Apsakymai

Prieš 120 metų Sankt Peterburge gimė rusų literatūros klasikas, humoristas Michailas Zoščenka (1894–1958). Kūrybinį Zoščenkos palikimą sudaro septyni tomai feljetonų, humoristinių apsakymų, apysakų, dramų. Čia lietuvių skaitytojams siūlome keturių apsakymų ir vieno iš trijų plačiau žinomų Zoščenkos „gyvenimo aprašymų“ vertimus.

 

Apie save, apie ideologiją ir dar šį bei tą

Tėvas mano dailininkas, motina – aktorė. Tai sakau dėl to, kad Poltavoje yra daugiau Zoščenkų. Pavyzdžiui, Jegoras Zoščenka – moteriškų drabužių siuvėjas. Melitopolyje gyvena akušeris-ginekologas Zoščenka. Todėl pareiškiu: tiems aš visai ne giminaitis, jų nepažįstu ir pažindintis nenoriu.

Dėl jų, pasakysiu tiesiai, man netgi žymiu rašytoju nesinori būti. Būtinai atvažiuos. Perskaitys ir atvažiuos. Viena tetulė iš Ukrainos pas mane jau atvažiavo.

Rašytoju apskritai labai nelengva būti. Sakykim, irgi ideologija… Nūnai iš rašytojų ideologijos reikalaujama.

Štai Voronskis¹ (geras žmogus) rašo: …rašytojams reikia „tiksliau ideologiškai apsibrėžti“.

Iš tiesų, koks tai nemalonumas!

Kokia, sakykit, gali būti mano „tiksli ideologija“, jeigu nė viena partija manęs netraukia?

Partinių požiūriu, aš – žmogus be principų. Tiek to. Pats apie save pasakysiu: aš ne komunistas, ne eseras, ne monarchistas, tiesiog rusas. Ir be to dar – politiškai abejingas.

Duodu garbės žodį – iki šiol nežinau: štai, tarkim, Gučkovas²… Kokiai partijai priklauso Gučkovas? O nelabasis žino, kokioj jis partijoj. Žinau: ne bolševikas, o ar eseras, ar kadetas – nežinau ir žinoti nenoriu, o jei ir sužinosiu, Puškiną kaip ir anksčiau mylėsiu.

Daug kas dėl to labai užsigaus (sakys, kas per naivumas po trijų revoliucijų). Bet taip jau yra. Ir toks nežinojimas mane vis dėlto džiugina.

Niekam aš nejaučiu neapykantos – štai mano „tiksli ideologija“. Na, o dar tiksliau? Dar tiksliau – prašom. Plačiai imant, man artimiausi bolševikai. Ir bolševikuoti su jais aš sutinku. O ir kam daugiau būti bolševiku, jei ne man? Aš „Dievo netikiu“. Man net juokinga, nesuvokiama, kaip inteligentiškas žmogus eina į Paraskevos (Piatnicos) cerkvę ir meldžiasi tenai nupieštam paveikslui…

Aš ne mistikas. Senučių nemėgstu. Kraujo ryšio nepripažįstu. O Rusiją mužikišką myliu.

Ir šiuo požiūriu su bolševikais man pakeliui.

Bet aš ne komunistas (tiksliau, ne marksistas) ir, manau, niekada juo nebūsiu.

Man 27 metai. Beje, Olenka Ziv³ mano, kad man mažiau. O vis dėlto tai tiesa.

1913 metais aš įstojau į universitetą. 1914-aisiais išvažiavau į Kaukazą. Kislovodske koviausi dvikovoje su teisininku K. Po jos tučtuojau pajutau, kad aš žmogus nepaprastas, herojus ir avantiūristas – išvykau savanoriu į karą. Karininku buvau.

