Riga Fetish
Jei kokius tris keturis kartus esu buvusi kaimyninėje Latvijoje, tai tik todėl, kad turiu istorija besidomintį tėvą, kuris nepatingi manęs išvežioti po visas įmanomas baltų istorijos vietas keletą kartų per metus. Šįkart ten irgi atsidūriau tėvo dėka, tačiau greitai atsikračiusi dešimtis kartų matytus objektus apžvelgiančios ekskursijos, pasigardžiuodama kėliau koją į senamiesčio šopus ir kitaip leidau ne savu krauju uždirbtus kelionpinigius.
Vakare manęs laukė savarankiška pažintinė ekskursija po Rygos gėjų klubus. Kai Lietuva teišgali pasiūlyti kokius penkis vienodus rūselius, iki gyvo kaulo atsibodusius tiek interjeru, tiek lankytojais, mintis apie apsilankymą „užsienio“ (keli šimtai kilometrų nuo namų lovos!) homoseksualų lankomose erdvėse pasirodė lengvai egzotiška. Išėjau ieškoti internete išgirto latvių klubo „XXL“.
Kaip supratau, „XXL“ – Rygos „Soho“. Populiariausias tarp turistų ir įkurdintas kažkur užkampyje, netoli stoties. Padedama visagalio „Google“, išsiaiškinau, kad tądien vyksta kažkoks teminis vakaras, į ką tuojau pat numojau ranka, nesgi žinot, kaip būna su tais teminiais vakarais – bent jau Lietuvoje teminis nuo neteminio skiriasi ta viena pakabinta girlianda palubyje. Galvoju, okey, pažiūrėsiu, ką gėjų klube keičia tie keli šimtai kilometrų.
Kad ieškodama klubo pasiklydau kokius šešis kartus ir prakeikiau viską aplinkui, nereikia nė sakyti. Prie ilgų paieškų prisidėjo ir tai, kad ieškojau kokio nors slapto (kas labai įprasta Lietuvoje) įėjimo ar ženklų, kaip į tą klubą patekti. Ieškojau taip įnirtingai, kad nė nepastebėjau milžiniškų raudonų neoninių klubo pavadinimo raidžių. Net vaivorykštės vėliavytė apačioje lūkuriavo.
Paskambinu į duris. Atidaro besišypsantys balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Vos tik įėjus – baro erdvė, dailiai stereotipiniais gėjukais (odiniai rūbeliai, pilvo / alaus presai) išpaišytos sienos. Gražūs gėjukai. O žmonių, kas keisčiausia, tikrai daug.
Balti marškiniai man paaiškina, kad šiandien specialus Fetish Fashion vakaras, todėl įėjimas vietoj 5 eurų kainuoja 10. Esu tikra, kad mane bando apmauti, bet vėliau išlyginu rezultatą gaudama „nemokamo“ alaus, kuris, jei tikėtume idealizmu, atsirado suveikus sąžinei.
Einu pasitrinti po tolimesnes erdves: ilgėliausias siauras koridorius (jame gal dvidešimt durų, beveik visos veda į tualetus, o vienos – į slaptą kambariuką, kuriame dega ryški šviesa ir geria Fetish Fashion programą rengiantys atlikėjai) ir kuris pasibaigia šokių sale, dar toliau prasitęsiančia į rūkyklą (joje irgi du tualetai, nė vienas nerakinamas, bet abu gausiai naudojami). Šokių salėje – dar vienas baras, striptizo stulpas, DJ pultas, keletas narvų ir (niekaip nesupratau jų logikos) slidaus paviršiaus „lentynos“ gėrimams pasidėti. Užtenka kam nors praeiti su vėjeliu, stiklinės krenta akyse.
Norėčiau pasakyti, kad klubas labai panašus į tą patį „Soho“, bet turbūt jie abu panašūs į „tiesiog klubus“. Įdomiausia buvo įvertinti Rygos publiką. Kur bebūčiau nuėjusi senamiestyje, nesvarbu, dienos metu ar naktį, į mane žiūrėjo gan kreivai. Ir ne dėl to, kad būčiau neaiškios lyties ar orientacijos, bet labiau dėl to, kad esu „užsienis“. Oi, šitas koziris man davė daug ką, kaip turbūt ir atėmė.
