galūnes.

Netrukus gavau žinutę iš Jurgos.

– Jūs prisimenate, tai trumpiausias lietuvių kalbos daiktavardis!

Labas, gal norėtum šį šeštadienį apsilankyti slaptame knygyne „Juodas šuo“?

– Na, o dabar išlinksniuokite žodį šuo sąsiuvinyje. Pridėkite būdvardį, pavyzdžiui, juodas.

„Juodas šuo“? <…>

– Taip, „Juodas šuo“. Kas nespėsite – pabaigsite namuose.

 

Epigrafas b):

Iš(mintis) Vikipedijos: „Juodasis šuo – Britų salų folkloro būtybė, sutinkama naktį apleistuose keliuose. Juodasis šuo – vaiduoklis, šmėklinė būtybė. Buvo tikima, kad juodasis šuo yra ženklas, kad jį pamatęs mirs. Juodieji šunys visur apibūdinami panašiai, kaip dideli šunys, dažnai švytinčiomis akimis, judantys be garso, girdisi tik nagų kaukšėjimas. Jie sukeldavo liūdesį ir neviltį, todėl nėra detalesnio aprašymo.“

 

– – – – –

Šeštadienio rytą ant Tauro kalno tradiciškai vedžiojami šunys ir jų šeimininkai. Akimirkomis labiau šunys, akimirkomis – šeimininkai. Štai ir tu vedi save kalno takeliu, dar gerai nepabudęs, truputį anglinas. Nusižiovauji, nusiloji. Priešaky laiptai… Laiptai laiptukai, kur jie veda, kur eisi jais – lyg ir rašė Icchokas Meras. „Lyg ir“ – dabar negali pasitikrinti. Įkvepi, dirsteli į laikrodį, urgzteli, dirsteli į…

Trumpai įsivaizduok, kad esi Tomas ir turi pravesti (išsukti?) literatūrinę ruletę. Trypčioji prie CASINO TORNADO. Šalia Indraja ir Eginas. Įkvepi, dirsteli į laikrodį, iškvepi, šnairuoji į laiptų pusę. Kažkas, vilkintis juodu paltu, nulipa, išsitraukia fotoaparatą, urgzteli. Paduodate letenas, paspaudžiate rankas. Ruletė pradeda suktis.

„Ar norėsite lošti dar?“ – klusteli krupjė. Ką tik išsukai eilėraščius „Mirtis“ ir „Pasaka“. Perskaitai. Prisimeni mokyklą. Vėliau filologijos studijas. „Mirtis“ ir „Pasaka“ – ar V. Mykolaitis-Putinas buvo simbolistas?

Stovi buvusiame Putino tarnaitės kambaryje. Ant sienos kabo du Vincai Mykolaičiai-Putinai. Vienas tikroviškas, kitas (iš)interpretuotas skaitant eilėraščius (aut. Šarūnas Joneikis). Galvoji, kaip / kur prasilenkia fotografija, vizualieji menai ir literatūra. Svarstai apie autorius ir jų teises į savo atvaizdą. Nejučiomis išsitrauki mobilųjį, pavizgini uodegą feisbukui. Ilgainiui Š. Joneikio Mykolaitis ima atrodyti kažkuo donelaitiškas, tarsi darytas antropologinės rekonstrukcijos būdu. Tik pagal poetinę ar hermeneutinę kaukolę.

Palengva imi busti. Orientuotis muziejaus aplinkoje padeda kortelės. Štai, pavyzdžiui, pamatei, kaip atrodė dar 1960-aisiais specialiai V. Mykolaičiui-Putinui pasiūta kepurė. Vėliau Mykolaičių miegamajame aptinki reples ir plaktuką. Šie metaliniai daiktai nebuvo naudojami, nes „buitis jam [Putinui] buvo nemiela“. Poezija ir buitis. Dar nė nesusiejęs šių žodžių regi, kaip Tauro kalnu lipa Paulius Norvila. Leidžiasi su knyga užanty.

