Mano 54°42΄50˝N 25°18΄57˝E

Primiršau, kas man pernai per feisbuką pasiūlė parašyti apie Antakalnį. Ar tik ne Skaidra, kuriai, spėju, menas yra daugiau nei gyvenimas arba jiedu jos atveju taip neatplėšiamai limpa, kad galop šitą mišinį išsklaidyti pajėgtų nebent kokia nors specialioji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutartis „Dėl gyvenimo atskyrimo nuo meno-tyros: dr. Skaidros Trilupaitytės atvejis“. Meno tyra, meno tiras (apie meno tyrę nekalbėsim), o galiausiai viskas baigiasi meno industrijom ir kas galėtų paneigti, kad kada nors nepasibaigs meno santechnikom… Išmintingoji antakalnietė menotyrininkė (ne iš šio didžiausio Vilniaus rajono galo, kaip aš, o iš Sapieginės), jei tai išties buvo ji, tik atsargiai stumtelėjo: „Parašyk apie savo Antakalnį“, kai Vilniuje ir kitose kritulių nestingančiose Lietuvos vietose jau visu greičiu ėmė įsigalėti būsimų prisiminimų ir praėjusių lūkesčių sezonas, kai apniaukti debesys tapo bendra visų sielos dalimi ir, kaip ir kasmet, norėjosi beveik nemirksint žiūrėti į korėtus apelsinus ir tokias pat, tik gal ilgesingesnes moteriškas formas turinčias citrinas, įžiebti visas įmanomas šviesas ir visu garsu kiaurą parą leisti nuo paauglystės mylimą Mozarto 40-ąją – vos dvidešimt šešias minutes minoriško ir meniškai tyro džiaugsmo. Bent man taip nutinka, nors greičiausiai tai nesvetima ir daugeliui šios hemisferos bendrapiliečių, šalin sviedžiančių visas lengvutėles vasaros skrybėles su plokščiais ir neplokščiais graižais, o rudenėjančioms moterims beigi mergaitėms į vasarines spintas nenoriai, be skubos kraunant šviesias sukneles su rauktinukais ir klostėmis, rožines ir kitų spalvų palaidines, šildymo sezonu tampančias patetiškas, beprasmes ir, pripažinkim, truputėlį apgailėtinas.

Pelkių fone ekscentriškasis 9L (literatūrinės) klasės kvartetas: Mindaugas, Romas, Kaziukas ir aš. Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Kaip tik tuomet, jau gerokai įsibėgėjus rudeniui, kažkodėl visada prisimenu vaikystės Antakalnį, ypač jo gale, greta mano mokyklos (buv. 22-osios vidurinės), jeigu pasuktume link upės, esančias pelkes. Atsimenu taip, tarsi tai būtų gražiausia vieta pasaulyje – zona, kur kažkada nuo nežinia kokios klasės (aš gal nuo kokios penktos) vaikščiojome kaip savo sakraliąsias vietas turintys stalkeriai. Kai kas rūkyti, kai kas bučiuotis, kai kas tiesiog spoksoti į gana netikėtą erotinį gamtos proveržį, kur siauri, drėgni takeliai vesdavo prie upės, leisdami patirti medžių, lapijos, kitokio nei kitur dangaus įspūdį, įkvėpti vandens ir medžių jungties kvapo, kurio daugiau niekur nepatirsi. Nežinau, kokie medžiai (alksniai? gluosniai?) ten augo, bet jų žievė visais metų laikais kvepėdavo pavasariu. Snigdavo ar įžūliai spigindavo vasaros saulė, ten būdavo saugu, paprasta, aišku. Čirkšdavo paukščiai, per kovo atodrėkį būdavo galima paplaukioti ten atitirpusiais grakščiais ledo luitais, kai visai šalia, vos už keliasdešimties metrų, grėsmingai bruzdėjo Neris, link Nemuno ir toliau nešdama tikrą ižą. Ten būdavo galima trumpam išbėgti į laisvę iš kankinančių mokyklos kalėjimų, kur visuose koridoriuose rūgštimi tvoskė nušveistos linoleumo plikės, o rėksmingos tamstos mokytojos, nekalbant apie direktorės pavaduotojas (tarkime, Vištą), nors ir be antpečių, šitoje švietimo divizijoje buvo viršesnės už imperatorienes. Ką gi, noriai ar nenoriai ištarkime tiesos žodį: gerų mokytojų ir tada, ir anksčiau būta nedaug. Iki šiol prisimeni jų pavardes, veidus, balsus, atrodo, kad jos iki šiol vaikščioja tais koridoriais ir tebėra tokios pačios kaip anuomet, kai partija Lenina buvo vsech silnej.