Toliau nepasakosiu, nes pradėsiu save apvaginėti. Nūnai rašau „Buvusio karininko užrašus“, ne apie save, žinoma, bet tenai visko bus. Aprašysiu net, kaip kartą per revoliuciją mane su intendantu Chorunu miesto šaldytuve užrakino.

O po revoliucijos daug kur basčiausi po Rusiją. Dailidė buvau, medžioti į Naująją Žemę traukiau, batsiuvio pameistriu dirbau, telefonistu tarnavau, milicininku „Ligovo“ stotyje, buvau kriminalinės paieškos skyriaus agentu, kortuotoju, kontoristu, aktoriumi, vėl Raudonosios armijos savanoriu fronte.

Gydytoju nebuvau. Beje, netiesa – buvau gydytoju. 1917 metais po revoliucijos išrinko mane kareiviai vyriausiuoju gydytoju, nors tuo metu vadovavau batalionui. O nutiko taip dėl to, kad pulko vyriausiasis gydytojas kažkaip šykštokai kareiviams ligos raštelius dalino.

Jiems aš pasirodžiau sukalbamesnis. Aš nejuokauju. Kalbu rimtai.

O čia sausutėlė mano gyvenimo įvykių lentelė:

areštuotas – 6 kartus,

nuteistas myriop – 1 kartą,

sužeistas – 3 kartus,

žudžiausi – 2 kartus,

mušė mane – 3 kartus.

Visa tai nutiko ne dėl avantiūrizmo, o „tiesiog šiaip“ – nesisekė.

Nūnai įsitaisiau širdies ydą ir dėl to tikriausiai tapau rašytoju. Nes kitaip dar būčiau buvęs lakūnu.

Štai ir viskas.

Tiesa, vos nepamiršau: knygą esu parašęs. Apsakymų – „Padrikumas“ (neišleidau, galbūt dalį išspausdinsiu)⁴. Kita mano knyga – „Nazaro Iljičiaus, pono Sinebriuchovo, pasakojimai“ – šiuo metu prekyboje. Pardavinėjama ji, manau, Maitinimo treste, nes knygynų vitrinose nesu jos matęs.

O parduota šios knygos du egzemplioriai. Vieną knygelę įsigijo Zoja Gackevič⁵, geras žmogus, kitą – greičiausiai – Mogilianskis⁶. Recenzijai. Trečią knygelę norėjo nusipirkti Guberis⁷, bet apsigalvojo.

Baigiu.

Iš šiuolaikinių rašytojų galiu skaityti tik save ir Lunačiarskį⁸.

Iš šiuolaikinių poetų, brangioji redakcija, labiausiai man patinka Olenka Ziv ir Neldichenas⁹.

O dėl Gučkovo tai nė nežinau.

 Mich. Zoščenka, 1922

 

Revoliucijos auka

Jefimas Grigorjevičius nusiavė batą ir parodė man savo koją. Iš pirmo žvilgsnio ji nebuvo niekuo ypatinga. Ir tik po atidesnės apžiūros ant pado buvo galima pamatyti kažin kokius užgijusius įbrėžimus ir nubrozdinimus.

– Gyja, – su širdgėla ištarė Jefimas Grigorjevičius. – Nieko nepadarysi – vis dėlto septinti metai eina.

– Kas gi tai? – paklausiau.

– Tai? – atsakė Jefimas Grigorjevičius. – Tai, gerbiamas drauge, aš nukentėjau per Spalio revoliuciją. Dabartės, kai šešeri metai praėjo, kiekvienas, aišku, stengiasi prisilaižyti: ir aš atseit revoliucijoje dalyvavau, ir aš, girdi, savo kraują liejau ir aukojausi. Nu, o aš visgi turiu akivaizdžias žymes. Žymės nemeluoja… Aš, gerbiamas drauge, nors gamyklose ir nedirbau ir pagal kilmę esu buvęs Kronštato miesčionis, bet vienu metu buvau paženklintas likimo – aš buvau revoliucijos auka. Mane, gerbiamas drauge, kliudė revoliucinis motoras.

