Virsmas

Kaip mane gyvą matot – tai buvo lapiukas.
Vercors

Pro tamsią pušyno pastogę prasišvietė raudonas dangus. Hirša klibikščiavo vingiuotu miško keliu, pasiramstydama lazda, ir širdo, kad jos septynmetis sūnus Joris tipena kažkur priekyje it nerami skruzdėlė. Moters širdyje brendo neramumas iš vaikystės, kai abi su motina ir kitomis kaimo moterimis naktinės perkūnijos prisodrintu oru bėgdavo į smėlėtą pakrantę pasitikti jūreivių. Tai buvo seniai, palankesniais metais, kai didžiausias Hiršos rūpestis buvo išdoroti ir pasūdyti kelias statines žuvų. Palikus gimtinę, vienintelis jos turtas buvo drabužiai ant kūno, kelioninė lazda ir guvus septynmetis berniukas, kurį Hirša mylėjo labiau už viską pasaulyje. Šiltai žvelgdama į sūnų, kuris su nuostaba dairėsi į jam lig tol nematytas pušis, ji mąstė, kaip miesto vaikas jausis apsuptas smėlio ir bangų mūšos.

Tą rytą jie išlindo iš suodinos pašiūrės ir patraukė į kelią. Likusieji kepė ant kopūstlapių iš nežinia ko paruoštus papločius, buvo niūrūs ir ne kažin kiek rūpinosi išeinančiais. Varnai buvo griuvėsių lakštingalos. Vingiuoto miško kelio gale laukė išsigelbėjimas. Taip mąstydama Hirša užsimiršo, bet tūžmingas vėjo gūsis ir šimtamečių pušų girgždėjimas grąžino ją į tikrovę. Pasukusi dar vienu tako vingiu, priešais ji išvydo spygliuotą žalumą. Jorio nebebuvo.

Hirša apsidairė. Ant kalvos stovėjo didelis vėjo malūnas ir tyliai trupino auksinius kviečių grūdus. Moteris vaizdavosi juos būtent taip. Nuo šakos pakilo nematytas paukštis su raudona plunksna kakle ir nėrė į tankmę. Hirša šūktelėjo. „Jori… ori… ori…“ – nuaidėjo tarp medžių. Hiršos širdin plūstelėjo siaubas tarytum potvynio banga, ji puolė dairytis ir šaukti sūnų.

Ūmai tankmė nuo vėjo gūsio prasiskleidė, ir išlėkė tas pats paukštis su raudona plunksna kakle, o jam iš paskos – Joris, jo pasišiaušę plaukai saulėje atrodė beveik variniai, o pirštai buvo lipnūs nuo laukinių bičių medaus. Jorio akys linksmai švietė žaismingumu, kurio vedamas jis veikiausiai ir nuklydo miško tankmėn. „Jori“, – su palengvėjimu pašaukė Hirša. Berniukas sustojo it įbestas ir atsigręžė į motiną, tarytum pirmąsyk girdėtų jos balsą. Paukštis, pasinaudojęs proga, nuplasnojo tolyn, tarp medžių.

Ten vėrėsi nedidelė proguma, ir per ją buvo matyti slėnyje išsibarsčiusios sodybos. Kur ne kur vyniojosi mėlynas dūmelio siūlas, nors buvo šilta popietė. Garduose klegėjo naminiai paukščiai, palangėse dvelkė rezetos. Visgi Joris su Hirša pasuko tolyn, proguma užsivėrė ir nieko nebebuvo galima įžiūrėti.