Pirštai kvepia pelkėmis. Jos toli, tačiau net ir negyvendamas Antakalnyje daug dešimtmečių puikiausiai matau jas. Jos čia, prie mokyklos, matau jas pro mūsų ketvirtame aukšte esančio buto langą. Tiksliau, pro langą, jei neiškišu galvos, ne taip gerai matau jas, kaip išėjęs į balkoną, bet pirštai vis tiek jomis kvepia. Gal dėl to, kad to noriu. Pasiskolinau šitą kvapą visam gyvenimui. Taip išėjo. Neplanavau, netyčia. Prabraidyta ten per pamokas, po pamokų, per pertraukas, gal ir savaitgaliais, nors tuomet mama dažniausiai tempdavos į sodą, esantį už keturių kilometrų (man ten patikdavo, bet darbus daugiausiai nudirbdavo brolis, o man terūpėdavo kuo greičiau atskleisti atsineštą knygą).

Ypač iškilmingai atrodydavo jos sniegui tirpstant – kupsteliai su sniegų karūnom. Klampu, nors nelabai, nepaskęsi – miesto pelkės visgi, kas, kad Antakalnio gale. Iki mokyklos nuo namų – penkios minutės, tad viskas ranka pasiekiama – ir mokslo šviesos šventovė, ir namai, ir netgi pelkės. Ypač pelkės. Nemanau, kad, tarkim, mano namo kaimynams, ypač vyresniesiems, rūpėdavo tos pelkės. Jie veikiau jau pasukdavo link Vileišių rūmų, esančių už poros kilometrų, – ten kelias buvo asfaltuotas ir palei Nerį. Einant buvo galima stebėti Žirmūnų žiburius ir tuomet, tikiu, jiems miestas irgi galbūt, net jei jie to neįžodindavo, atsiverdavo kaip kažkam kažkieno Pažadėtoji žemė. Kitiems kaimynams būdavo parankiau su „Gintaro krantu“ jaukiai lindėti krūmokšniuotam paupy, stebint, kaip Neris leidžias, leidžias žemyn ir niekaip nenusileidžia. Bet kas už posūkio, gėrėjus vargu ar domino, o vakaro metu nei garlaiviai, nei kartais labai įspūdingai vidury tėkmės virstančios baidarės jiems tikrai nerūpėjo.

Jei dar man būtų leista grįžti ir prisiminti pelkes, neturėčiau nuslėpti, kad ten būta takelio, kuriuo buvo galima eiti, nesileidžiant link pelkės, link upės tėkmės, – jis vinguriavo tarp mokyklos krepšinio aikštelės ir pelkių, o juo praėjęs nedidelę dykynę ir spec. ligoninę, kur gydydavosi spec. žmonės, išlįsdavai tiesiai į degalinę. Jei kalbėtume apie vėlyvą popietę, tai, spėju, po darbų grįžę mano ir ne mano kaimynai nusičiupdavo kefyro ar „Žigulinio“ butelį ir spoksodavo į pilkąjį ekraną, kol juos sutraiškydavo jų pačių žiovulys. Ko gi jiems slinkti į pelkes?

Mūsų namas Krantinės gatvėje – keturios laiptinės – pilnas ir lietuvių, ir rusų, ir žydų. Neprisimenu jokių nacionalistinių batalijų. Jų tiesiog nebūdavo. Žodis ruskeliai, žinoma, nuskambėdavo iš tėvo lūpų, tačiau anaiptol ne grėsmingai, nors mano mama, anuomet dešimtmetė, su tėvais, broliais ir seserim Sibire praleido ketverius vaikystės metus. Pyktis kyla nebent dėl to, kad ponia Soldatova, gyvenanti po mumis trečiame aukšte (jos vyras kariavo II pasauliniame), stebi, kad 17:00 mes išneštume šiukšles į kelias sekundes telaukiančią šiukšliavežę. Jas reikėdavo supilti tiesiai į pražiotą, majestotiškai kvepiančią didelę angą ir atlikti tą itin skubiai. Antraip su pilnu kibiru tekdavo bėgti prie kito namo, o ten mašina irgi neužsilaikydavo. Nežinia, kodėl būdavo taip skubama. O veterano žmona niršdavo įtardama, kad mes tingėdami išnešti šiukšles pilame į klozetą ir tada jis užsikemša, kas ypač atsiliepia žemutiniam, jos, butui. Nemanau, kad techniškai tas veiksmas būtų buvęs įmanomas, nekalbant apie tai, kad mano šeimoje niekam ir į galvą nebūtų atėję taip elgtis.