Čia Jefimas Grigorjevičius iškilmingai pažvelgė į mane ir, sukdamas koją į autą, kalbėjo toliau:

– Taigis, kliudė mane motoras, sunkvežimis. Ir ne kaip praeivį ar kokį ten eilinį pastumdėlį dėl neatsargumo ar prasto regėjimo, atvirkščiai – aš nukentėjau tam tikrom aplinkybėm ir per pačią revoliuciją. Jūs buvusio grafo Orešino nepažinojot?

– Ne.

– Nu, tai va… Pas tą grafą aš tarnavau. Vaškuotoju… Nori nenori, o dukart jiems grindis iššveisk. O vieną kartą, aišku, išvaškuok. Labai grafai mėgo vašką. O dėl manęs – tai nusispjaut, tik papildomos išlaidos. Nors blizgėti tai, žinoma, blizga. O grafai buvo labai turtingi ir šiuo požiūriu nesispaudė.

Tai va, nutiko, žinot, toks įvykis: iššveičiau aš jiems grindis, sakykim, pirmadienį, o šeštadienį įvyko revoliucija. Pirmadienį iššveičiau, šeštadienį revoliucija, o antradienį, keturios dienos iki revoliucijos, atbėga pas mane jų durininkas ir šaukia:

– Eik, – sako, – tave vadina. Pas grafą, – sako, – kaži kas buvo pražuvo, o įtaria tave. Tik greičiau! O tai galvą nuraus.

Aš švarkelį užsimečiau, trūktelėjau prieš kelionę ir – pas juos.

Atlekiu. Tiesiog įvirstu į kambarius.

Žiūriu – pati buvusioji grafienė, isterijos priepuolio ištikta, kulnimis kilimą tranko.

Pamatė ji mane ir sako pro ašaras:

– Ak, – sako, – Jefimai, komsi-komsa, ar ne jūs nušvilpėte mano moterišką laikroduką, devyniasdešimt šeštos prabos, briliantais aptaisytą?

– Ką jūs, – sakau, – ką jūs, buvusioji grafiene! Kam, – sakau, – man tas moteriškas laikrodukas, jeigu aš vyras? Juokinga, – sakau. – Atleiskite, už tokį pasakymą.

O ji rauda:

– Ne, – sako, – jūs nušvilpėte, ne kitaip, komsi-komsa.

Ir staiga įžengia pats buvęs grafas ir visiems ten esantiems pareiškia:

– Aš, – sako, – toks turtingas žmogus, kad man nusispjaut į tą jūsų buvusį laikroduką, bet, – sako, – šito reikalo aš taip nepaliksiu. Rankų savo, sako, aš nenoriu terliotis, bet ieškinį iškelsiu, komsi-komsa. Nešdinkis, – sako, – iš čia.

Aš, aišku, pažiūrėjau pro langą ir išėjau.

Parėjau namo, atsiguliau ir guliu. Ir baisiai nyku iš susikrimtimo. Nes neėmiau aš to jų laikroduko.

Guliu vieną dieną, antrą, maitintis nustojau ir vis galvoju, kur galėtų būti tas aptaisytasis laikrodukas.

Ir staiga – penktą dieną – kad duos man kas į galvą.

„Jergutėliau, – galvoju, – taigi tą jų laikroduką aš pats į pudros ąsotėlį įbrukau. Radau ant kilimo, pamaniau, medalionas, ir įbrukau.“

Tą pačią minutę užsimečiau švarkelį ir, nė nepavalgęs, išbėgau į gatvę. O gyveno buvęs grafas Karininkų gatvėje.

Ir štai bėgu gatve, ir ima mane kaži koks neaiškus nerimas. Ko gi, galvoju, liaudis taip keistai susisukus vaikšto, lyg kokių šautuvo kulkų ar artilerijos bijotų? Kogi taip, galvoju.

