Kaip aš kėliau „Šatėnų“ reitingus

Iš spaudai nerengiamos prisiminimų knygos „Kultūrinio herojaus aplinkkeliai į sėkmę“

Pirmiausia reikėjo viską kuo kruopščiausiai suplanuoti. Prezidentūra ar Seimas? O gal Gedimino bokštas? Arba Arkikatedra? Sumanymo bendraautoriai gk ir žd atkakliai tylėjo. Susikroviau reikiamas priemones į kuprinę ir nuėjau miegoti. Vidurnaktį galva šviesesnė.

Pasirinkau sieną, kur Bondo tėvynainiai naktimis pasirašinėja kūniškais skysčiais. Šalia „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ autoriaus aikštės. Prieš tai, žinoma, užsukau į būdelę, kur suspaudžiau keletą numerių. Tada, įsitikinęs, jog stoviu reikiamoje vietoje ir gerai apšviestas, su tiesiai į mane nukreiptomis stebėjimo kameromis, išsitraukiau iš kuprinės flakoną. Nors pilnatis plieskė visu ryškumu, purkštelėjau juo sau į akis. Kai vargais negalais be acetono prasigramdžiau regėjimo lauką, tvirtos pareigūno rankos jau užlaužta dešinė buvo spėjusi suraityti tik „saulė“ ispaniškai (arba „druska“ rusiškai). Iškilmingai vedamą į policijos automobilį mane akino fotoreporterių blykstės.

Aš bijojau, kad gali atlikti grafologinę analizę, palyginti braižą ir mane demaskuoti. Bet dar labiau baiminaus, kad nepaklaus pagrindinio klausimo, todėl dar vedamas mėlynojo žiburėlio link perskrodžiau vidurnakčio tylą riksmu, jog aš – neetatinis „Šatėnų“ bendradarbis. Po šio prisipažinimo buvau be ceremonijų įgrūstas į bagažinę.

Žinia žaibu apskriejo portalus, o paskui ir laikraščius: „Sugautas Didysis Vandalas!“ (plg. su Vytautu Didžiuoju), „Nekaltas sostinės sienas niekinęs iškrypėlis pričiuptas už rankos!“, „Įsipykusiam miestelėnų turto tepliotojui – galas!“… Nutrauktą juodais dažais išterliotą marmūzę ašarotom akim puošė antraštė: „Gailisi, nespėjęs atlikti savo juodo darbelio?“ Į greitosiomis sukaltą sensaciją tik paryčiais, bet užtat karštai sureagavo ir Algis, tinklais pasiųsdamas pasauliui tokį komunikatą (bijodamas būti patrauktas už netikslų žodžių ir intonacijų perteikimą, galintį turėti įtakos Trečiajam pasauliniam, pacituosiu jį raidė raidėn): „Dievaži, mieli prieteliai ir nedraugai, brangūs broliai bei seserys, dingojosi man, kad nuplikęs žilo plauko sulauksiu, kolei duos apčiuopiamų vaisių tas ilgametis mano triūsas, ta giliai išvaryta vaga, begaudant šitą, neatsiprašant, – tegu kalbos padargas nudžius, jei byloju netiesą, – garbų žydišką vardą negarbingai pasisavinusį nepraustaburnį. Kaip dabar menu, būdavo, nustojęs vilties, tariu sau: vargu bau… Ir štai šį rytą – šimts kalakutų!.. nepatikėsite, iš laimės pilnos kelnės!“ Po ketvirčio valandos Algis (nežinote, kas tas Algis? Greitai sužinosite!) savo paskyroje kažkodėl paskelbė „Tegyvuoja kalbos komisija!“, bet paskui šį įrašą ištrynė. Penkios minutės šeštos prisipažino negalintis užmigti ir pasidievagojo, kad jau nuo šios dienos neribotą laiką nešios savo mylimiausios rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės ypač mėgtą galvos apdangalą „beigi klumpes“.

