Žmogus svajotojas
Svajonei reikalingas svajojimo objektas, tai, apie ką būtų svajojama. Tačiau svajonės savastis trokšta svajonės neišsipildymo, amžinai potencialus krūvis yra svajonės svajonė. Svajonės išsipildymas arba svajonės realizacija svajojimo objekto pasiekimu įniekina svajonę. O svajonės ontologinis siekis yra ne savinaika, o savibūties bioninė tąsa.
Harry Callahan. Eleonora. 1947
Taip svajonė arba, tiksliau tariant, latentinė valia svajoti kuria įvairias užkardas, kliūtis, barjerus tam, kad svajonė nebūtų realizuota. Čia atsiranda vidinis konfliktas tarp siekiamybės kaip siekiamybės ir siekiamybės kaip siektino objekto. Siekiamybė kaip siekiamybė yra judėjimas svajonės išsipildymo link, tačiau nors judėjimo vektorius yra apibrėžto turinio, t. y. jis turi galutinę stotelę, ši galutinė stotelė yra judėjimo mirtis, o siekiamybė kaip siekiamybė yra judėjimas dėl judėjimo, vengiant judėjimo mirties. Tikslas tėra pseudotikslas, valios veikti arba kryptingai neveikti skatulys.
Judėjimo mirtis nėra solidari su kitu judėjimu, kuris greičiausiai bus suaktyvintas kitos užgimusios svajonės: peržanga į kitą judėjimą po vieno judėjimo mirties nėra svajones kuriančio mechanizmo arba svajonės pačios savaime, jeigu svajonę traktuosime kaip save išjudinantį pradą – savijudą, prioritetas. Svajonė pati savaime neleidžia konkrečiai svajonei matyti save veikiančią visuotinybėje, lyg smulkus varžtelis suvoktų esantis milžiniškoje konstrukcijoje. Priešingai, konkreti svajonė vadovaujasi išlikimo principu (savibūties bioninė tąsa), ji trokšta būti taip ilgai, kaip įmanoma, tad svajonės judėjimo mirtis yra svajonės mirtis, o šito ji negali sau leisti be atkaklios kovos su svajonės realizavimu.
Kita vertus, svajonei būtinas pamatas – siekiamybė kaip siektinas objektas, nes be šio pobūdžio siekiamybės neįmanomas valios veikti impulsas, taigi ir svajonė, nes svajonė yra svajonė-apie-kažką, be to „kažko“ svajonė netenka pamato, tampa beobjekte svajone, svajonės savinaika dar iki jos užgimimo. Šis svajonės negimimas užfiksuojamas pasąmonėje ir tartum neįvykusi genetinė prigimtis prisideda prie žmogaus svajotojo savigriovos.
Žmogaus svajotojo savigriova pasireiškia noro svajoti atsaku, nes šis noras pirmiausia siunčia užklausą į pasąmonės klodus, kad iš pasąmonės atgal gautų svajotinos medžiagos. Kadangi negimusios arba beobjektės svajonės istoriniu atžvilgiu įaudžiamos į svajonių bendrybės medžiagą, kurios dalis noro užklausa pereina į aktyviąją svajojimo fazę, kas be ko, noro svajoti atsake nepraleidžiami ir beobjekčių svajonių faktai, kurie toliau negatyviai determinuoja svajonių kokybę, kuri, savo ruožtu, negatyviai veikia žmogaus svajotojo būtį arba skatina žmogaus svajotojo savigriovą.
Svajonė, siekdama objekto, iš tiesų jo nesiekia: kuo arčiau žmogus svajotojas yra siektino objekto, tuo didesnis svajonę slegiantis nerimas. Jeigu žmogus svajotojas nusprendžia būti ryžtingas ir, užuot įsivėlęs į svajingą judėjimą – judėjimą su begale tarpinių stotelių, sustojimų, nukrypimų nuo tiesiaeigio judėjimo siektinybės link, grįžimų atgal ir pan., juda planingai, nuosekliai ir pamatuotai, tartum svajonė būtų natūraliai užsibrėžtas tikslas, svajonė dažnai į pagalbą pasitelkia įvairias pasyvumą sukeliančias formas: apatiškumą, baimę, neviltį, beviltiškumą, beprasmybės pajautą, iniciatyvumo stoką, kaltę, savivertės, tikslo vertės sumenkinimą, abejonę. Tada ypač išryškėja minėtas vidinis konfliktas, jo įveikai permąstomas ir perjaučiamas svajonės siektinybės objektas, valia veikti transformuojama į valią kryptingai neveikti, sparčiai greitėjama į rimtį.
