Viskas paprasta, viskas real
Jaroslavas Melnikas. Anoreksija. 22 apsakymai. V.: Alma littera, 2014. 196 p.
Yra autorių ir yra knygų, kurios nūdienos literatūroje tarsi pažymėtos kokybės ženklu. Sunku būtų pasakyti, kas tą ženklą lemia, sukuria ir uždeda, bet kad tai pasąmonėje egzistuoja – faktas. Leidėjams, akivaizdu, tai leidžia siekti kuo geresnio pardavimo, o skaitytojui tikėtis pagaliau gauti į rankas ne bet ką, ko pilnos lentynos, o šį tą, tikrai vertą dėmesio. Regis, situacija susiklosto vos ne ideali: pasirodo tikrai gero rašytojo tikrai gera knyga ir tu ją gali imti ir skaityti.
Būtent tokio pojūčio pagauta, neslėpsiu, čiupau naująją Jaroslavo Melniko 22 apsakymų knygą įmantriu pavadinimu, kurį, pirmąkart pamačiusios, akys ne iš karto įveikė, – „Anoreksija“. Žodis paprastas, bet štai grafinis jo vaizdas knygos viršelyje, apipintas žodžiais real ir surreal, apgauna akis. Pavadinimas, be abejo, postmodernus, patraukiantis dėmesį, tikrai tinkantis tokiam visokius eksperimentus mėgstančiam rašytojui kaip Melnikas. Kad rašytojas eksperimentatorius, neabejos nė vienas, kam teko susipažinti su jo kūryba, nesvarbu, tai būtų novelės ar stambiojo žanro pasakojimai. Taigi jaučiausi tartum apsvaigusi nuo savo grobio iš knygyno naujienų lentynos. Be abejo, atmintis paliudijo, kad prieš kiek laiko skaičiau to paties rašytojo novelių rinkinį „Rojalio kambarys“ (2004), kuriam, tuometiniu ir dabartiniu mano supratimu, naujausioje lietuvių novelistikoje sunku rasti lygių. Prisipažinsiu, taip pat būtent šio rinkinio įkvėpta vėliau gaudyte gaudžiau literatūrinėje periodikoje vis pasirodančias rašytojo noveles ir – ką gi – gardžiavausi kiekvienąkart (iš anksto įspėju, kad šį rinkinį vis minėsiu šiame rašinyje). Dar vėliau gardžiavausi „Pasaulio pabaiga“, „Siela“, „Skambink man, kalbėk su manimi“ ir romanu „Tolima erdvė“. Taigi, kokybės ženklas. Jis tikras, it’s real.
Kalbant apie išorinį knygos vaizdą ir apipavidalinimą, regis, nebūtų ko prikišti. Viršelyje knygos dailininko Agniaus Tarabildos iliustracija, kaip vėliau supratau, vaizduoja vieno iš apsakymų („Gimtoji žemė“) herojės mirkimą pelkėje, kuris skaitant kūrinį turėtų būti suprastas kaip tam tikras meditacijos ir saviieškos būdas, išgyvenant lemtingą krizę (heroję palieka vyras, užtaisęs vaiką geriausiai draugei). Negaliu čia pat nepasakyti, kad asmeniškai man dailininko Tarabildos darbas šiuo atveju paliko kur kas geresnį įspūdį nei pats apsakymas.
Tačiau knygoje apsakymų net 22. Tai leidžia tikėtis tikrai didelės įvairovės. Pažymėtina, kad knyga sumaniai „perskelta“ pusiau: baltieji puslapiai skirti apsakymams real, o pilkieji – surreal. Taip pat nesunku pastebėti, kad baltųjų puslapių ir real istorijų yra kur kas daugiau – net keturiolika. O pilkieji puslapiai pasakoja tik aštuonias surreal istorijas (erzina pačių tekstų pateikimas puslapiuose: niekur nėra abipusės lygiuotės – eilutės tartum nutrūkusios, nevienodo ilgio, apima jausmas, lyg kažkas paprasčiausiai pamiršo paspausti reikiamą mygtuką).
Jau pirmasis rinkinio apsakymas „Tėviška meilė“ leidžia prisiminti mėgstamą rašytojo sakinio stilistiką „iš karto eiti prie reikalo“ ir intriguoja: „Vaikinas iškart nepatiko Doveikai – ne tokį vyrą (sutuoktinį!) jis įsivaizdavo šalia savo dukters Linutės“ (p. 7). Reikia pasakyti, kad kone kiekvienas iš Melniko apsakymų prasideda panašia traktuote: pirmame sakinyje beveik visada pasakoma, kas, kur, kokiomis aplinkybėmis ir ką veikia. Aišku, konkretu, paprasta. Real, kitaip ir būti negali. Nevalia pamiršti, kad rašytojas tikrai netarnauja sukurtiems kanonams ir dažnai lietuviškoje novelistikoje įsitvirtinusioms peizažo ar veikėjo išgyvenamų jausmų įžangoms. Reali vaizduojama situacija tampa įtaigiu būdu rašytojui atsispirti į patį pasakojimą ir jis tuo daug laimi. Panašus pasakojimo būdas buvo išbandytas ir „Rojalio kambario“ apsakymuose, kur reali situacija ar tikrovė dingsta, ištirpsta sudėtingoje ir subtiliai perteiktoje vidinėje herojaus problematikoje. Tačiau būtent tos stiprios vidinės problematikos „Anoreksijoje“, kad ir kaip ieškojau, neaptikau. Knygos anotacija patikina, kad „už tariamo lengvumo veriasi erdvės, kuriose veriasi žmogaus būties slėpiniai“, ir kad „rašytoją labiausiai domina žmogaus siela“. Deja, įsitikinti tuo sunku arba tas gilinimasis į sielą šiuo atveju gana paviršutiniškas. Arba esu skaitytoja, kuriai toks pasakojimas per paprastas.