Mūsų laiptinėje iš išskirtinesnių personažų, be ponios Soldatovos, labai primenančios bandelių kepimo mašiną (gerąja prasme, kaip sakytų mano artimas bičiulis tapytojas), ir išdžiūvusio, asteniško bei, matyt, dėl nesveikatos labai pikto pono Soldatovo, kažkuriame man nežinomame mūšyje (tikėkimės, ne prie Kursko ar jamant Berlyną) kontūzyto karo veterano, penktame aukšte dar gyveno iškilieji tiotia Motia, dėdė Kolia. Jiedu taip save vadino. Nepamenu, kad tiotia kuo ryškesniu būtų pasižymėjusi, nebent irgi išskirtiniu stotu, tikrai negelbstinčiu kylant kaip perkrautai raketai į penktą aukštą, o dėdė Kolia – visada buroko spalvos veidu, smagiai įkalęs ir draugiškai pakalbinantis. Antro aukšto kaimynas ponas Šikas turėjo „žmoną, kurią nulepino“ (bent taip jis guosdavosi mano mamai, atėjęs pataisyti telefono, mat dirbo telekome), ir gražuolę juodaplaukę žydaitę dukrą. Tame pačiame aukšte gyvenęs milicijos majoras žavėdavo tuo, kad atvažiavęs savo tarnybinę volgą tobulai priparkuodavo priešais laiptinę, tačiau pakilti absoliučiai girtam vairuotojui jau būdavo nelengva. Mielas senyvas rusas invalidas su lazda gyveno pirmame aukšte, buvo vedęs gerokai jaunesnę moterį, kurią kažkodėl buvome praminę Snargliene. Ji išties atrodė apskretus, susiraukus, kažkokia nevalyva. Turėjo mažą kūdikį. Dar pirmame aukšte gyveno miela senutė nebylė – itin draugiška, su ja būdavo gera šnektelti tarptautine šypsenų ir nusilenkimų kalba. Ji dar turėjo prieš įėjimą į laiptinę dailų, gražiai prižiūrimą darželį, regis, su alyvomis.

Mūsų artimiausia kaimynė, Elė, buvo itin talentinga siuvėja, uždarbiavusi namuose. Pamenu draugišką, rūpesčių užguitą žmogų, suniautą gyvenimo. Naktį ji dažnai žadindavo mano mamą, gailestingąją seserį: medicinos patarimų ir užuojautos. Siuvėjai kildavo nerimas, kraujospūdis, kamavo baimės, kartais norėdavo tiesiog pašnekėti ketvirtą valandą ryto. Pasak mamos, su šiais kaimynais mes tarsi turėjome bendrą butą – jie turėjo mūsų raktus nuo „pusantro kambario“, mes – nuo jų. Elė siūdavo LKP CK ponioms. Žinoma, jos buvo aikštingos, įnoringos, pilnos absoliučios savididybės, tačiau viską pranokdavo p. Griškevičienė. Ji, pirmoji ponia iš Turniškių, įsiverždavo į kuklų komunalinį siuvėjos butą, nustumdavo laukiančias moteris ir autokratiškai užimdavo pirmosios klientės vietą. Gaila, kitos detalės nugrimzdo užmaršties ūkuose, tačiau puikiausiai pamenu, kaip Elės vyras, temperamentingas molėtiškis, savitai vertino moteris: „Et, minkštūs papūs. Ką jau tenai.“

Kai kurie kiti namo – ne laiptinės – jaunieji kaimynai tuo metu dar išsiskyrė tuo, kad didelis procentas jų sėdėjo, sėdi ar dar tik sės už grotų. Vienų tėvai gėrė, kiti išvis jų neturėjo, treti dar nežinia su kuo augo. Mano vaikystės draugai, bemaž to paties amžiaus, už grotų neturėjo dėl ko sėsti, tad mes paupiuose žaisdavom indėnus, o vėliau skaitėm panašias knygas, su ana jaunąja – plėšimais, vagystėm ir prievartavimais užsiimančia – komanda neturėdami jokių reikalų.