Tačiau svarbiausia, kad už visuotinę euforiją ne mažesnis (valio!) buvo ir šventas (bei pasaulietinis) pasipiktinimas: kas tie „Šatėnai“? Su kuo jie valgomi? Kas ten per kultūroristų lizdas? Kur žiūri, ką geba Kagėbė analogas Lietuvoje? „Šatėnų“ svetainė lūžo nuo pasipiktinusių, smalsių ir šiaip nosiakrapščių internautų šturmo. Per vieną dieną tinklavietę užplūdo tiek naršytojų, kiek nebuvo apsilankę per pusmetį. Popierinis savaitraščio tiražas buvo iššluotas akimirksniu. Kas Tas per vienas? Kokia redakcijos pozicija? Ar atsiribos ji nuo šiuolaikinio Džekilo Haido, nuo to „kultūringojo“ barbaro? Sumanymo bendraautoriai, kaip susitarę, ir toliau atkakliai tylėjo.

 

Iš apklausos areštinėje (nutekintos stenogramos dalis)

– Kodėl taip darai?

– Matot, aš tapatinuos su Herostratu…

– Kas tas erostratas? Draugelis? Pagalbininkas?

– Ne, ne, ne. Aš viską darau vienas – taip, kaip ir užšifruota mano varde. Suprantat, jeigu mano vardą užrašytumėte su lietuviška galūne kilmininko linksniu, pamatytumėte, kad jis sudarytas iš dviejų keturraidžių žodžių – itališko ir lotyniško, kurių kiekvienas būtent tai ir reiškia – „vienas“. Šis vardas atspindi mano esmę, net, sakyčiau, egzistencinę ir dvasinę būklę.

– …Tu gal meninykas?

– Kas toks?

– Meeeninykas. Parazitas.

– Tam tikra prasme taip. Nepripažintas.

– Šitą galėsi psichiatrui pasipasakoti. Dabar geriau sakyk, kas tas kastratas?

– …Ką – jūs nežinot Herostrato?!. To, kur padegė Aleksandrijos biblioteką?

– Padegė biblioteką? Kur? Kada? – pusamžio ūsuočio žalia uniforma lėliukėse plykstelėjo liepsnelės. – Patikrink Gezamiesčio rajoną. Peržiūrėk nusikaltimų suvestines… – pusbalsiu burbtelėjo prie kompiuterio sėdinčiam partneriui.

– O kodėl padegė? Pasišildyt norėjo? – vėl atsigręžęs į mane ir mirktelėjęs kolegei, jau malonesniu balsu tęsė kvotą.

– Ne. Išgarsėti. Bet kokia kaina. Tiksliau, nemokamai.

– O tu irgi nori išgarsėti?

– Kad aš ir taip garsus. Visi žino mano vardą.

– Tą, kur peckioji ant sienų? O čia vardas ar pavardė? Ar pravardė?

– …

– Kličkė, supranti?

– Sakyčiau, pseudonimas. Suprantat?

– …

– Pasiskolintas iš Senojo Testamento…

– Iš teisto mento? – ūsuotis dar labiau suspirgėjo. – Ką tu pasiskolinai? Dažų?

– Vardą pasiskolinau…

– Nei Šiaulių, nei Skuodo rajone bibliotekos nedegė, – raportavo poziciją prie monitoriaus užėmęs žaliūkas.

– Ką?! – ūmai apniukęs tardytojas sužaibavo į mane akimis. – Tu nesek man pasakų!

– Bet Herostratas padegė Artemidės šventyklą, ne biblioteką…

– O tu iš kur žinai? – įtariai iškošė, žaibiškai atsisukdamas į stenografistę. – Patikrink, ar nedegė kokia bažnyčia ar cerkvė…

Ūsuočio lėliukėse vėl suspindo medalis ir premija. Atsiprašau, premija ir medalis.

 

Mano poelgis ir pavyzdinis mūsų tarnybų operatyvumas, be jokios abejonės, buvo aptarinėjami ir tiesiogiai transliuojamuose „Savaitės raibuliuose“. Buvusios Muravjovo rezidencijos apsauginiai, TV prožektorių apakinti, gyrėsi savo veiksmus koordinavę ir slapta informacija dalijęsi su „atatinkamom“ didžiųjų raidžių struktūrom. Kokiu pagrindu? Kardomosios kaltumo prezumpcijos. Nuo jų neatsiliko stambiausios MIP grupės valdytojas, atsakingai rimtu veidu paaiškinęs, jog apie būsimą nusikalstamą veiką jo „samdiniai“, kaip visada, sužinoję iš patikimų šaltinių. Pastarųjų, „deja, net už didžiausius pinigus negalėtų atskleisti“. Tik angelų sargų sargas atvirai pripažino, kad apie rengiamą aktą juos perspėjęs kažkoks anonimas. Jis džiaugėsi pastebimai išaugusiu piliečių nepakantumu nesankcionuotiems bei iš anksto nesuderintiems veiksmams, pareigingu nesitaikstymu su šešėline veikla(?). Tai, angelų sargų vyriausiojo įsitikinimu, esąs brandžios, pilietinės visuomenės požymis. Klausydamasis garbiųjų laidos dalyvių nežymiai šypsojausi. Komplimentus visada malonu girdėti. Aš buvau ne tik „degeneratas“, „išgama“, „ligonis“, „menininkas apsišaukėlis“, bet, pasirodo, ir pilietiškai subrendęs visuomenės narys.