Šis greitėjimas į rimtį svajonės judėjimui primena apie galbūt laukiančią judėjimo mirtį, svajonė perima žmogaus svajotojo ryžtą, sublimuodama jį į tartum-judėjimą, kai judėjimo trajektorija persimaino į labirintą su išeitimi, nuolat pasislepiančia nuo svajonę bandančio realizuoti žmogaus svajotojo, svajonės siektinas objektas tampa svajinguoju objektu, esiniu be konkrečių erdvėlaikio koordinačių. Kad pašalintų naudotas pasyvumą sukeliančias formas, svajonė įteigia žmogui svajotojui, kad judama tikslingai. Santykis tarp nueito kelio ir sugaišto laiko vis užglaistomas svajonės realizacijos nuojautomis „jau-greitai“ ir nuolatiniu baksnojimu kantrybės kategorijomis „dar-ne-laikas“. Tokio pasiteisinimo žmogui svajotojui pakanka, tikėtinai atsiradusį pasyvumą uždengia sausas tartum-judėjimas arba tartum-judėjimas su realaus judėjimo priemaišomis.
Antikinėje mitologijoje matome ryškų žmogaus svajotojo pavyzdį – Sizifą. Sizifas svajoja apie užkopimą į dievų karalystę: žmogaus būties įveikimą tampant dievu ar bent pusdieviu. Sizifo svajonių pagrindas yra palyginti racionalus – jis pakankamai išmintingas, kad galėtų lygiuotis su visų išmintingiausiais. Tačiau jis nuolat sau trukdo – apgaudinėja tuos, pas kuriuos svajoja patekti. Taigi dievai jam parenka adekvačią bausmę – Hade įkūnyti savo pasąmoninį svajonės judėjimą: siekiamybės kaip siekiamybės ir siekiamybės kaip siektino objekto prieštarą. Jis svajoja apie viršukalnę, tačiau kiekvienąkart prie jos priartėjęs pameta akmenį (svajonės naudojamas pasyvumo formas), kurį kartu su kalnu reikia pergalėti – įritinti į viršukalnę, pasiekiant svajonės objektą. Toks nuolat bevaisis judėjimas taip pat atskleidžia ir svajonės svajonę – svajonės judėjimą ad infinitum.
Kitas ryškus žmogaus svajotojo pavyzdys – Faustas. Faustas svajoja apie visatos pažinimą par excellence, visų kosmoso paslapčių atskleidimą, tačiau kartu puikiai supranta, kad be dieviškojo įsikišimo ši svajonė neįgyvendinama dėl žmogiškojo laikinumo ir ribotumo. Iš pradžių šis supratimas trukdo susidaryti vidiniam svajonės konfliktui, nes išeitys labai aiškios – arba tikslu reikia pasirinkti kažką konkretesnio ir mažesnio, arba susidėti su velniu. Mefistofelis įgyvendina antrąją: atveria Faustui galimybes plačiam, laiko ir erdvės nesuvaržytam stebiniui. Va čia ir atsiranda siektinybių prieštara: Faustui suteikiamas nemirtingumas – įrankis siekti jau, rodos, pasiekiamo objekto, tačiau kartu atskleidžiama to, kas gali būti pažinta, begalybė – tartum-judėjimas ir amžinas svajonės džiaugsmas dėl jos nerealizavimo. Kai Faustas ištaria lemtingą frazę, jis tarsi atrakina didžiausią paslaptį – savo kaip žmogaus svajotojo svajonės nerealumą, savo metafizinę svajotojo esatį. Kitaip nei Sizifo atveju, čia Dievas pasigaili Fausto; galbūt dėl Fausto savivokos ir savęs kaip žmogaus svajotojo įveikos sutartu ir pragarą lemiančiu žodžių junginiu, o galbūt dėl kitokios žmogaus svajotojo charakteristikos ir taikytų metodų siekti ar nesiekti svajonės.