Klausiu praeivių.

– Vakar įvyko Spalio revoliucija, – atsako.

Paspartinau žingsnį ir – į Karininkų gatvę.

Pribėgu prie namo. Minia. Čia pat ir motoras stovi. Ir iškart mane kaži kaip nusmelkė: kad tik nepapulčiau, galvoju, po motoru. O motoras stovi… Nu, tiek to. Priėjau arčiau, klausiu:

– Kas gi čia vyksta?

– Ogi, – sako, – mes aristokratus į sunkvežimį sodinam ir areštuojam. Likviduojam tą klasę.

Ir staiga matau – veda. Buvusį grafą veda į motorą. Prasibroviau pro žmones, rėkiu:

– Ąsotėlyje, – rėkiu, – jūsų laikrodukas, kad jį kur kipšas! Pudros ąsotėlyje.

O grafas, šunsnukis, sėdasi ir nė menkiausio dėmesio į mane.

Prišokau arčiau prie motoro, o motoras, kad jį kur kipšas, tą akimirką kad sučežės, kad blokš mane tekiniais į šalį.

„Nu, – galvoju, – yr viena auka.“

Čia Jefimas Grigorjevičius vėl nusiavė batą ir apmaudžiai ėmė apžiūrinėti užgijusias žymes ant pado. Tada vėl apsiavė batą ir tarė:

– Tataigi, gerbiamas drauge, kaip matot, buvo laikas, kai ir aš nukentėjau, ir esu, taip sakant, revoliucijos auka. Aišku, nėra taip, kad tik apie tai galvočiau, bet šaipytis iš savęs niekam neleisiu. O tarp kitko, gyvenamosios bendrijos pirmininkas matuoja mano kambarį kvadratiniais metrais, o tą vietą, kur komoda stovi, – irgi. Ir dar šaiposi: po komoda, sako, pas jus maždaug pusmetris grindų. Koks dar pusmetris, jeigu tą vietą komoda užima? O komoda – šeimininko.

[1923]

 

Karti dalia

1923 m. vasario 24 d.

Brangioji Kapočka!

Taigi, aš žmona Padpaduškina. Garsaus dailininko Sergejaus Padpaduškino žmona. Aš nepaprastai laiminga! Ištisas dienas mudu su Sergejumi plevename visokiausiose svajonėse ir fantazijose. Aš gyvenu kažkokiame užburtame pasaulyje. Man net keista, kad, be manęs ir Seriožos, egzistuoja dar kažkokie žmonės, vyksta kažkokios revoliucijos, kažkokie Etnos išsiveržimai… Aš gyvenu kaip pasakų nimfa. Sergejus vadina mane ryškia dėme savo idealų fone.

Tavo Ana Padpaduškina

 

1923 m. kovo 10 d.

Brangioji Kapočka!

Siunčiu tau savo naująjį adresą. Su Sergejumi išsiskyriau. Teisybę pasakius, dėl to labai džiaugiuosi. Aišku, visos tos fantazijos ir sapnai gerai, bet jie netinka žmogaus vystymuisi.

Brangioji Kapočka, gali pasveikinti mane – aš išteku už žymaus chirurgo Derimbasovo. Aš visada žavėjausi medicina. Tai tokia klaikybė – susigaudyti žmogaus organizme. Tik pagalvok, visai čia pat, po odos dangalu, teka kažkokios venos, dvylikapirštė žarna, bronchai, šonkauliai… Ak, tai taip didinga ir gilu! Iki pažinties su Derimbasovu niekada nebūčiau pagalvojusi, kad turiu kažkokią dvylikapirštę žarną. Aš nepaprastai laiminga.

Tavo Ana Derimbasova

 

1923 m. kovo 26 d.

Brangioji Kapočka!