 

Iš pasikalbėjimų su psichologe (šaltinis: „blakė“)

– Kodėl jūs taip darote?

– A-a-a… mmm… Žymiu teritoriją. Kaip šuo. Tokie instinktai. Jeigu aš neužrašysiu, kiti užrašys. Aš jaučiu nenugalimą potraukį įsisavinti ir pasisavinti šį miestą…

– …

– Man patinka menas.

– …

– Bet ne bet koks, o anoniminis menas. Matote, aš netrokštu išgarsėti, nesivaikau garbės ir šlovės… Užtat mane vaikosi.

– Kaip manote kodėl?

– Ką aš žinau. Gal nori padėkoti? Ar kokią premiją įteikt? O gal autografą gauti?

– Bet jūs ant sienų ir taip paliekate savo, hm… signatūras.

– Matote, šiais laikais menininkas svarbiau už savo kūrinį, net už savo parašą.

– Aha…

– Kas per laikai! Turiu visaip mėtyti pėdas, slėptis, maskuotis, kad išvengčiau viešumo.

– Gal todėl ir mėgstate naktimis darbuotis?

– Taip, taip! Ne visai taip. Matot, naktimis mane pagauna įkvėpimas. Ir toks įkvėpimas, kad neturiu laiko nei popieriui, nei drobei pasiruošti, todėl rašau visur, kur pakliūva… Man negaila. Nesu įnoringas, man nereikia ypatingų sąlygų, dirbtuvių, stipendijų, valstybinių užsakymų ir pan.

– O kodėl jūs rašote tik savo vardą?

– Nes myliu save. Kiekvienas menininkas jums tai pasakys.

– O jūs menininkas?

– Aš – kaligrafas.

– Tikrai?

– Taip. Spontaniškojo rašymo. Matot, naktimis į mane įsikūnija vis kitas genijus, štai kodėl tie parašai skirtingo braižo ir šrifto, lyg visai kito žmogaus ranka vedžioti…

 

Kad ir kaip stengiausi, buvau pakaltinamas. Po beprecedentiškai trumpo teismo proceso man skyrė baudą su daug nuliukų. Kadangi mokėti nesiruošiau, ji buvo konvertuota į paras. Pastarosios grėsė virsti kvadratais ir kubais dauginamomis palūkanomis, mat, paakinti Algio atsišaukimų priversti mane „už viską brangiai sumokėti“, pareigingieji bendrapiliečiai rengė ieškinius už, jų nuomone, nepataisomai sugadintus fasadus. Savo lėšomis ir pastangomis užsidažiusieji parašus dabar samdėsi restauratorius, kad atgaivintų autentiškus vandalizmo pėdsakus su visomis iš to išplaukiančiomis sąskaitomis. Sklandė gandai, esą užrašai netgi buvo klastojami, bet aš tuo, žinoma, netikiu. Kaip ir kalbomis, jog kai kurios daugiabučių bendrijos rengėsi teisme įrodinėti, kad būtent dėl tuo parašu sugadintos reputacijos jų namą reikėję nedelsiant renovuoti arba išvis nugriauti ir atstatyti iš naujo… Šiaip ar taip, perspektyva rūsčiojo režimo pataisos vienutėje sulaukti senaties termito neatrodė jau tokia miglota. Todėl laisvomis nuo išvažiuojamųjų posėdžių valandomis ketinau sekti riterio iš La Mančos gimdytojo pėdomis. Mano užrašus „Šatėnai“ pasižadėjo su malonumu spausdinti. Beje, už labai solidų honorarą. Nors kilus skandalui Kult. m-isterija su Q rėmimo fondu pasinaudojo proga dar lengvesne širdimi ir dar kiečiau įmigusia sąžine nutraukti paramą „susikompromitavusiam ir įtartinam leidiniui“, „Šatėnai“ galėjo sau leisti per visą pirmą puslapį išspausdinti didelę jų pusėn nukreiptą špygą. Savaitraščio tiražas augo kaip ant Kėdainiuose gaminamų trąšų net ne savaitėmis, o dienomis, o internetinė svetainė negrįžtamai leido šaknis populiariausiųjų portalų penketuke net be užsislaptinusių samdytų komentatorių padėjimo.

