Karstų modelis, arba Vyras nušautu veidu
Jo veidas atrodė negyvas, tarsi žvėris, kuris prieš tai ganėsi vešliose betono pievose tarp tūkstančių kitų veidų, kol buvo nušautas. Namuose nė vieno daikto neatspindėjo joks veidrodis. O karščiausiomis vasaromis namai vis tiek dvelkdavo šalta ramybe, kuri lyg sniego gėlės kerojosi iš pilko veido vazono.
Dienas, kai nereikėdavo eiti į darbą, jis dažniausiai leisdavo gulėdamas ant aptriušusios lovos, susisukęs į prakaitu pradvisusią patalynę. Kartais jo kūnas atšaldavo iki minusinės temperatūros. Veidas tuomet tapdavo toks negyvas, kad gulint atsimerkus apšaldavo akių obuoliai ir jis net nepajusdavo, kaip musės mažomis plonomis kojelėmis prišaldavo prie rainelių. Jos zyzdavo bandydamos atitrūkti nuo akių ne iš instinkto sprukti, o nuo baisoko žvilgsnio, kuriuo jis skrosdavo ledėjančius jų pilvukus.
Šitaip jis galėdavo pragulėti visą savaitgalį, jei niekas jo neiškviesdavo į darbą. Paskui ramiai pakildavo nuo sudrėkusio patalo, tarsi vokų giljotina nukirsdamas prišalusias musių kojeles, ir jausdamas perštėjimą, lyg akys būtų pilnos blakstienų, imdavo jas įnirtingai trinti.
Jis nemėgo miesto. Ypač kažkur važiuoti troleibusais ir autobusais. Juose visada pilna žmonių, kurie būtinai pastebės tave šioje viešoje socialinėje mėsmalėje ir nemandagiai spoksos į tavo nušautą veidą, nežinia ką galvodami.
Tiesa, žmonės dažniausiai žiūrėdavo šaltesnėmis akimis nei jo paties, tad jam tai buvo įprasta, su tuo jis susidurdavo kiekvieną dieną darbe. Nemaloniausia būdavo sutikti vaikų, kurie imdavo klykti iš siaubo, lyg jis būtų savo žvilgsniu kiauriai pervėręs jų mažus pilvukus, jie bandydavo išsinerti motinoms iš rankų patys nežinodami, kur nori sprukti, tarsi musės.
Jis važiuodavo į kapines, nes tik jose labiausiai įmanoma pasijusti gyvam. Nuo paminklų žvelgiantys veidai buvo daug šaltesni ir daug negyvesni nei jo. Tamsiais vakarais kapinių sargas pamatęs jį apeidavo per keletą kapų, kad nereikėtų netyčia užmegzti akių kontakto.
Jis lankydavo tuos, su kuriais buvo tekę susidurti. Prisimindavo, kaip jiems buvo patogu gulėti medinėse dėžėse, kuriose jis pats yra gulėjęs ir kaip profesionalas įvertinęs gulėjimo komfortą.
Jį samdydavo įvairios laidojimo firmos. Niekas negalėjo dirbti tokio darbo geriau už jį. Jis buvo vidutinio ūgio, tad daugmaž atitikdavo velionio ūgį, turėjo fantaziją, be to, nejautė nė trupučio baimės išbandydamas mirusiųjų lovas, kuriose jie miegos ištisą amžinybę. Kad ir kiek būtų darbo, jis niekada nenusivarydavo nuo kojų, nes ištisai gulėdavo viename ar kitame karste išbandydamas patogumą.
Žmonės mokėjo nemažus pinigus, kad kas nors apsivilktų būsimu velionio kostiumu, pasirištų vieną ar kitą kaklaraištį, varlytę, apsiautų popierinius batus ir ramiai gulėtų. O jie spręsdavo, kas velioniui labiausiai tiktų. Kokia batų spalva. Juodi ar balti marškiniai. Žalsvi. Kai kurie net pagal kostiumo spalvą rinkdavosi amžinybės dėžę, nesuvokdami, kad toks ilgas gulėjimas po žemėmis taip atsibosta, kad, šiaip ar taip, visi išeina iš mados.
Darbe jį grimuodavo. Rausvindavo skruostus. Gražiai sušukuodavo ar uždėdavo peruką. Nuskusdavo ar patankindavo antakius, blakstienas. Artimieji dažniausiai norėdavo, kad velionis atrodytų lyg gyvas. Grimo kambaryje jis praleisdavo daug laiko, kol jo veidą paversdavo panašiu į velionio.
Jam pasakodavo istorijas apie mirusįjį, nusakydavo jo charakterį, pomėgius, kad jis sugebėtų kuo labiau įsijausti į vaidmenį, kad atrodytų kuo panašesnis, tarsi aktorius, mirties modelis. O tada ramiai įlipdavo į karstą ir numirdavo. Atšaldavo iki minusinės temperatūros. Jausdavo, kaip aplinkui įžiebiamos žvakės, kaip žvakidėmis teka vaško medus, aplink kurį lyg bitės zuja mažos juodos muselės.
