Su gimtadieniu! Linkiu tau nesmagaus kino.

Keli kadrai iš filmo „Vaikystė“

„Scanoramos“, t. y. festivalio, tikslingai ieškančio elitinio kino žiūrovo, programoje mažai terasi filmų, kuriuos žiūrėti būtų smagu. Nepaisant to, lietuviai, atpažinę save kaip tąjį kino elitą, 10 dienų tiesiog plūdo į kino sales. Pasibaigus seansui, tiesa, dauguma išeidavo šiek tiek nukabinę nosis, mat nė kiek nepasismaginę (tarsi vis tiek būtų to tikėjęsi!), nukamuoti, dažniausiai nedrįstantys net vieni kitiems pasakyti, kad nieko nesuprato arba buvo šiek tiek nuobodu. Žinoma, tai mano subjektyvus įspūdis – juk gali būti, kad pati lyg tyčia, lyg netyčia lankstu aplenkiau visus tikrus festivalio malonumus. „Scanoramoje“, pavyzdžiui, nežiūrėjau jau anksčiau matytos „Vaikystės“ (rež. Richard Linklater), o šio amerikiečių filmo smagumą paneigti būtų sunku. Visų pirma, pagrindinis aktorius bežiūrint filmą užauga 12 metų (tiek laiko filmas buvo kurtas), o tai jau savaime yra išskirtinis reginys. Toks reginys savo įspūdingumu nenusileidžia populiariems „Youtube“ klipukams, kuriuose analogiškas augimo efektas išgaunamas iš pluošto fotografijų,padarytų kokio nors entuziastingo tėvo (o ne motinos), daugybę metų kasdien fotografavusio savo sūnų (o ne dukrą). Ilgo laiko intervalo aprėpimas vienu žvilgsniu išties suteikia žiūrovui dar nematytų, dieviškų privilegijų iliuziją. Visgi tai tėra nuotykis, trumpam praskaidrinantis to žiūrovo gyvenimą. Tiesa, „Vaikystė“ yra garbinama dar ir dėl to, kad joje su tuo berniuko ar vėliau jaunuolio gyvenimu nevyksta nieko ypatingo. Suprask – lygiai kaip ir mūsų gyvenime. Net jaunuolio meniškos fotografijos yra tokios pat prastos kaip ir mūsų (ar jūs niekada nefotografavote pakelės degalinėj rasto surūdijusio žibinto?), o jo pafilosofavimai – tokie pat trivialūs (pavyzdžiui, apie tai, kad nuolatinis feisbuko tikrinimas neleidžia iki galo patirti dabarties akimirkos). Galiausiai, mes irgi juk esame skaidrūs kaip krištolas – nieko nedarome be priežasties, mūsų nekamuoja kaltė, nejaučiame keistų geismų ir niekada neapima neviltis. Kartais, kai gulime žolėje, tiesiai iš dangaus pradeda groti „Coldplay“. Gerai bent jau tai, kad „Vaikystės“ aktoriai gyvybingi, nuolat spurdantys savo vaidmenyse, kitaip filmo smagumą nugalėtų nuobodulys.