Vis dėlto Viešpaties keliai nežinomi. Ne viskas klojosi taip, kaip buvo sumanyta… Užrašai ant sienų nenyko! Po nakties jų atsirasdavo ne tik tose pačiose viešųjų pirkimų būdu nusamdytų profesionalų uždažytose, bet ir visiškai naujose vietose. Visiems iki skausmo pažįstamas parašas ant sostinės namų ir tarpuvarčių dauginosi kaip koks pelėsinis grybas. Tai buvo tikras stebuklas: aš sėdėjau daboklėje, o užrašai paslaptingai dauginosi! Kylančią pasipiktinimo bangą mano prievaizdai suskubo atremti originaliomis, dar nebandytomis priemonėmis – naktimis buvau pririšamas prie lovos. Bet tai negelbėjo. Užrašų geografija plėtėsi. Į visuotinį suglumimą, galimai persmelktą galimos korupcijos galimų įtarimų, prižiūrėtojai reagavo dar drastiškiau – laikinajame mano būste įtaisė stebėjimo kamerą ir pasirūpino tiesiogine transliacija per internetą. Šiuo novatorišku sprendimu prieš savo valią perspjoviau pačią miesto galvą, nes galėjau būti visų nužiūrinėjamas ne tik palinkęs prie darbo stalo, bet visas 1440 minučių per parą. Tai kėlė šiokių tokių nepatogumų, kita vertus, išėjo į naudą, mat suteikė progą konsoliduotis menininkų bendruomenei, jos nepasitenkinimui įgyti konstruktyvias, aiškiai artikuliuotas formas. Išplatintoje peticijoje aš buvau vadinamas „XXI a. (ne)kultūros kankiniu“, o valdžia raginama tučtuojau „sutraukyti kūrybinės laisvės pančius“ – juk dauguma menininkų, kaip visiems žinoma, esą „pelėdos, t. y. kuria būtent tamsiuoju paros metu“! Į mano slapyvardžiu atidarytą sąskaitą neatlygintinai buvo pervesti 123 šalies menininkų moralinės paramos vienetai. Negana to, neregistruotuoju paštu man iškilmingai buvo atsiųsti trys pluoštai primargintų popieriaus lapų ir 5 megabaitai nuliukais ir vienetukais šifruotos virtualiosios paramos. Su tokiu simboliniu kapitalu galėjau traukti ne tik iki gyvos galvos, bet ir 17,5 metų po mirties.

Kad ir kaip ten būtų, visi ant man pažįstamų ir nepažįstamų asmenų nekilnojamojo turto nepaliaujantys dygti parašai buvo mano ir tik mano problema. Kol krentančių reitingų suerzinti angelai sargai vis atkakliau spaudė mane paaiškinti šį sveiku protu nesuvokiamą, fizikos dėsnius paneigiantį reiškinį, o aš į klausimus atsakinėjau ryžtingai sučiauptomis lūpomis ir pečių gūžčiojimu, bendrapiliečiams anapus kalėjimo sienų piršosi dvi išvados: arba jis (t. y. aš) – pranašas, apdovanotas antgamtinėm galiom, arba turi sekėjų…

Pastarąją versiją versti kūnu ėmėsi viską gebanti triraidė struktūra. Kai palieptas surašyti savo bendrininkus kūrybiškumu neblykstelėjau, pasisemti įkvėpimo buvau pavežiotas po atokias, nuo pasaulietinio triukšmo ir erzinančio pašalinių dėmesio gerai apsaugotas vilas, kur neakivaizdžiai susipažinau su lietuviškai nekalbančiais vyrais, tinginčiais skustis. Mano palydovų nupiešta perspektyva be vizų inkognito kirsti ne vieną sieną man, 6 m² ploto rezidentui, pasirodė visai verta dėmesio. Pasiūlymui pritariau mandagiu ir iškalbingu tylėjimu, todėl skubos tvarka buvo pradėta intensyvi mano sveikatos patikra, įskaitant kraujo spaudimą… Kai ir septynioliktą kartą garsusis Poligrafas lyg užsikirtęs patvirtino, kad nesu subūręs jokios slaptosios brolijos ir nepriklausau nė vienai pogrindinei organizacijai, buvo išleistas į pensiją (iš tikrųjų tai parduotas nelegaliame aukcione) kaip nepatikima ir lūkesčių nebepateisinanti atgyvena, o patys tyrėjai trumpam nuleido rankas…