–

Debesys danguje viršum miško ėmė tirštėti, suvirsdami tamsiais kamuoliais. Tolumoje sugrūmojęs griaustinis privertė keliautojus paspartinti žingsnį. Padangė iš tamsiai violetinės pamažu mainėsi į raudoną. Pliūptelėjo lietus ir akies mirksniu miško takas virto purvo ruožu. Atšiaurus vėjas pjovė ligi kaulo, pušys, šiurpiai girgždėdamos, linko prie žemės. Hirša su Joriu pasuko į stamantrių žemaūgių medžių tankmę. Prie vieno kamieno buvo matyti milžiniška ruda kempė, nuo jos lašėjo vanduo, – netrukus Hirša įsitikino, kad ten būta žmogaus po plačiakrašte skrybėle. Šis snūduriavo, rankas sukišęs į liemenę. Kai moteris su berniuku priėjo arčiau, nepažįstamasis pakėlė galvą, pasimatė krūminga barzda ir aštri nosis. Tai buvo bastūnas fleitininkas. Jis turėjo iš builio stiebo išpjautą lumzdelį, kelionmaišį su duona ir sūriu, kuriuos pelnė savo melodijomis, o iš jo burnos kyšojo ilga smilga, kurios galiuką trynė tarp dantų, išspausdamas rūgščias sultis.

Moteris nedrįso jo užkalbinti, nors sumetė, kad šis gali žinoti apie kokį prieglobstį netoliese. Bastūnas pasitikėjimo nekėlė ir ji norėjo keliauti toliau, tačiau Joris prigludo prie jos šlapios šlaunies. Vaikas tirtėjo it mažas žvėriukas, sužvarbęs, kiaurai permirkęs. Motinos širdis suspurdo ir ji pasveikino fleitininką. Šis kreivai nusiviepė ir linktelėjo. Tuomet Hirša, atsargiai rinkdama žodžius, ėmė teirautis, kur keleiviai galėtų rasti prieglobstį nakčiai. Fleitininkas pačiaumojo smilgą, tarytum giliai susimąstęs, ir pasakė, kad galėtų apnakvindinti juos savo kukliame būste. Pamatęs, kad moteris pasijuto nejaukiai, jis iš širdies nusikvatojo, jo juokas grūmėsi su griaustinio aidu. Patikinęs Hiršą, kad jiems niekas negresia, jis pakilo, nupurtė stambius lietaus lašus, susitelkusius ant skrybėlės, ir tvirtu žingsniu patraukė miško gilumon. Dvi sušalusios figūrėlės nusekė jam iš paskos.

–

Pieva kiek akys užmatė buvo nusėta šviesą laužiančiom vandens kruopom. Bastūnas atvedė Hiršą su Joriu prie nedidelės kalvelės miško pakraštyje. Temo. Apgraibomis apčiupinėjęs šlaitą, jis surado žolėje paslėptą virvagalį ir trūktelėjo – šlaite atsivėrė anga. „Nagi“, – paragino keleivius ir guviai šmurkštelėjo vidun. Hirša su Joriu nusekė iš paskos į gan erdvų tunelį, kuris vedė gilyn, po kalva. Nusileidus, bastūnas iš kažkur ištraukė žibalinę lempą, pasikrapštė ir ją įžiebė. Lempa nušvietė nedidelę apskritą erdvę. Hirša pajuto samanų kvapą. Jų krūva kėpsojo kairėje, netoli židinį primenančios nišos sienoje. Žmogus užkabino lempą ant urvo skliaute įtaisyto kablio, gudriai mirktelėjo ir grįžo prie angos. Pasigirdo duslus dunkstelėjimas – fleitininkas uždarė duris.

Prieblandoje moters akys visko neįžiūrėjo, bet, pripratusi prie blausios lempos skleidžiamos šviesos, ji pamatė medinį stalą su suklypusia kėdute, šalimais padėtą seną katiliuką, kokius naudodavo maistui ruošti, ir krūvelę sausų žabų. Fleitininkas švystelėjo savo palaikę liemenę ant samanų krūvos ir žengė prie židinio. Paėmęs glėbelį sausų šakų, sukrovė į nišą, skiltuvu įkūrė ugnį. Nišoje, matyt, buvo įrengtas ir kažin koks kaminas, mat, linksmai supoškėjus ugnelei, dūmai kilo viršun. Ola nušvito ir tapo visai jauki. Dabar moteris pamatė keistą dalyką – asla buvo nuklota vištų plunksnomis.