Kadras iš filmo „Sudie, kalba“

Ryškiausias „Vaikystės“ antipodas „Scanoramoje“ arba pats nemaloniausias metų filmas neabejotinai yra senojo Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“. Te jūsų nesuklaidina prie šio filmo prilipdyta 3D etiketė – po ja slepiasi ne koks nors smagus reginys, o baisus antikinas, kuriame mėginama išdraskyti paskutinius didelio nematomo susitarimo, kas yra filmas, likučius. Negana to – akimirkai Godard’as apskritai sunaikina pasaulį. Aplinkui telieka paskiri gyvenimo elementai kaip iškrypę paviršiai, už kurių nebėra juos nurodančių daiktų ir patyrimų. Štai muzika pradeda groti, bet staiga nutrūksta, balsas prabyla, bet staiga lieka tik jo aidas, lyg kas būtų pusiau ištraukęs kolonėlių laidą. Tada pasirodo – „Naujosios bangos“ stiliaus nužudymo scena ar nuoga mergina, tačiau nužudymas absoliučiai bekontekstis ir beveidis, o nuoga mergina labai garsiai nusiperdžia. Tada nusiperdžia dar kartą. Fone dažniausiai girdimos garsių filosofų ir literatų, mokslininkų citatos. Pateikiamos be konteksto, jos skamba kaip pretenzingi ir naivūs tauškalai, prilygstantys kūdikio verksmui, katino miaukimui, šuns amsėjimui, į kuriuos iš esmės tos citatos ir transformuojasi filmo gale. Išties, vienintelis rišlus ir racionalus filmo elementas yra šuo, lakstantis iki ežero ir atgal –spalvomis, laikmečiais, skirtingomis dimensijomis ir kokybėmis. Iš žiūrovo perspektyvos filmas toks gausus ir toks gausiai nemalonus, kad net pykina širdį. O juk gausą čia reikia suvokti ne tik kaip gausą laike, bet ir kaip gausą erdvėje – vietomis vaizdai tiesiogiai rodomi vieni ant kitų arba dešinei ir kairei akiai pateikiami skirtingi vaizdai. Ketvirtą dimensiją sudaro kino salę paliekančių žiūrovų būriai.

Tarp šių smagumo ir nesmagumo kraštutinumų telkšo visų kitų festivalio filmų jūra. Kino konvencijos čia neatmetamos visiškai, bet su jomis žaidžiama ir eksperimentuojama, pavyzdžiui, filme „Locke“ (rež. Steven Knight) visas veiksmas vyksta automobilyje, vienoje kelionėje iš Birmingamo į Londoną. Toje kelionėje Ivanas Lokas (gimęs tabula rasa) pats rašo savo gyvenimo scenarijų įjungdamas ir išjungdamas pokalbius laisvųjų rankų įranga. Ivaną vaidinantis barzdotas Tomas Hardy toks gražus – aš jam atleisčiau, kad palieka betono pėdsakus kur tik pasirodo. Šis personažas juk tik nori viską subetonuoti į tobulus darinius – tobulai tvirtus dangų raižančius pastatus, tobulą šeimą, tobulą atsakomybės jausmą ir tobulai praktiškų žingsnių seką, reikalingą norint išsrėbti vienintelę gyvenime padarytą klaidą. Juk kai viskas taip tvarkinga, bet koks netvarkos elementas sukelia absoliutų chaosą. Ivanas sako: dienos pradžioje aš turėjau darbą ir šeimą, dabar aš turiu tik save ir šitą mašiną. Jeigu ne ta mašina, galėtume Ivaną vadinti solipsistu. Tiesa, reikia pripažinti, kad patį filmą visgi norisi žiūrėti užsimerkus. Gerai tai ar blogai – pasakyti sunku.

Kadras iš filmo „Getas. Vivianos Amsalem teismas“

Vienoje ribotoje erdvėje – šiuo atveju teismo salėje ir jos laukiamajame – veiksmas vyksta ir filme „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ (rež. Ronit Elkabetz, Shlomi Elkabetz). Skirtumas tas, kad Lokas buvo atversta knyga su užprogramuotu, gana primityviu herojumi, o štai Viviana – žydiška mistika, užkoduota savo pačios išdidžiuose gestuose, vietomis lyg apskritai dar niekur nematytuose. Vivianos teismas – tai metų metus trunkančios skyrybos priešais rabinų tarybą. Taigi filmo griaučius sudaro visokie liudytojų parodymai, prašymai ir nutarimai. Žiūrėti šį teismą visgi reiškia būti apimtam neteisybės jausmo keliamos nuolatinės įtampos – ir ne tik dėl nelygiavertės moters padėties visuomenėje, bet ir dėl to, kad paradinė gyvenimo pusė čia neabejotinai laimi prieš rūpinimąsi vidiniu žmogaus būviu. Kita vertus, gražu stebėti, kaip iš lėto, ramiai filmas auga, kol žiūrovas subręsta gilesniam Vivianos situacijos patyrimui arba, pavyzdžiui, vienai akimirkai, kai moteris, tarsi paskendusi savo mintyse, nejučiom pasileidžia ilgus juodus plaukus ir ima juos kedenti. Iš pradžių girdėti aplinkinių balsai, liepiantys jai liautis, tučtuojau nustoti, vėliau – tyla. Toje tyloje ji ir toliau glosto sau plaukus, o po šios scenos nė karto nebeateina į teismo salę juos susirišusi. Tokie beamiai vidiniai procesai yra emociškai suprantami, tačiau išlieka mįslingai įvairiapusiai, nesusiaurinantys veikėjos iki vienos motyvacijos, vieno charakterio.