Tiesa, gretimo namo penktame aukšte gyveno dvylikos trylikos metų blondinukė Sniegė. Kartu žaisdavom kieme kvadratą, o Sniegė, išties panaši į sniego karalaitę, regis, už kelis simbolinius saldainius parodydavo berniukams, ką gi iš tiesų slepia jos sijonas. Nepamenu, ar man teko dalyvauti tokioje anatominėje, o gal tik tekstilinėje prezentacijoje, tačiau žinau ir neabejoju, jog tai buvo tyra ir nekalta kaip ir vaikiškas lakstymas prietemoj paupiais, kai iš daugelio balkonų pasigirsdavo disonansų kupinas muzikinis kūrinys: „Jolanta, namo“, „Sauliau, valgyt“, „Dalia, ruošt pamokų.“ Vaikystėje man Antakalnis buvo kiemas, kitokio nei jo, nei miesto iki kokių trylikos metų, kai pradėjau dainuoti „Ąžuoliuko“ chore, nepažinojau. Kam pažinot? Viskas vyko čia ir niekur kitur. Vėliau man Antakalnis keliais kvadratiniais kilometrais išsiplėtė, kol galop tapo dideliu ir nedalomu Vilniaus vienetu.

Tie pusantro vaikystės kambario, apie kurį taip įtaigiai rašė Josifas Brodskis, turbūt būtų kone kiekvienos sovietmečio šeimos buto metafora. Pamenu, kaip mano dėdė, mamos brolis Tadas, persisvėręs per langą rūkė (tai turbūt buvo vienintelis jo panašus projektas gyvenime, nes jis apskritai niekada nerūkė ir nerūko) – ne vieną, ne dvi ir ne penkias cigaretes – grėsė šlovingoji tarybinė armija; kaip ne dėdė Kolia, o dėdė Miša, buvęs legendinės „Žalgirio“ futbolo komandos vartininkas, labai įmetęs įsmuko į mūsų buto koridorių, nes jam pasidingojo, kad čia viešas WC; prisimenu dar vieną kaimyną, kuris skaitydavo tik „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ ir tik tuomet, kai eidavo nusimaudęs su chalatu lovos link. Nežinau, kiek metų jam truko perskaityti visą tomą.

Aš su chalatu Antakalnyje esu ėjęs tik miškais. Kaip ir mano dėdė, sukausi nuo Raudonosios armijos, o tuomet dar grėsė Afganistanas. Tad buvo ir mamos susitarta, ir tos srities ekspertas mano klasės draugas Kaziukas pamokė, ką ir kaip kalbėti (pamenu, hospitalizuojamas porinau, kad nekenčiu visuomenės, taigi gal esu koks sociopatas?), ir – o, laime! – patekau į Vasaros gatvę. Ten nebuvo blogai – buvo dar keletas jaunų žmonių, kurie irgi tokiu būdu mėgino išvengti karinių gniaužtų, kurie nežinia kaip būtų baigęsi. Rytais sanitaras keldavo pusryčių: „Vyrai, kelt! Konjaką gert!“ Vakarais iš tiesų gerdavome, bet ne konjaką, o arbatą – Markesas (taip jį praminėm dėl galingų plaukų ir įnirtingo „Šimto metų vienatvės“ skaitymo) ir Erikas. Jam tebuvo 14 metų, bet mama jį paguldė ligoninėn, nes berniukas aiškino, kad spjaudosi drugeliais. Erikas, senokai negyvenantis Lietuvoje, iki šiol liko poetiškas, drugeliai išliko – kaip ir kur, tegali atsakyti tik jis. Mano psichiatrinė istorija baigėsi gana komiškai – man buvo pareikšta: kadangi aš vis tiek einu su chalatu į namus, tai jie negali su manim susitvarkyti ir todėl esu išrašomas. Na ką gi. Nuo to laiko nesu buvęs miške su chalatu.

Antakalnis – seniausia ir šiuo metu didžiausia Vilniaus miesto dalis, įsikūrusi į šiaurės rytus nuo miesto centro. Išsidėstęs kairiajame Neries krante, aukščiau Vilnios žiočių. Plotas 74 km². Tik man Antakalnis nematuojamas kilometrais – vien atsitikimais, įvykiais, atskirom vietom, pažintim, žmonėmis. Tai egzistencinis, erotinis patyrimas, kuris tęsiasi. Juk pats esu Antakalnis, bent jau sau.