Nežinia, kiek būtų užsitęsusios mano kaltės įrodymų paieškos, jei ne Šnipinėjantysis Australas, visam pasauliui nutekinęs mūsų akroniminės organizacijos ataskaitas apie poligrafinius eksperimentus su grifais. Mano pasirinkta slėpiningo tylėjimo taktika per tardymus žmonėms padarė įspūdį ir sukėlė pagarbią baimę; negana to, slaptųjų pareigūnų veiksmais pasipiktino net kelios įtakingos tarptautinės gyvūnų apsaugos organizacijos(?). Užrašams sėkmingai užkariaujant vis didesnius urbanistinius plotus, o valdžiai nevykusiai maskuojant savo bejėgiškumą, vienas komentatorius net prisiminė Baltazaro puotą su iš sienos išlindusia ranka, hebrajiškai išskrebenusia מנא, מנא, תקל, ופרסין. Biblinės sąsajos visiems buvo akivaizdžios, nuomonės išsiskyrė tik dėl parašo traktuotės. Vieni aiškino, kad tai blogas, pikta lemiantis ženklas, kiti – atvirkščiai – kad tai ženklas iš aukščiau, išskiriantis jei ne tame name gyvenančius asmenis, tai bent jau vietą. Netrukus NT skelbimų rubrikose net atsirado skyrelis „Namai su Tuo Ženklu“. Be to, ėjo gandas, kad sieninio autografo ant savo būsto įsigeidė net pats Algis, tačiau kreiptis į mane esą jam neleido garbė ir orumas, o patsai suraityti parašo neva nedrįso baimindamasis autoriaus teisių pažeidimo. Kad ir kaip ten būtų, nei ekspertai, nei konstituciniai teisėjai šiuo ginčus keliančiu parašo klausimu taip ir nepriėjo tvirtos ir vieningos nuomonės, todėl galiausiai susiprotėta išaiškinimo kreiptis tiesiai į bebalsį šių parašų „kaltininką“ (taip, taip, dabar jau tik kabutėse!).

Atsisakymą priimti audiencijos vietinius MIP samdinius motyvavau perkrautu darbo grafiku, o į užsienio reporterių maldavimus tarti žodį ramiai atsakydavau, jog nesivaikau pigaus populiarumo. Kai už trumputį interviu man pasiūlydavo nemenką sumelę, mįslingai prabildavau, pavyzdžiui, apie IVM (išliekamosios vertės mokestį, apskaičiuojamą, beje, labai paprastai: gyvenimo metai minus kultūrai sugaištas laikas – kuo skaičiukas mažesnis, tuo didesnė tikimybė, kad kūrybinis palikimas bus atsparesnis santykinei laiko ir konjunktūros infliacijai). Mano slėpiningosios užuominos ir pareiškimai sukeldavo spėlionių, komentarų ir interpretacijų bangą. Visuomenės susidomėjimui pasiekus aukščiausiąjį tašką, žiniasklaidininkams galiausiai suteikiau viltį, pažadėjęs neapibrėžtu periodiškumu kviestis į grupines spaudos konferencijas pasimatymų kambarėlyje. Su sąlyga, kad nebūsiu klausinėjamas apie Tą Parašą, ir gavęs raštišką pasižadėjimą mano žodžius pasauliui skleisti didžiosios Kultūros vardu.