Tarp istorijoje savą įspaudą palikusių žmonių neabejotinai žmogus svajotojas yra karvedys Aleksandras Makedonietis. Pažinti įvairiarūšių geopolitinių, sociokultūrinių darinių visybę, užkariauti neregėtas erdves, pervadinti pasaulį Didžiąja Aleksandrija – Aleksandro svajonė. Kita vertus, karas Aleksandrui, greičiausiai susipažinusiam su Herakleito ištara „viskas randasi per karą“, tebuvo pretekstas. Tai pažinties su pasauliu nepakankamumas, vis atsinaujinančio stebinio galimybė, nuolatinė regos lauko ir judėjimo plėtra, savos kelionės neužbaigtumo pajauta buvo kertiniai stimulai-vedliai.
Čia, kadangi Aleksandras Makedonietis – realus, istorinis asmuo, galima panagrinėti psichologinius veiksnius, kodėl būtent tokie stimulai-vedliai skatino Aleksandrą be sustojimo siekti neįgyvendinamos svajonės. Keblūs santykiai su autoritaru tėvu ir atotrūkis nuo rigidiškos motinos: iš vienos pusės iškylantis noras įtvirtinti visame pasaulyje, o ne toje pasaulio dalyje, kurią jis jau pažinojo, niekam nepavaldų makedonietišką autoritetą, pakilti virš tėvo brandžia, suverenia figūra; iš kitos pusės – potroškis suartėti su motina, bet ne fiziškai, kaip suartėja meilužiai, o dvasiškai, kaip suartėja vaikas su savo globėju. Svajonė įrodyti pasauliui, kad jis geba būti vientisas ir darnus, tačiau išlaikant jo struktūras kultūriškai nepriklausomas bei savarankiškas – tai įrodyti pasauliui, kad motinos ir sūnaus ryšys gali būti nuoširdus ir intymus, tačiau išlaikyti savivaldą ir atskirybę. Motina tad Aleksandrui asocijuojasi su Žeme arba Pasauliu, o tėvas – visuotinės Civilizacijos lopšys. Aleksandro santykis su Žeme (kaip motinos archetipu) atskleidžiamas per norą eiti vis gilyn į pačią Žemės glūdumą, kuo daugiau jos pažinti, išskleisti jos vidinį nepažintą turinį, suklijuoti žemę šukę po šukės į amforą, o šią amforą įsidėti į širdį. Aleksandro santykis su Civilizacija (kaip tėvo archetipu) išryškėja per leidimą užkariautoms teritorijoms išlaikyti savitą kultūrą ir įstatymus, bet paliekant „manęs-čia-būta“ pėdsaką. Žemė Aleksandrui – daugio pažinimo ir supratimo siekiamybė, o Civilizacija – atvirkščiai – siekiamybė būti daugio pažintam ir suprastam. Aleksandras puoselėja idėją arba tariamą sąmonės fikciją, kad jis esąs pusdievis. Šį reiškinį galima pavadinti Heraklio kompleksu.
Juk svajonės realizacija yra galutinis siekiamybės momentas, pamatas – be galimybės ją realizuoti arba svajonės realaus įgyvendinamumo (žygdarbio įmanomybės) siekiamybė iš principo tampa nepasiekiama, taigi beobjekte arba negimusia svajone. Heraklis siekė savęs išsipildymo, puikiai suvokdamas, kad jo pusdieviška prigimtis turi susitapatinti su dieviškuoju siekiniu – virsti tikruoju neginčijamu Dievo sūnumi per empirinę argumentaciją atliktais žygdarbiais arba heroizmo aktais. Nors Heraklio gyvenime taip pat galima įžvelgti nesąmoningo elgesio fragmentų, kurie trukdė jam įgyvendinti dievybę savyje, visgi Heraklio mitas nėra žmogaus svajotojo reprezentacija, o tik siektinybės galimumo užtara; nes Heraklio žinojimas, kad jo tikrybė yra (pus)dieviškasis esinys, neleidžia atsirasti siektinybių konfliktui, o tai yra būtina žmogaus svajotojo svajingosios mąstysenos sąlyga.