Tave pakviečia į pusaklį (!) pasimatymą. Gauni užduotį: išsirinkti knygą iš knygynėlio ir ją aplenkti savu „aplankalu“. Interpretacija laisvamaniška. Dairydamasis į knygų nugarėles, svarstai – L. Pirandello (mat neblogą įspūdį paliko jo „Velionis Matija Paskalis“) ar T. S. Eliotas. Nieko originalaus nesugalvoji. Tuo tarpu šalia sėdinti mokytoja lituanistė renkasi V. Mykolaitį-Putiną. Nurimęs sklaidai leidinių, kurių šiaip jau niekada nesklaidai, puslapius, ieškodamas gruoblėtų vėžio žnyplių. Dirbi susikaupęs, įsijautęs, atsidavęs fantazijai. Kaip vaikas.

Ekskursija. Jau antra ar trečia. Nepajėgtum jos patraukliai atpasakoti, nes būtum „sugedęs telefonas“ – literatūrinis šįkart. Pokalbio šiuo telefonu tema – apie V. Mykolaičio-Putino kūrybines atostogas Prancūzijoje. Dalyviams paaiškėjo visa tiesa apie „Altorių šešėly“ atsiradimą. Rašytojas nuvyko į Prancūziją, kur kolonijinėje parodoje sutiko pačią Barborą… Radvilaitę! Ją išvydęs iš Paryžiaus pasitraukė nuošaliau, į nediduką, jaukų pensioną Nicoje. Ten ir surezgė Jono ar Liudo Sėklos istoriją. Tikslesnės informacijos telefono ragelis nepranešė. Ryšys trūkčiojo it folkloras statistinio mokinio sąmonėje.

Grįžti į mokyklą, kur „vaikystė ir knygos“ (bent jau taip skambėjo gimnazijos, kurią kadaise baigei, himno eilutė). Gauni užduotį su praleistais žodžiais, tarsi lietuvių kalbos pratybose. Reikia įrašyti tai, kas tinka poezijai (o kas gi netinka?) ir pasitikrinti su Putino originalu. Kūrybiniam darbui reikia ramybės ir susitelkimo. Pasislepi Mykolaičių miegamajame. Ieškai žodžių, kurie sudarytų nebanalias metaforas. Ieškai po prabangia šilkine antklode, po šiaudiniu čiužiniu, lenkiesi ieškoti po lova. Ar jau radai, poete? Poete?! Staiga pro kaplių kraštus tau ima rimuotis seilės.

Kramsnoji obuolį. Antrą ar trečią. Vis dar kamuoja klausimas, kokiu tiražu Putinas išleido savo disertaciją apie Vladimiro Solovjovo estetiką. Kodėl prancūzai sako, kad ji reta, ypatinga? Ar tu jau parašei savo disertaciją? Ar tu, ei, tu, ar tu, prancūze, estete, nevykėli?

Nuvilnija muzika. Raminantys, užpildantys Algio Fediajevo tonai. Lyg ir esi čia, lyg ir ne. Lyg ir guli ant grindų, lyg ir žiūri į save – snaigę už lango. Lyg ir vokiečių kareiviai apsupo namą, lyg ir sovietų. Ieškai, pro kur pabėgti, ištrūkti. Niekaip nerandi, kuo patepti išplitusias istorijos votis. Lyg ir šauki į tyrus. Lyg ir šoki it pasiutęs šuo Tauro kalno papėdėje. Lyg ir neturi veislės, lyg ir esi kilmingas. Nesugebi pasitikrinti.

 

Ima lietis ateinančiųjų ir išeinančiųjų veidų mimikos, dulkantys paveikslai, juoda ir balta, spalvos ir atspalviai, daltonizmas ir aklumas, egoizmas ir kilnumas, kojinės ir puskojinės, knygos ir pusknygės, savo vietos ieškantis Š. Joneikio kubelis, tavo ir mano poreikiai, mūsų abiejų raišas skubėjimas… Ryškėja juodo šuns snukis, pro odą kalasi gaurai, plečiasi švytinčios akys, ima kaukšėti nagai. Iš Rygos per radiją transliuoja Hectoro Berliozo „Requiem“.

 

1960-ųjų pavasarį V. Mykolaitis-Putinas sėdėjo darbo kambaryje ir rašė:

Nemėgstu tavęs,

Išlepintas, poniškas,

Maitinamas, penimas,

Šukuojamas, maudomas

Ir išblusinėtas,

Išsigimęs šunie!

 

Mielesnis man kiemsargis rudis…