Mano pamąstymų, minčių ir sakytinio žodžio raštvedžiais tapo žurnalistai (nuo žodžio „žurnalas“) ir kiti VIP (nepainioti su angliška santrumpa!) darbuotojai. Jie uoliai ir nemokamai įrašinėjo, o paskui šifravo ir užrašinėjo kiekvieną žodį, nusprūstantį nuo mano lūpų. Beje, dėl žodžių transkripcijos, kitaip nei Algis, galėjau nesijaudinti: kiekvienas myktelėjimas, atsidūsėjimas ar seilės nurijimas galėjo būti svarbus, todėl buvo kruopščiai verčiamas į grafinę kalbą, fiksuojamas skliaustais ir komentarais. Kaip žinote, aš net nustojau rašyti. Neišleidęs nė vienos knygos, vis tiek jau buvau tapęs gyvuoju klasiku. Mano raštus atsidėję tyrinėjo ne tik pralaimėjimo negalinčios pripažinti spausdintinių raidžių tarnybos ir spec. institucijos. Ieškodami paslėptų mįslingojo parašo prasmių ir užuominų apie dar mįslingesnę jo sklaidą pasaulyje mano tekstus semiotikos, psichoanalizės, poststruktūralizmo ir kt. instrumentais preparavo profesinių aukštumų perspektyvų apsvaiginti akademinių sferų specialistai. Ta proga buvo sudarytas ir nuolat pildomas To Parašo arealo plėtros atlasas, o slaptosios struktūros, išslaptintos pažymos duomenimis, ilgalaikės nuomos pagrindais į Baltijos tigrą parsigabeno netgi laiko patikrintą „Enigmos“ šifravimo aparatą. Laimei, viskas buvo veltui (aišku, ta – netiesiogine – prasme)…

Nustojęs spausdintis „Šatėnuose“, aš netekau ir vienintelio pajamų šaltinio. Tiesa, finansiniais pasiūlymais negalėjau skųstis (o gal kaip tik atvirkščiai): fiziniai asmenys atvirai, o juridiniai paslapčia dieną naktį atakavo mane su prašymais neatlygintinai paremti solidžiomis sumomis, tačiau tiesiamą ranką su pinigais aš išdidžiai atstumdavau, geriausiu atveju pasiūlydamas aukojamas lėšas pervesti „Šatėnams“ arba tiesiog juos užsiprenumeruoti (beje, registruotuoju paštu gaunamus rimtų kompanijų pasiūlymus leisti parašą naudoti kaip prekės ženklą aš plėšydavau net neskaitęs). Toks senamadiškas ultraaltruizmas dar labiau padidino ir taip jau didelį mano populiarumą. Apklausose aš lenkiau visus buvusius ir būsimus prezidentus kartu paėmus, apie ministrus pirmininkus, žinoma, jau nė nekalbant. Mano paroms baigiant ištiksėti, o visuomenės simpatijoms mano atžvilgiu ir toliau nenumaldomai augant, tautos išrinktieji parodė pavydėtiną solidarumą, pabandę skubos tvarka patyliukais prastumti įstatymą, kuriuo atgaline data aukščiausia bausme be teisės į malonės prašymą būtų baudžiami visi(?), kada nors suraitę Tą Parašą. Vis dėlto aukščiausiajai šalies galvai dedant ant šito dokumento savo autografą kilo iki tol neregėti masiniai neramumai – apie jų baigtį jūs visi kuo puikiausiai žinote.

Taigi, kaip jau supratote, kelias į masinį pripažinimą pradžioje nebuvo raudonu kilimu klotas. Dabar jums turbūt net sunku patikėti, kad spalvingasis kultūros dienraštis „Šatėnai“ kadaise buvo ne pačiame geriausiame popieriuje spausdinamas savaitraštis, leidžiamas niekingu pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu (ir be jokių reklaminių priedų!). Konfliktas su Kult. m-isterija ilgainiui užsimiršo, ir ši, svarstydama kitų leidinių paraiškas gauti paramą, keldavo „Šatėnus“ pavyzdžiu, kaip galima, išmintingai laviruojant tarp reklamos ir brandžių tekstų, tarp eilučių ir pastraipų, tarp laudacijų ir nutylėjimų, išgyventi ir klestėti ir be valstybės dotacijų. O kažkuris eilinis ministeris „Šatėnus“ netgi pavadino masinės aukštosios kultūros etalonu (kai tiek piliečių turi aukštąjį, tai, tiesą sakant, nieko keista).

Apie mano pastangas vainikavusį Kultūros kankinio 17-ojo laipsnio ordiną, be jokios abejonės, papasakosiu kituose šios memuarų knygos puslapiuose, o kol kas užteks pasakyti tik tiek, kad ne be reikalo mano slapyvardis Solomon, – Saliamonas lietuviškai.

20… m. balandžio 1 d.