Susirinkusieji pagerbti būsimo velionio repetuodavo maldas. Iššniukštinėdavo erdvę, apžiūrėdavo visus kampus ir spręsdavo, kur gražiausiai atrodytų vienas ar kitas vainikas, vaza su gražiomis vystančiomis gėlėmis, tarsi vienkartine velionio projekcija, kaip turi būti sustatyti suolai, kokiu kampu bus pastatytos paskutinės durys, pro kurias įėjus niekada nebeišeinama.
Darbas yra darbas. Jis atiduodavo visas jėgas, kad, atrodydamas lyg negyvas, būtų tarsi gyvas. Dėl to dažnai įsliūkindavo į nesusijusias su darbu šermenis ir ilgai apžiūrinėdavo mirusiuosius. Kartais jiems net pavydėdavo tos natūralios veido išraiškos, kuri atsiduodavo mirėsiais.
Kai atėjus į darbą viršininkas jam pasakydavo, kad atrodo kaip negyvas, jam tai buvo didžiausias komplimentas. Nors tam, kad taip atrodytų, iš esmės jam nereikėjo įdėti jokių pastangų. Kartais atrodydavo, kad jis savo nušautu veidu didžiuojasi net labiau nei eiliniai modeliai dailiomis ilgomis kojomis.
Darbe jis sutikdavo su viskuo. Jei velionis būdavo aukštesnis už jį ar platesnių pečių, jis prisikimšdavo į dailų švarką vatos ar įsidėdavo petukus tarsi pirmokas, kuris apsivilkęs per didelį švarką ketina pirmą kartą praverti mokyklos duris. Kojas pasiilgindavo, pasigaminęs vienkartinius protezus iš kieto kartono nuo vaisių dėžių, kurios jam primindavo nemaloniausias akimirkas, kai artimųjų pageidavimu reikėdavo gulėti kartoninėje dėžėje, kurioje kremuojami mirusieji.
Kartonas jam atrodė bedvasis. Taip pat kaip ir kūno sudeginimas. Niekaip nesuprasdavo, kodėl žmonės stengiasi išpuošti mirusį kūną, jei jis galų gale bus sudegintas liepsnose. Amžinybės dėžė. Ji dvasingesnė, jis manydavo. Joje bent kurį laiką, po žemėmis, amžiname snauduly, miręs gali pasidžiaugti savo puošnumu ar prie švento Petro vartų mėginti sužavėti mirusias moteris, kurios nebepriklauso jokiems žemiškiems vyrams.
Jo darbas jam patiko. Kaip ir kapinėse, čia, kad ir vaidinant negyvą, gali jaustis pats gyviausias iš visų.
Ne kartą jis buvo priblokštas keisčiausių užsakovų prašymų. Vieni reikalavo vaidinti negyvą avint moteriškus aukštakulnius, kiti – vilkint dailią vestuvinę suknelę, treti rankoje vietoj rožinio laikyti varnos iškamšą, dar kiti – ant veido dėvėti įvairiaspalvę kaukę, pakišti ranką po galva, kad atrodytų, lyg miręs kūnas tiesiog būtų prigulęs maloniai pailsėti.
Tačiau įsimintiniausias dalykas, kurį jis turėjo daryti, – tai padoriai gulėti, kaip ir pridera, kai esi miręs, su gražiu kostiumu, parištu kaklaraiščiu, juodais popieriniais batais, marškiniais. Tačiau kojas išsitepęs stipriai dvokiančiu tepalu, nes, pasak artimųjų, velionio kojos dvokė vienodai – ar jis jas plaudavosi, ar ne.
Kol jis ramiai gulėjo it numiręs, aplinkui zujo žmonės. Vieni bandė prisiderinti prie savo gedulo rūbų madingas skareles, kuriomis užsidengtų nosį, kad galėtų išbūti šarvojimo salėje, kiti tarsi mėgino ištreniruoti savo veidus, kad nė trupučio nekrutėtų ir nesiraukytų dėl nemalonaus kojų kvapo.
Sunkiausia buvo mažiems vaikams, kurie, per prievartą atitempti pagerbti mirusiojo, negalėjo susilaikyti nesiraukę ir neužsidengę savo mažų nosyčių marškinių rankogaliais.
Po kelerių metų jis aplankė to vyro kapą. Stovėjo ramiai. Kapinių sargas, kaip visad, pralėkė pro jį it viesulas, kad nereikėtų užmegzti akių kontakto. Kapinių juodžemį puošė vienintelės sniego gėlės, kurios kerojosi iš pilko veido vazono. Jis stovėjo ramiai. Aplinkui dvelkė ramybės šalčiu. Tokiu pat kaip ir jo namuose. Net vasarą. Pro žemę veržėsi nemalonus sunešiotų kojų kvapas. Jis įkvėpė, dabar supratęs, kaip iš tikrųjų atsiduoda sunešiota gyvybė. Dvokiančiomis kojomis. Suskambo telefonas, jo garsiakalbyje pasigirdo viršininko balsas, kviečiantis ateiti susipažinti su naujais užsakovais. Jis padėjo ragelį, apsisuko ir nuėjo. Ramiu, nušautu veidu.