Į žmogaus svajotojo kategoriją taip pat galima įtraukti ir poetus, tačiau toli gražu ne visus. Poetas atsiplėšia nuo kasdienybės bendraudamas su kalba, varijuodamas jos parengtimis ar autentišku bylojimu, įgusdamas reflektuoti būtį per meta-formą: dėmesingai pastebėti ir užčiuopti bendrybėje glūdintį medžiagos potencialą, sukombinuoti fonetines, vizualines ir semantines savimonės stichijas konkrečioje struktūroje, galiausiai perteikti šias egzistencijos patyras ar įžvalgas kruopščiai parinktų ir nugludintų rašmenų pavidalu. Metafizinis poeto uždavinys – susidraugauti su žodžio esybe. Šiam uždaviniui įgyvendinti poetas turi perprasti žodį, galbūt su juo susigiminiuoti, pats tapti Žodžiu; vien tinkamo instrumento (formali architektūra, logika, materialus turinys: tiksli skiemenų matematika, ritmika, muzika) parinkimas negarantuoja poetui uždavinio įveikimo sėkmės. Poetas turi iškelti į paviršių žodžio gelmę ir atnešti ją ant vaiskaus padėklo, išgelbėti žodį nuo jam kvėpuoti trukdančių apvijų ir raizgalų, nupūsti ant žodžio pečių gulančias sunkenybes. Poetas yra tarpininkas tarp lingvistikos ir estetikos, terpė žodžiui išsivaduoti iš savo paties priespaudos, savo paties gniaužtų.
Tačiau metafizinis poeto uždavinys, kurį sąmoningai arba nesąmoningai jaučia kiekvienas aukštų dvasinių aspiracijų poetas, tėra žmogaus svajotojo svajonė arba nerealizuojama siekiamybė – nepasiekiamybė. Kalbantieji apie metafizikos pabaigą po Heideggerio, matyt, pamiršo pridurti, kad tai poeto metafizikos pabaiga. Juk būtis kalbos namai tėra poetui (dar pridurtinas filosofas, kuriam tiesos paieškos tėra pretekstas pavergti žodį ar suklasifikuoti žodyną), eiliniam žmogui būtis yra būtis: regimas, juntamas ir apmąstomas pasaulis.
Esiniais išmargintas būties veidas ir brovimasis pro esinius (kaukes) į būtį be esinio – čia slypi tartum-judėjimas, kurį sukuria poeto (ar filosofo) svajonė. Nes esinys čia reiškia iškraipymą, tikėtiną klaidą, paklydimą – netikslią simbolio ar vaizdinio koduotę ženklu, netikslią ženklo pasirinktį, tas apvijas ir raizgalus, iš kurių poetas privalo žodį išvaduoti. Kuo giliau poetas, žmogus svajotojas nueina į žodį, tuo labiau priartėja prie įsitikinimo, kad žodžio gelmė nepasiekiama. Kuo stipresnis santykis su žodžiu, tuo sunkiau tą santykį išreikšti atvirybei, viešuomenei. Šis prieš poetą, bandantį realizuoti savo svajonę – metafizinį poeto uždavinį, atsidūręs dvigubas akligatvis ir suponuoja siekiamybės kaip siekiamybės ir siekiamybės kaip siektino objekto prieštarą. Todėl poetas, žmogus svajotojas dažnai nukreipia savo energiją į savigriovą, jo svajonė jam tampa beprasmiška, į sąmonės lauką iškyla judėjimo mirties nuojautos. Kitaip nei paprasto žmogaus svajotojo, čia pasyvumą sukeliančias formas pradeda taikyti ne svajonė, norėdama pristabdyti judėjimą prie jau beveik pasiekto jos realizavimo, o vidinė poeto realybė – akivaizdus susitaikymas (arba maištas) su uždavinio nepasiekiamumu, tartum-judėjimo atskleidimas.
Jeigu poetas yra Prometėjas, o žodis – ugnis, tai jis po ilgų bandymų prisijaukinti ugnį galiausiai prisikala prie uolos, prisaikdindamas erelį (savigriovą) kapoti kasnakt ataugančias kepenis – vaizduotę.
