Arklys bėga, žolė auga
Tai buvo linksmumėlio „Naisių vasaros“ teatre, atvykusiame į Vilnių! Vaidino miuziklą, sukurtą pagal Vytauto V. Landsbergio idėją, dainavo Vytauto Kernagio dainas pagal Marcelijaus Martinaičio tekstus. Aktorių neminėsiu, nes jų net vienuolika ir vaidina taip puikiai, kad kiekvienam reikėtų atskiros studijos.
Kas be ko, tačiau savo rašinį pradėjau ne tuo žodžiu. Nors miuziklas ir linksmas, ir šmaikštus, etnografiškas, vis vien ne kikenau, kaip pilna salė žiūrovų, o akis išvertus ir išsižiojus sėdėjau bei stebėjausi: žiūrėk tu man! Paprasti žmoneliai, iš kaimo, ir taip gerai vaidina! Be abejonės, režisierės Reginos Steponavičiūtės „išdresuoti“, nes jau prieš daug metų mačiau jos režisuotą spektaklį – mano „Povilą ir Mariją“, apie Šatrijos Raganą ir Povilą Višinskį. Vaidino Šiaulių teatro aktoriai. Ir dabar prisimenu, kaip Višinskis po sceną dviračiu važinėjo…
Naisių miuzikle ir būtų galima prirankioti daugybę perliukų, tik tai būtų ne daiktai, o patys aktoriai perlai. Paminėsiu moteris – jos ne vaikšto, paprasčiausiai lyg balerinos grakščiai meta į priekį koją, meta… O mimikų įvairumėlis! Kiekvienas aktorius rodo save visą laiką, o ne ką nors mėgdžioja.
Įspūdingiausias ketvirtas paveikslas, kur susikerta ano, vaižgantiško, meto idėjos: reikia šeimos, vaikų, bet ir mergos, kuri žemės turėtų. Kas iš pasogo pinigais! Pelės suės, o žemė liks. Pasirodo, ir meilė ne toks jau paprastas dalykas: joje ir ilgesys, liūdesys, džiaugsmas ir skausmas, dar vienatvė… Kiekvienas myli kitaip ir liūdi kitaip. Mirus brolaliui, sesuo verkė dvejus metelius, – marti verkė „lig abiedai“. Ir Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai „utiti kaip šalta“ – ne šiaip sau žodžių žaismas. Jų, kaip žodžių iš dainos, neišmesi. Jie įveda kiekvieną aktorių ir iš anksto padeda suprasti veikėjo charakterį. Matome, kad čia senų čėsų kaimas su savo gyvenimais, papročiais, įpročiais – ne kokios nors „pupytės“ iš televizijos, nieko bendra neturinčios su nūdiene Lietuva.
Reikia padėkot „Naisių vasaros“ projektų mecenatui ir sumanytojui Ramūnui Karbauskiui. Jis puikus žemdirbys, puikus organizatorius ir kultūros žmogus, kuriam rūpi ir aplinkos grožis, ir žmonių grožis, dvasingumas. Esu buvusi Naisiuose – tiek gražumynų, kūrybingumo niekur kitur Lietuvoj nerasi. Senovės baltų tradicijos ir šių dienų visapusiška kultūra ne „barškaliukai“, į kuriuos užvertus galvą reikia žiūrėt, o kad žmogus savo dvasia kiltų aukštyn.
Spektaklis buvo vaidinamas tarmiškai. Pasididžiuosiu ir aš savąja, dzūkų, tarme: „Gana loc, čėsas joc.“ Taigi baigsiu savo trumpas pastabas. Gaila, kad R. Karbauskio nėra, jis – užsieny. Būčiau dar ką nors iš jo išpešusi, o dabar – ką mačiau, tą užrašiau. Gal ir ne taip mačiau…
Atvažiuokit, mielieji, dar sykį. Tegul daugiau vilniškių pamatys save išvirkštine puse.
Po galais! Kad kiek, būčiau Andrių Mamontovą užmiršusi paminėti. Jis šauniai šviečia vaikus ir dar kitus ragina tą daryti. Ir aš norėčiau laikyti rankoje kiaušinį ir galvoti, ką daryti – išvirti ar iškepti?
