Išgyventi Kaligulą
Kai jūsų teatro biliete nenurodyta tiksli eilė ir vieta, ir jūs tokiu atveju veržiatės į priekines eiles, – šis tekstas ne jums, mat šį, iš esmės gerą, bruožą galite prarasti.
Kaligula – Ainis Storpirštis. „No Theatre“ nuotrauka
Bet štai jūs vis tiek patogiai įsitaisote priekyje, viduryje stovi stalas su kėdėmis – tai scena. Matote, kad iš visų pusių aplink sceną sėda žmonės ir per spektaklį galėsite stebėti jų akis. Aktoriai jau pluša – dalija besirenkantiems vandenį (tikriausiai reikėtų suprasti, kad vyną) ir siūlo alyvuogių. „A, žinau šitą triuką, Koršunovo „Žuvėdroje“ aktoriai lygiai taip pat patys sodino žiūrovus“, – pagalvoju sau. Biliete užrašyta: „No theatre“ spektaklis-kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“.
Šurmuliui nurimus ant scenos stoja Vidas Bareikis. „Labas vakaras, esu režisierius“, – prisistato jis ir nupasakoja taisykles – žiūrovai taip pat dalyvaus veiksme, kai kuriems iš jų net paskirstomi vaidmenys: trys poetai gauna po lapą ir pieštuką, atsiranda Mauricijaus žmona, o ant scenos, priešais aktorius ir žiūrovus, pasodinama mirusi Kaligulos sesuo Druzila. Visi likę – Romos gyventojai, kuriems itin rūpi nuo imperatoriaus Kaligulos priklausantis likimas.
Įžingsniuoja trys lėlės, apvilktos bulvių maišais; tai garbingi patricijai, laukiantys dingusio Kaligulos. Mažą epizodą aktoriai pakartoja keletą kartų, režisierius pasako pastabas ir liepia dar kartą suvaidinti sceną. Žiūrovai pasijunta lyg sąjungininkai, dalyvaujantys kūrybos procese.
Ištuštėjus pagrindinei veiksmo vietai, ateina Kaligula (akt. Ainis Storpirštis): šlapiais plaukais, lieknas ir visiškai nuogas, lyg iš spektaklio plakato. Žiūrovai nuščiūva. Tai prasideda. Kaligula tyloje užlipa ant scenos ir pakabina plakatą, kuriame pavaizduotas mėnulis. Scenoje atsiranda Helikonas ir ima klausinėti Kaligulą, kur šis buvo. Kaligula tylomis, išvargusiu balsu prisipažįsta, kad ieškojo mėnulio – daikto, kurio jis dar neturi. Tada nuogas pakyla nuo kėdės ir apatišku žvilgsniu ima rinkti žiūrovų, sėdinčių pirmose eilėse, daiktus. Žmonės nesipriešina, tik kukliai nuleidę akis arba, atvirkščiai, pakėlę, stengiasi sutelkti dėmesį į aktoriaus akis. Sėdėti pirmoje eilėje nesaugu, nes čia siautėja išprotėjęs tironas.
Albert’o Camus pjesėje „Kaligula“ gyvenimas absurdiškas ir be prasmės. Žmogus yra svetimas ir niekaip neranda darnos su pasauliu. Dar pjesės priešistorėje mirė Kaligulos mylima sesuo-meilužė Druzila; tai sukelia valdovo sieloje pačius juodžiausius jausmus: apatiją, normų ir vertybių ignoravimą, žiaurų žaidimą žmonėmis. Kaligula griauna esančią tvarką, pats ją savaip perkurdamas ir priskirdamas save dievams. Atskleidžiami egzistencializmo bruožai – kraštutinis individualizmas, tikrovės suskilimas į sąmonės srautą ir daiktiškumą.
A. Storpirštis itin meistriškai įkūnija Kaligulą: jis kalba įvairiausiais balsais, yra apatiškas, pašaipus, keičia kaukes, deda jas vieną ant kitos. Iš rankų nepaleisdamas 5 litrų talpos vandens butelio, Kaligula atrodo tarsi kankinamas sunkiausių pagirių, tarsi sergantis baisiausia liga. Sėdime, žiūrime vieni kitiems į veidus ir daug kartų visi, lyg susitarę, nuleidžiame akis. „Ak, kaip nemalonu“, – galvojame, kai Kaligula išjuokia jaunąjį poetą Scipioną, priversdamas ne tik patikėti jo žodžiais, bet ir kūniškai atsiduoti. „Ak, kaip nemalonu“, – galvojame, kai Kaligula rėkia į akis meilužei Kesonijai (kuri tenorėjo imperatorių suprasti) ir paskui ima ją smaugti. Tačiau egzekucijų momentais, kai emocinė įtampa pasiekdavo kulminaciją, atpalaiduodavo Manto Zemlecko muzikiniai intarpai. Beje, spektaklio metu šis muzikantas kūrė atmosferą keisčiausiais instrumentais, o prireikus herojams itin slaptai pasikalbėti – muzikantas būdavo išprašomas iš scenos.
Stovi pusnuogis Kaligula ant stalo, ant jo kūno atsispindi projekcijos spinduliai, kuriuose galima įžiūrėti žiūrovų veidus. Jis pašiepiamai šypsosi ir mėto alyvuoges į menamųjų romėnų veidus (į publiką). „Bėda ta, kad žmonės nepakankamai tiki teatru“, – taria jis ir toliau kuria teatrą teatre, raudonai lakuodamas kojų nagus, nes jam nesvarbus net prieš jį rezgamas mirties sąmokslas.
Matau, kad kampe sėdinčiam žmogui Kaligulos nesuvokiamumas nepatinka, jis į viską žiūri iš padilbų. Finale Herėja, daugelį metų kentęs, mylėjęs Kaligulą ir jo pavydėjęs, padaro jam galą – su įniršiu niokoja, kol Kaligulai iš galvos, tarsi stikliniame burbule su žiemos dekoracijomis, ima snigti balti polistireno kamuoliukai. Matau, kad ir kampiniam žiūrovui įtampa atslūgsta. Galop M. Zemleckas užtraukia „The Cure“ „Friday I’m In Love“, raumenys atsileidžia, žiūrovų veiduose šviesiau. Išgyvenome, čia buvo tik teatras.