Apskritai apsakymuose pateikiamas žvilgsnis į vidinį herojaus pasaulį glumina deklaratyvumu ir kažkokiu juntamu primityvumu, pavyzdžiui: „Nepatikėsite, bet nužudęs buvusią žmoną Jasionis liovėsi jai jautęs neapykantą. [...] Tarsi būtų nugrimzdęs į praeitį. Tie paskutiniai žodžiai atskleidė jam, kad ta mergina gyva, kad ji visąlaik gyveno gelmėse tos pabaisos, kuri jam (o ir iš tiesų) buvo „kalė“, kurios nekentė visa siela, – argi tai įmanoma? Tais žodžiais mirties akimirką ta tyra nekalta mergina nubudo ir kreipėsi į jį, irgi jauną, tyrą, kuris jai puoselėjo (tiesiog tai truko neilgai) beribę meilę“ („Kvaily, aš mylėjau tave“, p. 55). Panašus pasakojimo būdas išlaikomas visuose 22 apsakymuose, tai neleidžia skaitytojui mąstyti apie esmes, o tiesiog pateikia išvadas ir dar taip keistai, su pastabomis skliausteliuose, kurios lyg ir turėtų priversti kažkaip sureaguoti. Tų pastabų, beje, prikaišiota visuose apsakymuose, tai verčia stebėtis tokia naujove novelistikos srityje ir svarstyti, ar tai jau naujas būdas perteikti emocijas.
Dar labiau nuvilia apsakymų pabaigos. „Rojalio kambaryje“ ir vėlesniuose apsakymuose („Pasaulio pabaiga“) jos buvo netikėtos, mistinės, ezoteriškos, o čia – primityvios ir pritemptos, pavyzdžiui: „Galima sakyti, kad jis nužudė savo meilę. Štai kaip! Pamiršo, kad kažkada mylėjo tą moterį. Iki pradėdamas neapkęsti. Kaip tai galėjo nutikti? Kodėl?“ Regis, viskas pasakyta, ir nors klausimų užduota, klausti savęs paties nebelieka ko. Nepalikta. Apmaudu, bet perskaičius įkyriai lenda mintis, kad tokią apsakymo pabaigą nesunkiai suregztų geras mokinys filologas, o gal aš klystu. Juntamas paradoksas: anksčiau rašytojo apsakymuose be vargo patikėdavai vaizduojama netikrove, o rinkinyje „Anoreksija“ kuriamos būtent real situacijos atrodo dirbtinės ir neįtikimos.
Dar vienas įdomus atradimas – kad naujieji Melniko apsakymai yra dialogiški, t. y. dažnai kreipiamasi į skaitytoją, tarsi norima palaikyti su juo ryšį, kviečiama diskutuoti ir tai neretai išsiplėtoja iki pastraipos ir daugiau. Tačiau ką atsakyti autoriui ir sau pačiai į tokį kvietimą diskutuoti, neišmanau: „Na, kai vyras, visiškai nuogas, laiko jus suspaudęs rankomis ir kojomis (čia ir kitur kursyvas autoriaus – D. O.), lūpomis įsisiurbęs jums į lūpas ir nugramzdinęs savo organą į jus. Laiko spausdamas iš visų jėgų ir išlieja į jus savo skystį! Šitai ir vadinama užvaldymu. Jūs turėjote kūną, kuris jums priklausė ilgus metus – visą gyvenimą! Tik jums, jums vienai, jūs juo gėrėjotės, su juo bendravote, jį prausėte, glostėte, su juo jums buvo gera. Ir štai įsivaizduokite, jūs tą kūną parduodate. [...] Normalu ar ne? Kaip jums atrodo?“ („Prisirpusi slyva“, p. 108). Tokie atradimai nori nenori įtikina, kad kūno tema apsakymuose gal ir svarbesnė nei sielos. Melniką labai domina žmogaus anatomija, instinktai. Moteris yra aiškiai suvokiama kaip patelė, o vyras – kaip lytinės potencijos reiškėjas. Vyriškos sėklos proveržiai įvyksta ne viename apsakyme, o tai darosi ir vulgaru, ir įkyru („Šventojo Valentino diena“, „Anoreksija“, „Žuvo Himalajų kalnuose“, „Durys“). Tačiau, kaip tikina rašytojas, „apie tai neturėtų būti gėda kalbėti, nes kas gi čia gėdingo, jei kalbame apie prigimtį ir apie Dievo sumanymą. [...] Jei tūkstančius, milijonus metų vyriškių nebūtų traukę nuskęsti moteryje, o nuskendus, suprantama, palikti ten, moters gelmėse, keletą lašelių skysčio iš savo organizmo“ („Prisirpusi slyva“, p. 107). Taigi, viskas real, viskas paprasta.
Apsakymai surreal man pasirodė įtaigesni, kaip vertus dėmesio galėčiau paminėti „Vieną Petrausko dieną“ ir „Žmonijos ašaras“ (anksčiau buvo skelbti periodikoje).
Kokybės ženklas, šiaip ar taip, egzistuoja. Pasąmonė negali klysti. Rašytojo Melniko kūryba, be abejo, pažymėta šiuo nematomu ženklu. O viena knyga negali apibendrinti visos rašytojo kūrybos.