Už Derimbasovo aš neištekėjau. Tai atskira istorija. Matai, Derimbasovas gydė tokį inžinierių, šalino jam apendiksą. Dabar jis baisiai manimi susižavėjo. Šiom dienom su juo išvažiuojam į Volchostrojų. Ten jis, supranti, stato kažkokį kesoną. Ak, kaip tai didinga – statyti kesoną. Aš nepaprastai laiminga.

Tavo Ana

 

1923 m. balandžio 29 d.

Brangioji Kapočka!

Atleisk, kad seniai berašiau. Tiek daug visko įvyko. Įsivaizduoji, į jokį Volchostrojų aš neišvažiavau. Tai yra prieš išvažiuodama sutikau vieną pažįstamą, Levušką Šišmaną, kuris nuo vaikystės manimi žavėjosi. Aš nepaprastai laiminga.

Gerai, kad ir nevažiavau į tą idiotišką Volchostrojų. Na, ką aš ten būčiau veikus? Aš net nežinau, kas tas kesonas… O Levuška labai, labai mielas. Jis tiesiogine prasme nešioja mane ant rankų ir puošia, kaip plunksną. Reikaliukai mūsų neblogai. Truputuką sukamės su valiuta ir truputuką su paveikslais. Žinoma, galėtų būti ir geriau, na, bet pati supranti, argi šiais laikais, prie bolševikų, galima suktis. Bolševikų aš nekenčiu visa širdimi.

Tavo Ana Šišman

 

1923 m. gegužės 17 d.

Brangioji Kapočka!

Pasirodo, Levką suėmė ne už spekuliavimą, o už kyšį. Tai jau, žinok, kiaulystė iš jo pusės. Jeigu vyriausybė kovoja su kyšiais, vadinasi, tai nusikaltimas valstybei. Man nė kiek jo negaila. Vania sako, kad tas reikalas kvepia griežta izoliacija. O mano požiūriu, jeigu tai nusikaltimas valstybei, šito netgi per maža.

Ak, taip! Pamiršau tau pasakyti, kad Vania – tai, supranti, toks agentas. Jis labai atjaučiantis ir simpatiškas. Jis iškart ėmė pas mane lankytis, ir mes ilgai kalbėdavomės su juo apie politiką ir apkritai apie socialines idėjas. Aš nepaprastai laiminga. Ak, kokios grandiozinės ir didingos tos socialinės idėjos! Fašistų aš nekenčiu visa širdimi. Ir tau, Kapočka, patariu nekęsti.

Tavo Ana Lachudrina

[1923]

 

Europietis

Kontoristas Serioža Kolpakovas kelias dienas vaikščiojo tarsi apdujęs.

Jis du kartus apsilankė miesto telefono stotyje ir solidžiai, bet ir išsamiai išsiklausinėjo ten apie telefono aparato kainą ir įvedimo sąlygas.

Viskas buvo be galo pigu ir visai prieinama.

Trečią kartą Serioža Kolpakovas į miesto telefono stotį atėjo tvirtai apsisprendęs sudaryti sutartį. Jis trečią kartą patraukė į informacijos biurą ir, kad nesuklystų, vėl ėmėsi solidžiai klausinėti apie kainas. Negana to, Serioža dar pabandė pakalbėti apie naujausius telefono srities išradimus, bet informacijos mergužėlė, beširdė ir sausa egoistė, užsikasusi savo popieriūkščiuose, į mokslinius išradimus sureagavo šaltokai ir tulžingu tonu netgi paprašė netrukdyti visuomeniniam darbui.

Tada Serioža Kolpakovas, apmaudaudamas dėl suniekintų geriausių idėjų, išsitraukė bloknotą, pliaukštelėjo juo į stalą ir garsiai pareiškė, kad jis ir pats tarnaująs įstaigoje ir puikiai suprantąs, ką reiškia žmogui trukdyti. Bet, deja, jis turįs sutrukdyti.

Čia Serioža Kolpakovas nutaisė gana išdidų veidą ir pasakė, kad pageidauja tučtuojau sudaryti sutartį.