Bastūnas iš katiliuko ištraukė maišelį bulvių, išrinkęs keletą, sumetė laužan – kukli vakarienė. Joris šniukštinėjo pakampes, dairėsi aplink blizgančiomis akimis. Nuo ugnies šilumos jis atkuto, ir, regis, ola jam pasirodė itin jauki. Neilgai trukus lauže kepamos bulvės ėmė skleisti malonų aromatą. Žmogus šakele išrideno šakniagumbius iš ugniakuro. Joris jau buvo bepačiumpąs vieną, tačiau Hirša sudraudė.

Po vakarienės fleitininkas pamalonino svečius vingriomis builio lumzdelio melodijomis. Hirša net susigraudino, jos ausyse skambėjo jūros šniokštimas, o pėdos rėmėsi į plunksnų samanas. Joris iškrapštė iš urvo sienos žėručio plokštelę ir žaidė su jos atšvaitais. Fleitininkas pasivadino berniuką pas save ir įdavė jam švilpynę, nedidelę, išpjautą iš karklo; jis ėmė jam pusbalsiu pasakoti istorijas, kurios priminė senąsias sakmes. Hirša sutaisė kampe samanų guolį sau ir sūnui. Įsirangiusi minkštame miško patale, ji juto drėgnos žemės vėsumą besimaišant su ugnies karščiu ir matė ant urvo sienos žaidžiančius šešėlius. Šie iš pradžių priminė barzdotą fleitininką ir mažą berniuką, tačiau, beplazdant liepsnai, ėmė mainytis į nematytas formas, primenančias paukščius, žuvis, miško žvėris. Urvą užvaldė snūdas ir tik tolimas šunų kauksmas retkarčiais vis ataidėdavo nuo gyvenvietės.

–

Kitą rytą nubudusi, Hirša fleitininko neberado. Tik lempa urvo palubėje tebedegė. Prieblandoje pažadinusi Jorį, kuris markstėsi blizgančiomis tamsiomis akutėmis, ji apgraibomis nuėjo ligi urvo landos – tikrų medžio durų, tik be rankenos. Stumtelėjus jos atsivėrė ir Hiršai veidan plūstelėjo gaivus miško oras, pritvinkęs drėgnos žemės kvapo. Ji pašaukė sūnų. Šis iškišo galvelę ir prisimerkęs apsidairė; lėtai ištipeno laukan ant rasotos žolės kilimo.

Moteris užvėrė urvo landą ir patraukė vakarykšte kryptimi. Netrukus rado taką, kuris buvo spėjęs truputį pradžiūti. Hirša vėl ėmė galvoti apie savo gimtąjį kaimą, apie tai, kaip su sūnumi vaikščios palei jūros krantą ir rinks nugludintus akmenukus, keistų formų kriaukles ar gintaro trupinius. Ūmai ji sustojo ir apsigręžė – Jorio nebebuvo.

Krūmuose kažkas subruzdėjo. Lapų žalumoje Hirša įžvelgė raudoną plunksną. Ji atsiduso. Joris, matyt, sugavo paukštį ir jo nebepaleis. „Jori, eikš šen, keliaukim“, – švelniai tarė. Tačiau krūme bruzdesys nerimo, berniukas nepasirodė. „Jori!“ – sušuko moteris ir ryžtingai praskyrė lapiją.

Krūme glūdėjo jos sūnus. Prie jo kojų tysojo paukštis su raudona plunksna kakle. Ją taip nudažė krešantis kraujas, tarytum vakarykščio audringo dangaus likutis. Joris atsigręžė ir Hirša aiktelėjo. Į ją žvelgė didelės, šaltai blizgančios akys. Berniukas sušnypštė ir pašokęs nuskuodė miškan, palikdamas Hiršą pakrūmėj vieną su negyvu paukščiu.