Kita sunki, lėta, iki galo išgyventa transformacija įvyksta filme „1971-ieji“ (rež. Yann Demange), vaizduojančiame jaunuolį, bandantį rasti santykį su jam primesta pasaulio struktūra ir dėsniais. Nebetikėti ir nesitaikstyti jis mokosi patekęs į Šiaurės Airiją, sūkurį konflikto, kuris visgi vaizduojamas ne tiek kaip konkretus konfliktas, bet kaip bet koks anoniminis karas. Jackas O’Connellis, suvaidinęs pagrindinį veikėją, teisingai yra pasakęs, kad svarbiau yra ne tai, ką jis suvaidino šitame filme, bet tai, ko nesuvaidino. Kitais žodžiais, jis nesuvaidino Brado Pitto ir nesuvaidino kovos su priešu, nes kare nėra priešų, nėra kilnumo, nėra didvyriškumo, nėra nieko, tik apokalipsė. Tiesą sakant, prieš žiūrėdama „1971-uosius“ aš jau nebemaniau (nors apie tai nemažai mąsčiau mieste pasirodžius „Įniršio“ plakatams), kad yra įmanoma pavaizduoti karą ir prasmingai, ir visiškai nenaudojant klišių, ir, galiausiai, neprarandant įtampos persisunkusio veiksmo, taigi kartu ir neelitinių kino žiūrovų. Pasirodo – įmanoma.

Kadras iš filmo „Realybės šokis“

Dar vienas seno kino giganto grįžimas, kurį leido išvysti „Scanoramos“ programos sudarytojai, – Alejandro Jodorowsky „Realybės šokis“. Tai siurrealistinis režisieriaus pasakojimas apie savo vaikystę, kuriame jis pats kartkartėmis atsistoja berniukui, savo alter ego, už nugaros ir ramina jį jo vaikiško pasaulio tragedijose. Koks kitas režisierius leistųsi į tokius sentimentus? Įdomiausia, kad filmas iš tikrųjų geras. Išmonės jame labai daug – ir įdomių, sudėtingų metaforų (pavyzdžiui, berniukui pabudus iš košmaro, motina jį ištepa juodu batų tepalu ir kartu su juo šoka nuoga), ir nedidelių kvailysčių bei kičinių blizgučių (pavyzdžiui, berniuką tėvas nuveda pas kirpėją, bet kirpėjas tiesiog nuima peruką, o šis sutviskėjęs išnyksta tarp rankų). Vieno kadro techninis netobulumas režisieriui – smulkmena, kai visas filmas pulsuoja geismu. Be to, jame viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, – realybė šoka, ji nėra stabili: sadistiškas, Staliną įsimylėjęs tėvas pavirsta į pranašą ir kankinį, o atsiribojusi, perdėtu seksualumu pulsuojanti motina suteikia stiprų saugumo jausmą. Tai vaiko kelias pažįstant, kad žmonės yra bebaimiai ir paralyžiuoti baimės, svetimi ir artimi, stebuklingi ir primityvūs, negailestingi ir pasiaukojantys. Todėl būtent čia, o ne „Vaikystėje“ aš atpažįstu save. Ar man dėl to smagiau? Ne, bet aš vis galvoju, kad nesmagumas turi kažką gero, kažką svarbesnio, dėl ko visi atkaklūs „Scanoramos“ lankytojai yra apdovanoti, net jei patys to dar nežino.