Seriožą nusiuntė pas vedėją, ir po pusvalandžio sutartis buvo sudaryta.

– Tik prašau, – kalbėjo Serioža vedėjui mažumėlę virpančiu balsu, – maldauju paskubėti, gerbiamas drauge. Aš užimtas, apkrautas žmogus. Man kiekviena sekundė brangi.

Į gatvę Serioža Kolpakovas išėjo visai kitas žmogus. Jis žengė solidžiu, lėtu žingsniu, kiek ironiškai žvilgčiodamas į praeivius.

– Įvyko, – šnabždėjo Serioža Kolpakovas. – Ilgai puoselėta svajonė išsipildė. Pagaliau Sergejus Ivanovičius Kolpakovas turi telefoną. Sergejus Ivanovičius Kolpakovas, aštuntosios kategorijos tarnautojas, taip sakant, įjungtas į visuotinį gyvenimo tinklą. Sergejus Ivanovičius Kolpakovas, tarnautojas ir tarybinis pilietis, – kuo tikriausias europietis su šiam būdingais kultūriniais įgūdžiais ir manieromis.

Sergejus Ivanovičius nusivožė skrybėlę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir, mąstydamas apie telefonijos naudą ir apskritai apie žmogaus genijų, tuo pačiu lėtu žingsniu patraukė į tarnybą.

Kelios dienos praslinko tarsi migloje.

Sergejus Ivanovičius mintyse piešė vaizdus, kur įsitaisys telefoną. Tai jam norėjosi įsirengti telefoną europietiškai – prie lovos, tai atvirkščiai – prie stalo. Serioža garsiai prieštaravo sau, karščiavosi, tačiau prie jokios išvados vis dėlto nepriėjo.

Ir štai pagaliau išaušo iškilmingoji diena. Bute pasirodė žmogus su krepšiu bei aparatu ir linksmai paklausė:

– Kur pritvoti?

Serioža Kolpakovas tylomis, virpančia ranka parodė į sieną prie lovos.

Ir štai telefoną įvedė.

Serioža Kolpakovas prigulė lovoje su susižavėjimu žvelgdamas į naują, tviskantį aparatą. Paskui atsisėdo, nukėlė ragelį ir paskambino.

– Grupė „A“? Bandymas…

Telefonistė kažką sumurmėjo, bet Serioža nesiklausė. Jis lėtai, kiekvieną akimirką jausdamas delnu ragelį padėjo atgal į vietą. Ir vėl su pasigėrėjimu atsilošė į pagalvę.

Beveik dvi valandas gulėjo Serioža Kolpakovas lovoje, neatplėšdamas akių nuo tviskančios dėžutės. Paskui nusprendė paskambinti vėl.

Mintyse perkratė savo pažįstamus. Tačiau pažįstamų buvo mažai. Ir telefono jie neturėjo.

Tada net kiek išsigandęs Serioža Kolpakovas pabandė prisiminti bent kokį telefoną, bent kokią vietą, kur būtų galima paskambinti. Tačiau ir tokios vietos nebuvo.

Serioža pašoko iš lovos, pagriebė telefonų knygelę ir karštligiškai ėmė versti lapus – skambinti nebuvo kur.

Tada Serioža Kolpakovas paskambino į Kolomenskajos gaisrinę.

– Kas? – atsiliepė kažkas kimiu balsu. – Dega?

– Dega, – nusiminęs atsakė Serioža.

Padėjo ragelį ir atsigulė.

Vakare Seriožą Kolpakovą areštavo už chuliganizmą.

[1924]

 

Juokinga istorijėlė

Nūnai visi, kaip susitarę, prašo juokingiau rašyti.

Tarsi tai, žinote, nuo mūsų priklausytų. Tarsi mes viską iš piršto laužtume. Tarsi tiek ir teturėtume ką veikti, kaip tik juokingas istorijas išgalvoti.