O LGBT publika Rygoje neįtikėtinai vilnietiška! Aš net galėčiau konkrečius porininkus sustatyti iš etatinių Vilniaus ir Rygos klubų lankytojų. Yra ir juokingai mažo ūgio manieringas gėjukas, neįtikėtinai gerai raitantis klubus (o kai pasakai, kad gražiai šoka, gauni dar ir bučkį į žandą), ir didelis dėdė milžinišku pilvu, siauromis akimis ir neadekvačiai jauno amžiaus mergaitės manieromis, ir vyrukas su languotais marškiniais, sukištais į džinsus („ką tik grįžau po bulviakasio“), ir ta viena vyresnio amžiaus lesbietė, kuri nenulipa nuo šokių aikštelės, ir viena tikrai daili trumpaplaukė blondinė, visą vakarą besibadanti arogantišku žvilgsniu ir galiausiai liekanti be nieko… Netgi yra antra Julija Drugaja: kažkoks trans-vyrukas, kurį pirmą minutę tikrai palaikiau Rygą lankančia žinomiausia Vilniaus trans-kirpėja. Akys, nosis panašios, elgesys taip pat. Su juodomis pėdkelnėmis, trumpiausiais pasaulio šortukais ir juodais marškiniais, po kuriais matėsi negrabių bandymų išgauti krūtinės formą rezultatai (drįstu teigti, kad mūsų Drugaja rengiasi žymiai geriau), ji sukosi aplink striptizo stulpą kiekvieną pasitaikiusią laisvą minutę.
Į mane klube niekas nereagavo. Ne, „nereagavo“ – ne tas žodis, manęs ten tiesiog nebuvo. Nėra jokio „šviežios mėsos“ kvapo, kai ateina kas nors iki šiol nematyto. Būčiau visą vakarą ramiai prarūdijusi kampe, jeigu nejaukumas nebūtų motyvavęs bent kaip komunikuoti. Tačiau, vos tik man prasižiojus ir ištarus pirmus angliškus žodžius (kadangi rusiškai kalbu prasčiau, o be to, visus rusakalbius jie palaiko „savais“), nuskambėdavo maždaug toks dialogas:
B: Hello, yes, I speak English… Where are you from?
A: Not far. Lithuania.
B: Lithuania? Then why do you speak English?
A: Well, because I don’t speak Latvian.
B: But everybody in Lithuania knows Russian!
Ir prasideda ilgi aiškinimai apie kartų skirtumus ir sovietinės įtakos padalijimą amžiaus grupėmis. Moku aš tą rusų kalbą geriau, nei pati įsivaizduoju, – kai kritiniais momentais prireikdavo kalbėti rusiškai, prabildavau taip, kad pati netikėdavau, jog gyvenime šios kalbos nesimokiau. Bet būti „užsieniu“ man labiau patiko. Veikia kaip lengvata.
Valanda po vidurnakčio klube mane laikė tik finansinė sąžinė dėl dešimties eurų, sumokėtų už programą, kuri dar neprasidėjo. Kai jau galutinai pabaigiau visus kantrybės likučius, scena ėmė temti, salė prisipildė dūmų ir žmonių. Tiesą sakant, nežinojau nei ko tikėtis, nei į ką žiūrėti.
Čia užgroja tranki muzika ir į sceną išeina grupė prieš tai visuose klubo kampuose klientais palaikytų žmonių. Visi iki vieno apsivilkę BDSM tematikos rūbais. Kuklumu šou metu nekvepia, bet jam čia ir ne vieta. Įsiminė keletas personažų: kokių dviejų metrų ūgio liesiausia Latvijos mergina, vilkinti šikšnosparnį primenančiu odiniu kostiumu ir, atvirai sakant, turinti viską, tik ne užpakalį; „stambių kaulų“ pupytė, kuri netolimoje paauglystėje šoko kokioje nors mokyklos sporto klubo palaikymo komandoje, nes visi jos šokių judesiai aiškiai rėmėsi tuo pačiu principu, kokiu su tais pūkuotais burbulais juda įvairios „gražuolės“ amerikiečių filmuose apie koledžo laikus; šokėja-vilioklė, kuriai jau gerokai per keturiasdešimt; raumeningas vyrukas, kuris visiems aiškino, kaip labai jis ne gėjus, didelis ir klaikiai stambus; plikagalvis vyriškis, apsivilkęs vos vos ant pečių išsilaikančią odinę striukę, ant krūtinės išsipaišęs kažkokį kringelį ir riaumojantis ant visų, kas bando su juo pasikalbėti. Šitas man patiko. Įtikino.
Tačiau, jei vis dėlto reikėtų pasakyti, kuo, jei ne kuklumu, kvepėjo pasirodymas, atsakymas būtų – „tinginyste“. Visi savaip pasistaipė raitydami kas ką turi, kai kurie ir poromis, bet nieko, kas primintų tikrą BDSM, ten nepamačiau. O jų „finalinis šokis“ atrodė taip: trept vietoje, trept į priekį, trept trept atgal, trept vietoje, tamsa. Stačiai šedevras.
Rūkykloje su dailiai šokančiu žemaūgiu dar aptarėme pasirodymą, aš negrabiai bandžiau jį komentuoti remdamasi savo rusų kalbos žiniomis. Ką tik aikštelėje šaukęs: DAVAI, LIUBOČKA, POKAŽY, dabar jis man aiškino apie renginio sausumą ir drungnumą. Tokia ta gėjų barų publika – visur vienoda.