Nors štai, beje, prašom – papasakosiu vieną komišką nutikimą. Taip sakant, iš tikro gyvenimo.

O stovim mes vienąkart kine ir lūkuriuojam vienos pažįstamos.

Mums, reikia prisipažinti, viena ypata patiko. Tokia ganėtinai įdomi bevaikė mergužėlė. Tarnautoja.

Na, kas be ko, meilė. Susitikimai. Visokie tam skirti žodžiai. Ir netgi eilėraščių kūrimas tema, niekaip nesusijusia su statyba, kažkas panašaus į: „Paukštelis liuoksi nuo šakelės ant šakelės, saulė žiba danguje…“

Meilė šiuo požiūriu visada neigiamai atsiliepia paskirų piliečių pasaulėžiūrai. Pasireiškia maudulys ir visokie humaniški jausmai. Tampa pastebimas kažin koks gailestis paukščiams ir žmonėms ir noras ir vieniems, ir kitiems padėti. Ir širdis pasidaro kažin kokia jautri. O tai, sako, visiškai nereikalinga šiais laikais.

Tai va, stoviniuoju kartą kine su savo jautria širdimi ir laukiu damos.

O ji, kadangi tarnautoja ir vietos nebrangina, mėgsta vėluoti. Ir iš įpročio savo vėlavimą perkelia ir į asmeninę plotmę.

Ir štai stypsau kaip kvailys kine ir laukiu.

Štai eilė prie kasos vinguriuoja. Štai durys į gatvę atlapotos – užeikit. Štai aš stoviniuoju. Ir kažin kaip energingai stoviniuoju, linksmai. Noris dainuoti, linksmintis, išsidirbinėti. Noris ką nors pastumti, pokštą iškrėst, už nosies nutvert. Siela dainuoja ir širdis plyšta iš džiaugsmo.

Ir staiga matau – prie įėjimo durų stovi varganai apsitaisius senutė. Toks apdriskęs lietpaltukas, nušiurusi rankų mova, skylėtos senovinės kryklinės kurpelytės.

O stovi ta senutė kukliai prie durų ir gailiomis akimis žiūri į įeinančius, laukdama, gal kas pagelbės.

Kiti jos vietoje paprastai įžūliai stovi, tyčia dainuoja plonais balsais arba vapa kokius nors prancūziškus žodžius, o ši kukliai stovi, ir dar kažin kaip susigėdus.

Humaniškų jausmų prisipildo mano širdis! Aš išsitraukiu piniginę, neilgai rausiuosi joje, surandu rublį ir tyra širdimi, nežymiai linkteldamas paduodu senei.

Ir paties akyse nuo jausmo pilnatvės ašaros kaip briliantai sužiba.

Senutė pažiūrėjo į rublį ir sako:

– Kas čia?

– Štai, – sakau, – priimkite, močiute, nuo nepažįstamojo.

Ir staiga matau, kaip iš didžio susijaudinimo plyksteli jos skruostai.

– Keista, – sako, – aš, rodos, neprašau. Ko jūs man rublį kišate… O gal aš dukrelės laukiu, į kiną su ja ruošiuosi eiti. Labai, – sako, – apmaudu tokius faktus regėti.

– Atsiprašau… – sakau. – Kaip čia taip… Pats nesuprantu… Pardon, sakau. Apsirikau. Nesupaisysi, kam ko reikia. Ir kas dėl ko stoviniuoja. Tiek žmonių, ne juokas. Suprask, kad gudrus.

Ir noriu eiti.

Bet senutė kelia balsą, kol užspiegia.

– O tai ko, – sako, – į kiną nenueiti – asmenybę žeidžia! Kaip tamstai, sako, rankos nenudžiūva tokius gestus bedarant. Aš jau geriau dukrelės sulauksiu ir į kitą kiną nueisiu, nei šalia tamstos sėdėsiu ir užterštu oru kvėpuosiu.

Aš čiumpu ją už rankos, atsiprašinėju ir prašau atleidimo. Ir kuo greičiau sprunku į šalį, o tai, galvoju, dar, ko gero, į policiją nuveš, o aš juk damos laukiu.

Netrukus ateina mano dama. O aš stoviu nusiminęs ir išblyškęs, ir net kiek apdujęs, ir nedrįstu į šonus žvalgytis, kad įžeistosios senės nepamatyčiau.

Imu bilietus ir smulkiais žingsneliais spūdinu savo damai iš paskos.

Staiga kažkas prieina prie manęs iš užpakalio ir ima už alkūnės.

Noriu išsisukęs sprukti, bet ūmai išvystu – priešais senė.

– Atsiprašau, – sako jinai, – ar ne tamsta man ką tik rublį davei?

Aš kažką nerišliai lemenu, o ji tęsia:

– Čia, nepamenu, kažkas man neseniai rublį norėjo duoti… Rodos, tamsta. Jeigu tamsta, tai gerai, duok. Dukrelė apsiskaičiavo, antroj eilėj vietos brangesnės, nei manėm. Nors imk ir išeik. Atsiprašau, – sako.

Aš išsitraukiu piniginę, bet mano dama išleidžia tokius žodžius:

– Nėra, – sako, – jokio reikalo pinigus švaistyti. Jeigu jau taip, tai aš geriau narzano bufete išgersiu.

Ne, vis dėlto daviau aš senei rublį! Ir mes sumišusiais jausmais pradėjome žiūrėti filmą. Skambant muzikai dama čirpino mane, kad per dvi pažinties savaites aš jai buteliuko odekolono nesugebėjau nupirkti ir, beje, akis dumiu, ir dalinu rublius į kairę ir į dešinę.

Į pabaigą pradėjo rodyti linksmą komediją, ir mes, viską pamiršę, linksmai kvatojome.

[1932]

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

¹ Aleksandras Voronskis (1884–1937) – revoliucionierius bolševikas, rašytojas, marksistinis literatūros kritikas ir meno teoretikas, pirmojo sovietinio literatūros žurnalo „Raudonoji dirva“ (Красная новь) redaktorius. (Čia ir toliau – vert. past.)

² Aleksandras Gučkovas (1862–1936) – politinis veikėjas, oktiabristas, antibolševikinio baltagvardiečių judėjimo rėmėjas, 1919 m. pasitraukęs iš Rusijos.

³ Olga Ziv (1904–1963) – žydų kilmės rusų žurnalistė, prozaikė, jaunystėje spausdinusi ir eilėraščius.

⁴ Šis – antrasis – Zoščenkos apsakymų rinkinys (rus. „Разнотык“) pasirodė 1923 m.

⁵ Zoja Gackevič (1902–1973) – viena iš „Serapiono brolių“, – savo apolitiškumą pabrėžusio jaunų Peterburgo rašytojų sambūrio (3 deš. pr.), kuriam priklausė ir Zoščenka, o idėjinis vadas buvo rašytojas Jevgenijus Zamiatinas, – sueigų lankytojų.

⁶ Michailas Mogilianskis (1873–1942) – publicistas, kritikas, 1923 m., beje, iš tikrųjų recenzavęs Zoščenkos „Padrikumą“.

⁷ Piotras Guberis (1886–1941) – prozininkas, literatūros istorikas, vertėjas.

⁸ Anatolijus Lunačiarkis (1875–1933) – revoliucionierius, SSRS valstybinis veikėjas, literatūros ir meno kritikas, akademikas, bet gana nevykęs rašytojas.

⁹ Sergejus Neldichinas (1891–1942) – poetas primityvistas, rašęs vaikams ir suaugusiesiems, Peterburgo 3-iojo „Poetų cecho“ dalyvis.